Kryžiaus kelias

ATSIDAVIMAS (I stotis – Jėzus nuteisiamas)

Tie, kurie buvo suėmę Jėzų, nuvedė jį pas vyriausiąjį kunigą Kajafą, kur buvo susirinkę Rašto aiškintojai …

Pilotas … paėmė vandens, nusimazgojo rankas minios akivaizdoje ir tarė: „Aš nekaltas dėl šio teisiojo kraujo. Jūs žinokitės!“

(Mt 26, 57; 27, 24)

Kas yra tiesa? Kur rasti tikrąjį tvirtumą? Galingųjų pusėje, ar pusėje to, kurio galva nulenkta, rankos nuleistos, ir buvo pakeltos tik kalant jas prie kryžiaus?..

Kiek daug nekaltų žmonių mokėjo ir moka kitų prievartos, nesąžiningumo kainą. Net per tuos, kurie veikia Dievo vardu. Iš tikrųjų per kiekvieną, kuris manipuliuoja Evangelijos tiesa, kad pateisintų savo bėgimą nuo jos. Kiek dar būsime pasidavę veidmainystei, slėpsimės po drąsos stygiaus kaukėmis? Juk tiesa, kad esame labiau linkę neįsipainioti ir laikytis atokiai nuo mus supančios neteisybės. Nutylame prieš melo, ištikusio mūsų brolius/seseris, draugus, kolegas, kaimynus ir mylimus, veidą… Visi trokštame išsaugoti savo švarų vardą ir gerą reputaciją.

APKABINIMAS (II-oji stotis – Jėzus apkabina kryžių)

 Nešdamas savo kryžių,
jis ėjo į vadinamąją Kaukolės vietą,
hebrajiškai Golgotą.
Jn 19,17.

Visa tai mums teikia drąsos apkabinti savąjį kryžių, o ne ieškoti, kaip nuo jo išsisukti. Padeda priimti mūsų pasaulio kasdienos prievartą, žiaurumus. Pasirinkti Jėzų ir jo kryžiaus “kvailybę”.

Žmogaus rankos – didžiulė dovana. Galime jomis kurti ar griauti, pakelti ar pargriauti. Apkabinti kitą ar nustumti jį į šalį. Jėzaus rankos laimino, kad surinktų ir apglėbtų tuos, kurie buvo prarasti. Jos tarnavo taikai. Galiausiai jis ištiesė jas ant kryžiaus. Priimdamas ir apkabindamas kryžių, Jėzus apkabino ir mūsų sielvartus, mūsų sunkumus.

KERTINIS AKMUO (III-ioji stotis – Jėzus pirmą kartą krinta)

 …jis buvo sužalotas dėl mūsų nusižengimų,…
Bausmė ant jo krito mūsų išganymui,
mes buvome išgydyti jo žaizdomis.

(Iz 53, 5)

Visiems pažįstamas jausmas: „Nebegaliu toliau“. Pats gyvenimas išspaudžia tai. Meilės nebuvimas gali prislėgti mus. Kai esame atmesti, tampame pažeidžiami. Gerbiame kitus arba save. Nirštame ir užgauliojame tuos, kurie už mus labiau pažeidžiami.

Netenkame žmogiško orumo ir pasmerkiame save gėdai ir degradacijai.

Jėzus mirė, kad išgelbėtų mus iš mūsų pačių. Jis sunaikino pasaulio nuodėmę. Jis atkūrė mumyse Dievo vaikų atvaizdą.

ŽODŽIAI NEBYLŪS – (IV-oji stotis – Jėzus susitinka savo motiną)

„…Jo motina laikė visus įvykius savo širdyje“ (Lk 2, 51)

Yra sunku būti šalia ir matyti, kaip vaikas, draugas, tas ar toji, kurį mylime, grumiasi už gyvenimą.

Tokiais atvejais dažnai nežinome, ką turėtume jiems pasakyti. Žinoma, labiau už viską mes patys norėtume prisiimti savo mylimųjų nešamą kryžiaus naštą.

Meilė visada pažeidžiama, neapsaugota, atvira viskam, kas galėtų atsitikti. Mylėti – tai leisti žmonėms sekti Dievo troškimais, nepaisant kainos, kurią jie turi mokėti. Visa, ką galime daryti, tai būti su jais, tik būti… guosti… remti … rodyti pagarbą. Tai šventos akimirkos.

