Sutvirtinimo sakramentas yra būtinas Krikšto malonei užbaigti ir užbaigia įvedimą į krikščionybę. „Sutvirtinimo sakramentu (pakrikštytieji) tobuliau sujungiami su Bažnyčia, praturtinami ypatinga Šventosios Dvasios jėga ir todėl dar labiau įpareigojami, kaip tikri Kristaus liudytojai, žodžiu bei darbu skleisti ir ginti tikėjimą“.

Sutvirtinimas padidina ir pagilina krikšto malonę. Jis mus tvirčiau suvienija su Kristumi, padaugina mumyse Šventosios Dvasios dovanų, tobuliau sujungia mus su Bažnyčia.

Pagal lotynų tradiciją tinkamas metas Sutvirtinimui gauti prasideda pasiekus “ sąmoningą amžių“. Tačiau esant mirties pavojui, reikia sutvirtinti vaikus, net nesulaukusius to amžiaus. Sutvirtinamasis privalo išpažinti tikėjimą, būti malonės būklėje, turėti norą gauti šį sakramentą ir būti pasirengęs tapti Kristaus mokiniu bei liudytoju bažnytinėje bendruomenėje.

Pirminis Sutvirtinimo teikėjas yra vyskupas. Krikščioniui esant mirties pavojuje, Sutvirtinimo sakramentą jam gali suteikti kiekvienas kunigas.

Vyskupas ištiesia rankas virš sutvirtinamųjų: tas gestas nuo apaštalų laikų yra Šventosios Dvasios dovanos ženklas. Drauge vyskupas meldžia išlieti Šventąją Dvasią. Sutvirtinimo sakramentas teikimas patepant šventąja krizma kaktą uždedant ranką ir tariant žodžius: ,, Priimk Šventosios Dvasios dovanos ženklą.

Sutvirtinimas kaip ir Krikštas, krikščionio sieloje įspaudžia dvasinį ženklą, arba neišdildomą žymę („charakterį“); dėl to šį sakramentą galima gauti tik viena kartą gyvenime.

Pagal Katalikų Bažnyčios Katekizmą