„Didžiojo ketvirtadienio vakaro Mišių šventimu Bažnyčia pradeda Velykų tridienį ir primena Paskutinę vakarienę, kurios metu Viešpats Jėzus, tą naktį, kai buvo išduotas, parodydamas meilę saviesiems pasaulyje, paaukojo Dievui Tėvui savo kūną ir kraują duonos ir vyno pavidalais ir davė juos apaštalams priimti, taip pat įsakė jiems ir jų kunigystės įpėdiniams juos aukoti”.
Visas dėmesys skirtinas tose šventosiose Mišiose iškiliai minimiems slėpiniams: Eucharistijos ir kunigystės įsteigimui, taip pat Viešpaties duotam broliškos artimo meilės įsakymui; šie momentai paaiškintini homilijoje.
Viešpaties vakarienės Mišios celebruojamos vakare, metu, palankiausiu gausiam visos vietinės bendruomenės dalyvavimui. Koncelebruoti gali visi kunigai, ir tie, kurie tą dieną jau yra koncelebravę Krizmos Mišiose arba tikinčiųjų labui turi celebruoti dar vienas Mišias.
Vadovaudamasis pastoraciniais motyvais vietos ordinaras bažnyčiose ar koplyčiose gali leisti aukoti kitas Mišias vakare ir, jei to reikia, ir ryte, – tačiau tik dėl tų tikinčiųjų, kurie jokiu būdu negali dalyvauti vakaro Mišiose. Tačiau būtina rūpintis, kad tos Mišios nebūtų aukojamos privatiems asmenims ar nedidelėms ypatingoms grupėms ir kad nedarytų žalos pagrindinėms Mišioms.
Pagal seną Bažnyčios tradiciją tą dieną draudžiama celebruoti Mišias, kuriose nedalyvauja žmonės.
Prieš šventimą tabernakulis turi būti visiškai tuščias. Ostijos tikinčiųjų Komunijai konsekruotinos per tą pačią Eucharistiją. Konsekruotina tiek duonos, kad pakaktų ir rytojaus Komunijai.
Švenčiausiojo Sakramento saugojimui parengtina koplyčia, kuri papuoština taip, kad nuteiktų maldai ir meditacijai. Griežtai siūlytinas asketiškumas, atitinkantis tų dienų liturgijos dvasią, vengiant bet kokių nesaikingumų ir šalinant juos. Jeigu tabernakulis paprastai laikomas atskirtoje nuo pagrindinės navos koplyčioje, joje dera įrengti Švenčiausiojo Sakramento laikymo ir adoracijos vietą.
Giedant himną „Šlovė Dievui aukštybėse”, jei yra toks vietos paprotys, skambinama varpais; pabaigus himną, varpai nutyla iki Velykų vigilijos, nebent vyskupų konferencija ar vietos ordinaras, jei to reikalauja aplinkybės, nustato kitaip. Groti vargonais ar kitais instrumentais šiuo laikotarpiu leidžiama tiktai giedojimui palaikyti.
Šią dieną pagal tradiciją vykdomas kojų plovimas atrinktiems vyrams žymi Kristaus, kuris atėjo „ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti”, tarnystę ir meilę. Šią tradiciją dera išlaikyti ir paaiškinti jos tikrąją prasmę.
Vargšams skirtos aukos, ypač surinktos gavėnios metu kaip atgailos vaisiai, gali būti nešamos atnašų procesijoje, žmonėms giedant „Ubi caritas est vera”.
Pageidautina, kad diakonai, akolitai ar specialieji tarnautojai Komunijos momentu nuo altoriaus imtų Eucharistiją nešti ligoniams ir neįgaliesiems, priimantiems ją namuose. Šitaip ligoniai gali artimiau jungtis su Eucharistiją švenčiančia Bažnyčia.
Po Komunijos maldos sudaroma procesija, kuria priekyje nešamas kryžius, už jo nešamos degančios žvakės ir smilkoma. Švenčiausiasis Sakramentas nešamas per Bažnyčią iki tos vietos, kur jis bus laikomas. Tuo metu giedamas himnas „Kūno paslaptį šlovingą” (Pange lingua) arba kita eucharistinė giesmė.
Negalima atlikti Švenčiausiojo Sakramento perkėlimo apeigų, jei toje pačioje bažnyčioje Didįjį penktadienį nebus švenčiama Viešpaties kančios liturgija.
Švenčiausiasis Sakramentas laikytinas uždarytame tabernakulyje arba skrynutėje. Jokiu būdu nedera jo išstatyti monstrancijoje.
Tabernakulis ar skrynutė neturi priminti kapo; apskritai vengtina pati sąvoka „kapas”. Koplyčia, kur perkeliamas Švenčiausiasis Sakramentas, rengtina ne vaizduoti Viešpaties laidotuves, bet saugoti Eucharistinę duoną, kuri kaip Komunija bus dalijama Didįjį penktadienį.
Po Viešpaties vakarienės Mišių tikintieji kviestini tam tikrą nakties dalį praleisti bažnyčioje adoruojant iškilmingai laikomą Švenčiausiąjį Sakramentą. Pagal aplinkybes eucharistinės adoracijos metu galima skaityti kokią nors Evangelijos pagal Joną dalį (13–17 skyrius).
Nuo vidurnakčio adoracija vykdytina be išorinio iškilmingumo, nes prasidėjo Viešpaties kančios diena.
Po Mišių altorius nudengtinas. Visi kryžiai bažnyčioje uždengtini raudonu ar violetiniu šydu, nebent tai jau buvo padaryta šeštadienį prieš penktąjį gavėnios sekmadienį. Nedera uždegti šviestuvų prieš šventųjų atvaizdus.