KAIP VIENAS (V-oji stotis – Simonas, pašalietis, padeda Jėzui)

Jie privertė vieną grįžtantį iš laukų praeivį – Simoną Kirėnietį … panėšėti jo kryžių. (Mk 15, 21)

Mūsų miestų ir kaimų gatvės pilnos žmonių, kurie neša pernelyg sunkias, jiems nepakeliamas naštas… Degradavimas, neviltis, alkis, smurtas, prievarta… Ar turime drąsos jiems padėti, pasipriešinti ištikusiems sunkumams? Greičiausiai liksime nuošalyje, kaip jų nepažįstantys, nuo jų pabėgantys. Ką jie turi bendro su mumis? O kas tada yra mano artimas?..

Tai, kas ištinka esančius šalia, vienokiu ar kitokiu būdu paliečia mus visus. Esame pašaukti būti viena. Mums įsakyta mylėti vienas kitą. Nelikime skolingi meilę! Simono Kirėniečio pavyzdys drąsina mus: sutikdamas padėti nepažįstamajam, jis tapo viena su Jėzumi, Dievo Sūnumi.

TIKROJI IKONA (VI-stotis – Veronikos meilės gestas)

Ir atsakys jiems karalius: ‚Iš tiesų sakau jums, kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte‘. (Mt 25, 40)

Kur šiandien išvysti Kristaus veidą? Ar meniškose reprodukcijose? Ne. Jis pats pasakė, kur galime jį sutikti. Žinoma, jei tik turime pakankamai drąsos pažvelgti į tuos, kurie alkani, nuogi, į tuos, kurie vieniši, įkalinti. Mažiausieji, paskutiniai… Juose visada sutinkame jį. Meilės gestas, žodis, kai stengiamės išvaduoti ar bent palengvinti jų skausmą, daro mus panašius į Jėzų.

Dažnai girdime apie herojiškus, kitų gyvybes išgelbėjusius žygdarbius. O kaip dažnai girdime apie paprastus meilės veiksmus, vadinamus mažuosius kelelius, kuriais rodėme meilę vieni kitiems? Kai esam šalia artimo jo ar jos kelyje į mirtį, sudrėkusios kaktos nušluostymas, jei jis kyla iš meilės, gali mus labiausiai suartinti su Kristumi.

SU MUMIS (VII-oji stotis – Jėzus parkrinta)

„Kas neneša savo kryžiaus ir neseka manimi, negali būti mano mokinys.“ (Lk 14, 27)

Visuomenės, supančių žmonių vertinimai, pačių silpna valia mus sulaiko, ir netampame tikraisiais Jėzaus sekėjais. Sunku eiti pirmam. Tokiais atvejais gali teikti jėgų ir padėti apsispręsti jau patirtas džiaugsmas, kuris užlieja mus, kai laimim lenktynes, išdrįstam pasisakyti/išstovėti už teisingumą… Ir žinodami, kaip turime elgtis, darome tai, ko neturėtume daryti.

Šiandien sunku įžvelgti kryžiaus vertę. Kančia – didelė paslaptis. Dažnai pasijaučiam bejėgiai jos akivaizdoje ir tik klausiame „Kodėl?” Bet kryžius išlieka, o kartu su juo ir pergalės galimybė. Ką darysime: leisimės gniuždomi kryžiaus svorio, ar kelsimės ir seksime Jėzų?..

BRANDINIMAS (VIII-oji stotis – Jėzus sutinka moteris)

„Jeruzalės dukros! Verkite ne manęs, bet verčiau savęs ir savo vaikų! (Lk 23, 28)

Moterys, motinos, jos pažįsta skausmą. Jos žino, ką reiškia eiti Kryžiaus kelią: matyti praradusius orumą, išprievartautus, išniekintus, sumaitotus savo vaikų kūnus.

Kryžius – šį šiurpų praeityje buvusį kankinimo įrankį žmogus pakeitė modernesnėmis, tobulesnėmis ir jau masinio naikinimo priemonėmis. Prievartos, ribų nežinančio smurto galimybė išliko… Bet Jėzus kviečia moteris kurti geresnį pasaulį, saugoti jį nuo galimo susinaikinimo.

Jis visus mus kviečia turėti motiniškas širdis ir puoselėti gyvybę.

AMEN ! (IX-oji stotis. Jėzus dar karta krenta – pasaulio kritimas)

Jo jungas man ant kaklo, jis išsekina mano jėgas. (Plg Rd 1, 14)

Kiekvieno gyvenime yra vidinio vienišumo valandėlės, kuriose atmetimo jokie žodžiai negali išreikšti. Nusenusių izoliacija, praradimas mylimojo, šeimyninės laimės sugriuvimas, karo baisenybės, darbo praradimas, nutrūkę santykiai, neišsipildę svajonės… Prislėgti šių baisenybių, jaučiamės lyg sutrypti kirminai!

