Terminas „parapija“ yra kilęs iš graikiškos sąvokos ‘paroikia’, reiškiančios „gyvenimą prie, šalia ko nors“. Šitaip kalbama apie žmogų, kuris yra svetimas, atėjūnas, perėjūnas, klajoklis, neturintis savų namų. Abraomas, išeivis Egipte, buvo ‘paroikos’, tai yra toks, kuris yra ne savo žemėje, ne savo šalyje. Taigi parapija reikštų „laikiną būstą“, „nepastovų, nenuolatinį gyvenimą čia“. Tai ypač reikšminga kalbant apie Bažnyčią – keliaujančią Dievo tautą.
Parapija – vietos Bažnyčia – krikščioniui yra laikina bendruomenė. Laiško žydams autorius rašė: „Čia mes neturime amžinai išliekančio miesto, bet ieškome būsimojo“ (Žyd 13,14). Laiške Diognetui (5, 5) sakoma, kad krikščionis „gyvena savoje tėvynėje, tačiau kaip keleiviai (paroikoi)“.
Bažnyčia pirmiausiai yra pastatas, kuriame tikintieji meldžiasi. Tačiau Bažnyčia taip pat gali būti apibrėžta ir kaip tikinčiųjų bendruomenė, o taip pat ir kaip parapijos centras. Kas yra parapija? Tai galima pažvelgti įvairiais aspektais: teologiniu, bažnytinės teisės ar istoriniu. Bažnytinės teisės 515 C straipsnis teigia, kad parapija yra: ”Vyskupo įkurta pastovi tikinčiųjų bendruomenė vietinėje bažnyčioje. Parapija pavedama administruoti klebonui, savam ganytojui. Ji turi juridinio asmens teises, o steigia vyskupas, pasitaręs su Kunigų taryba.”
- 519 C straipsnis pažymi, kad klebonas yra parapijos ganytojas ir jo pagrindinės funkcijos yra šios: parapijiečių mokymas, šventinimas, vadovavimas sielovadai. Jam šias pareigas atlikti padeda kunigas, diakonas, tikintieji. ” “Trūkstant kunigų, klebonui galima pavesti kelias parapijas”.
- Iki II Vatikano susirinkimo, vykusio 1962 – 1965 m. , aktyviai parapijos veikloje dalyvaudavo nedidelė grupė žmonių, dažnai pagal pareigas susijusių su bažnyčia: vargonininkas, zakristijonas, bažnyčios maršalkos, choristai… II Vatikano susirinkimas, priminęs tikintiesiems, kad “Krikščioniškasis pašaukimas savo prigimtimi yra pašaukimas apaštalauti”.
- Visus tikinčiuosius aktyviai įsijungti į parapijos gyvenimą, nes “Bažnyčios pasiuntinybė yra netik Kristaus skelbimas ir jo malonių nešimas žmonėms, bet ir visos laikinųjų dalykų tvarkos įdvasinimas bei tobulinimas Evangelijos dvasia”.
- Ir ši veikla yra įvairiapusė: ”bažnytinės bendruomenės, šeima, jaunimas, socialinis gyvenimas, tautinės ir tarptautinės sąjungos”.
- Tikintiesiems atsivėrė plačios veiklos sritys Bažnyčioje ir pasaulyje. Tačiau Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, Bažnyčios veikla buvo apribota bažnyčios, kaip maldos namai, sienomis, tikintieji pasauliečiai, ypač inteligentai jos viešoje veikloje dalyvauti negalėjo. Bet kokia religinė veikla už bažnyčios sienų buvo draudžiama. Parapijos miestuose praktiškai sunyko, išliko tik juridinės parapijų ribos. Kaimuose, kur tradicijos giliau įsišaknijusios, žmonės konservatyvesni, o žmonių migracija palietė pagrinde tik jaunąją kartą, parapijos samprata ir ir kai kurios tradicijos išliko. Tačiau II Vatikano susirinkimo nutarimai dėl sovietinės valdžios vykdomo Bažnyčios persekiojimo, negalėjo būti įgyvendinti. Bažnyčios ir parapijų veikla atsinaujino praktiškai tik Lietuvai 1990 m. atkūrus nepriklausomybę