Dėl įkrikščioninimo apeigų
Visa krikščioniškoji iniciacija yra velykinio pobūdžio, nes tai yra pirmas sakramentinis dalyvavimas Kristaus mirtyje ir prisikėlime. Todėl gavėnia turi būti
vertinama kaip nuskaistinimo ir apšvietimo laikas, ypač per ištyrimą ir tradicijų perteikimą; Velykų vigilija turi būti laikoma tinkamiausiu momentu švęsti įkrikščioninimo sakramentus.
Bendruomenės, kuriose nėra neokatechumenų, neturėtų apleisti maldos už priimsiančius įkrikščioninimo sakramentus per būsimąją Velykų vigiliją. Ganytojai turi atkreipti tikinčiųjų dėmesį į tai, koks svarbus jų dvasiniam gyvenimui krikšto tikėjimo išpažinimas, kurį jie bus pakviesti atnaujinti šioje Vigilijoje, „kai atliks gavėnios priedermes”.
Per gavėnią reikia numatyti katechezę tiems suaugusiems, kurie, nors vaikystėje buvo pakrikštyti, tačiau negavo krikščioniško ugdymo, taigi nepriėmė nei Sutvirtinimo, nei Eucharistijos. Tuo pat metu reikia organizuoti atgailos pamaldas, kurios padėtų jiems pasirengti Susitaikinimo sakramentui.
Gavėnia yra tinkamas metas atgailos apeigoms, panašioms į sąžinės tyrimą, skirtą dar nekrikštytiems, bet jau katechizuojamo amžiaus vaikams, taip pat pakrikštytiems, bet dar nepriėmusiems Atgailos sakramento vaikams.
Vyskupui dera ypač rūpintis tiek suaugusiųjų, tiek vaikų katechumenatu ir kiek leidžia galimybės vadovauti numatytoms apeigoms, maldingai dalyvaujant vietinei bendruomenei.
B) Šventimas per gavėnią
Gavėnios sekmadieniams teiktina pirmenybė visų švenčių bei iškilmių atžvilgiu. Iškilmes, sutampančias su gavėnios sekmadieniais, dera atkelti į ankstesnį šeštadienį. Gavėnios šiokiadieniams teiktina pirmenybė privalomųjų minėjimų atžvilgiu.
Katechezei apie Velykų slėpinį ir sakramentus teiktina ypatinga vieta sekmadienių homilijose; reikia rūpestingai išaiškinti Mišių skaitinių tekstus, ypač Evangelijos perikopes, iliustruojančias įvairius krikšto ir kitų sakramentų aspektus, taip pat Dievo gailestingumą.
Ganytojai dažnai ir kuo išsamiau teaiškina Dievo žodį šiokiadienių homilijose, numatydami Dievo žodžio šventimą, atgailos šventimą, specialius pamokslus, lankydami bei laimindami šeimas ir šeimų grupes. Ragintina, kad tikintieji stengtųsi dalyvauti šiokiadienių Mišiose, o jei tai neįmanoma, tegu šeimoje ar asmeniškai perskaito tų Mišių skaitinius.
„Gavėnios laikotarpis turi išlaikyti atgailos pobūdį”. „Katechezėje svarbu atkreipti tikinčiųjų dėmesį ne tik į socialinius nuodėmės padarinius, bet taip pat į pačią atgailos esmę, dėl kurios nuodėmė nekęstina kaip Dievo įžeidimas”.
Atgailos dorybė ir praktika išlieka būtina velykinio pasirengimo dalis. Iš širdies atsivertimo turi kilti išorinė atgailos praktika – tiek kiekvieno krikščionio, tiek visos bendruomenės. Ši praktika, be abejo, pritaikyta mūsų dienų aplinkybėms bei sąlygoms, turi nestokoti evangelinės atgailos dvasios ir privalo būti vykdoma dėl brolių gėrio.
Nedera apleisti Bažnyčios vaidmens atgailos veiksmuose; pabrėžtina malda už nusidėjėlius, įterpiant šią intenciją į visuotinę maldą.
Tikintiesiems rekomenduotina intensyviau ir vaisingiau įsitraukti į gavėnios liturgiją ir atgailos šventimą. Jiems reikia aiškiai priminti, kad pagal Bažnyčios įstatymą ir tradicijas dera šiuo laikotarpiu artintis prie Atgailos sakramento, kad su atnaujinta širdimi galėtų dalyvauti Velykų slėpiniuose. Per gavėnią ypač tinka švęsti Atgailos sakramentą bendruomeniškai, kai daugelis penitentų individualiai atlieka išpažintį ir gauna išrišimą, kaip nustatyta Romos apeigyne.
Ganytojai turi atsidėti sutaikinimo tarnystei ir sudaryti tikintiesiems geresnes sąlygas priimti šį sakramentą, numatydami daugiau laiko individualiam susitaikinimui.
Visos gavėnios praktikos turi kuo labiau išryškinti vietinės Bažnyčios gyvenimą. Labai rekomenduojama išlaikyti ir puoselėti paprotį suburti vietinę Bažnyčią Romos „stočių” pavyzdžiu. Tokio pobūdžio tikinčiųjų sambūriai, ypač vadovaujami vyskupijos ganytojo, gali vykti tiek prie šventųjų kapų, tiek pagrindinėse miesto bažnyčiose ar šventovėse, taip pat kitose toje vyskupijoje maldininkų dažnai lankomose vietose.
Gavėnios metu „draudžiama puošti altorių gėlėmis, o muzikos instrumentais galima tik akomponuoti giesmėms”. Tai atitinka šio laikotarpio atgailos pobūdį.
Taip pat nuo gavėnios pradžios iki Velykų vigilijos visuose celebravimuose, net per šventes ar iškilmes, praleidžiama „Aleliuja”.
Giesmės, ypač per Eucharistiją, tačiau taip pat per maldingas praktikas, privalo būti pritaikytos šiam laikotarpiui ir kiek įmanoma labiau atitikti liturginius tekstus.
Maldingos praktikos ypač tinkamos gavėnios laikui, kaip antai Kryžiaus kelias, turi puoselėti liturgijos dvasią ir būti jos persmelktos, kad tikinčiųjų širdis būtų galima lengviau nuvesti į Velykų Kristaus slėpinį.