Jėzus patyrė šias tuštumas savuoju kūnu. Jis išgėrė taurę iki paskutinio lašo, vis dar pasitikėdamas Tėvo ištikima meile. Tik su Juo galime pakilti iš purvo, nusikratyti dulkes ir tęsti kelionę link mūsų galutinio tikslo.

KIENO? (X-oji stotis – Jėzus apnuogintas, kareiviai dalijasi Jo drabužius)

‚…pasiėmė jo drabužius ir padalijo juos į keturias dalis…“ (Jn 19, 23)

Prieš kentėdamas Jėzus meldėsi, kad jį įtikėjusieji būtų viena. Deja, skilimais, karais pažymėta ir krikščionybės istorija. Žmogaus kraujas buvo liejamas net Jėzaus vardu, pretenduojant į tikrą tikėjimą, į patį Jėzų.

Mūsų skirtingumai, užuot praturtinę, neretai esti priežastis susiskaldyti. O susiskaldymas tampa kryžiumi… Tai piktojo darbas, nuskurdinantis visus. „Yra vienas kūnas, vienas krikštas, vienas tikėjimas“. Mes priklausome vienas kitam.

Kasdien turime galimybę kurti vienybę ir taiką savyje, savo šeimose, Bažnyčiose. Arba – atsisakyti mylėti brolius ir seseris ir taip didinti pasaulio skausmą…

VEIDAS Į VEIDĄ (XI-oji stotis – Jėzus prikalamas prie kryžiaus)

„Visi, kas mane mato, iš manęs tyčiojasi ir šaipydamiesi kraipo galvas“ (Ps.22)

Kiekvieno mūsų gyvenime esti momentai, kai jaučiamės tarsi kas kaltų prie kryžiaus, absoliučiai priklausomi nuo kitų malonės. Įvairios tokių potyrių priežastys: skaudi liga, kaustanti baimė, smurtas, fizinės ar psichologinės žaizdos.

Kai esame bejėgiai, veidas į veidą susitinkame su savąja ir aplinkinių tiesa. Galime tapti kitų aukomis ar kitus versti mokėti kainą už mūsų abejingumą, už mūsų nejautrumą. Kai žvelgiame į ant kryžiaus prikaltą Jėzų, ir tuos jį supančius veidus, ar matome save?..

SUNAIKINIMAS (XII-oji stotis – Jėzus miršta ant kryžiaus)

„…Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?!…“ (Mt 27, 46)

Parašyta: „Aukų ir atnašų tu nebenori…, bet paruošei man kūną“. Čia yra Kristus, prisiėmęs žmonijos sielvartą, nekalta auka. Jėzus, mirštantis ant kryžiaus. Visas jo gyvenimas orientuotas į žmonijos užribį. Ar jis neprimena mums tų tūkstančių vyrų, moterų, vaikų, nukankintų nacių koncentracijos stovyklose, sovietų lageriuose… praeities ir dabarties rasizmo, neapykantos ir karo aukų?

Smurtas jau pasidarė bene kasdieniu reiškiniu mūsų namuose. Žiniasklaida perpildyta jo scenomis: sužaloti vaikų, senų ir jaunų žmonių kūnai, terorizmo ir karo aukos … Mes jau taip apsipratome su smurtu, kad gebame ramiai į tai žiūrėti, neskirdami pramanytų dalykų nuo tikrovės. Dar blogiau, mes gyvename kartu su smurtautojais ir nejučia patys tampame vieni iš jų: nieko arba pernelyg mažai darome, kad smurtas liautųsi.

MOTINOS ĮSČIOS (XIII-oji STOTIS – Jėzus savo motinos rankose)

Aš jums palieku ramybę,

duodu jums savo ramybę.

Ne taip aš ją duodu, kaip duoda pasaulis. (Jn 14, 27)

“Tu labiausiai palaiminta iš visų moterų, ir palaimintas yra tavo įsčių vaisius…” Šie žodžiai daugybę kartų aidėjo Marijos širdyje, diena iš dienos skleidžiantis Jėzaus slėpiniui. Kaip galime vadinti palaiminta motiną, kurios Sūnus yra persekiojamas, šmeižiamas?.. Galiausiai miršta ant kryžiaus?!

 Ir vis tik Marija palaiminta, nes ji tikėjo Dievo ištikimybe. Marija iš tiesų yra Dievo motiniškos įsčios, davusios Jėzui gyvybę, stipresnę už mirtį, galinčią mus prikelti Dievo vaikų gyvenimui.

Ar galime pasitikėti Dievu? Ar jaučiamės mylimi ir palaiminti, susieti Jo meilės ryšiais? Net tada, kai mus ištinka kančia ir mirtis?..

LĖLIUKĖ (XIV-oji stotis – Jėzus palaidotas)

„… jei kviečių grūdas

nekris į žemę ir neapmirs, jis pasiliks vienas,

o jei apmirs, jis duos gausių vaisių.“ (Jn 12, 24)

Dažnai skaudžiai išgyvename, kai žlunga viltys, svajonės, planai. Tokiais atvejais dedamos pastangos pasirodo tuščios, ir bandymai bevaisiai. Jaučiamės lyg kas būtų užritęs šviesos nepraleidžiantį akmenį prieš mūsų širdžių, mūsų santykių, mūsų viso gyvenimo duris.

Bet… jei kviečio grūdas neapmirs, jis neduos vaisių. Pakrikštyti Kristuje ir Jame įsišakniję, esame naujos gyvybės nešėjai. Mes nešame Dievo pažadą, kad su Juo viskas įmanoma.

G Y V A S !      

„Moterie, ko verki? Ko ieškai?…“ (Jn 20, 11-18)

Jėzus gyveno tarp mūsų, kentėjo, mirė ir buvo palaidotas, kaip vienas iš mūsų. Jo kapas – vienas iš mūsų. Jo vardas – irgi vienas iš mūsų. ‚Kodėl Jo ieškote tarp mirusiųjų?‘… Nes mums patogiau su „tokiais“ faktais, kuriuos suprantame — niekas nenuginčys, jog mirsime. Kai akmuo užristas, atrodo lyg viskam atėjo pabaiga.

Jėzus ieško žmonių jų neviltyse ir kviečia matyti – Jis prisikėlė! Jo kapas tuščias, kaip ir mūsų kapai tušti. Mes pašaukti gyvenimui. Prisikėlęs Kristus teikia naują gyvenimą, keičia mūsų suvokimą apie mirtį. Mirtis Jam nebeturi galios, mums taip pat. Jis ir mus, kaip Mariją, siunčia eiti ir skleisti šią nuostabią žinią.

P I L N A T V Ė          

„Eikite šen pusryčių!

Tada Jėzus paklausė Simono: ‚Ar myli mane…?“ (Plg. Jn 21, 12. 15)

Gyvenimas perkeistas Prisikėlusiojo šviesa. Esame šviesos vaikai. Deja, neretai dar klaidžiojame sutemose, be tikėjimo, vilties. Jaučiamės nepajėgūs priimti gailestingumą, atleisti sau už pasitaikančias silpnybes. Nematome ir šviesos aplink save!

Ten, mūsų kasdienybės rutinoje, darbuojasi prisikėlimo galia. Prisikėlęs Viešpats ieško mūsų… Taip, kaip Jis ieškojo mokinių paežerėje. Jis patikina mus, kad nuodėmės atleistos… nesėkmės įveiktos. Jis sumokėjo kainą, mes esame atpirkti, esame nauji kūriniai. Jis ragina mus mylėti ir pasitikėti: „Ar myli mane?..“ „Palik praeitį: ateik, pasišildyk, valgyk su manimi…“

S U P R A T I M A S      

„Jie kalbėjo:

‚Argi mūsų širdys nebuvo užsidegusios,

kai jis kelyje mums kalbėjo ir

atvėrė Raštų prasmę?‘“

(Lk 24, 32)

Gyvenimo kelionėje kai kurie momentai ypač giliai įsirėžia mūsų atmintin. Yra atvejų, kai atpažįstame save bėgančius tuo Kristaus mokinių Emauso keliu, nusivylusius, pasimetusius, nesuprantančius to, kas vyksta. Būna, kad tokiais momentais atsisakome draugų, pamiršę turėję su jais stiprius meilės saitus. O būna, kad jaučiamės ir paties Dievo palikti, apvilti. Kas yra tas Jėzus, kuriuo tikime, jei būti Jo sekėju reiškia, kad ir mus pačius ištiks rūpesčiai, būsime nevykėliai prieš šio pasaulio galinguosius?! Mūsų viltis miršta!

Esame palaiminti, jei, nepaisydami širdies skaudulių, įstengiame bendrauti. Jei pajėgiame apie tai kalbėtis, esame tiesoje. Palaiminti, jei išsaugojame ilgesį, kuris ragina keistis.

Prisikėlęs Jėzus keliauja su mumis: Jis klausosi mūsų kalbų, laikui atėjus, atveria Dievo ŽODĮ ir laužo Duoną… Kartu su Juo (prie stalo) suvokiame Jo slėpinį ir savo gyvenimo prasmę…

Tėve mūsų… Sveika Marija… Garbė Dievui… Amen.