Bažnyčios planas ir erdvė išlaiko tradicinę, romaninę bazilikinę struktūrą. Tokioje vidaus ir erdvėje vyrauja centrinė nava ir dvigubai siauresnės bei žemesnės šoninės. Bažnyčios ilgis 50 m., plotis – 25 m., vidutinės navos aukštis – 13 m., šoninių – 7 m. tris navas skiria 5 pilioriai kiekviename šone. Jų skliautai sustiprinti puslankių juostinėmis arkomis, kurios papuoštos gipsinėmis augalinių motyvų rozetėmis, o skliautų briaunos – girliandomis. Ši dekoracija buvo pradėta 1912 m. K. Čechavičiaus iniciatyva. Jo lėšomis dekoruoti tik presbiterijos skliautai. Kitų puošybą organizavo dek. Algirdas Gutauskas (1960 m.), kuriam talkino parapijiečiai.
Centrinė nava tiesiogiai įsilieja į presbiteriją, kurią uždaro trisienė apsidė. Abipus jos išdėstytos uždaros erdvės: koplyčios, zakristija, prieangis.
Priešbažnytis atskirtas nuo pagrindinės erdvės trimis arkinėmis angomis. Virš jų įrengti chorai. Jo šoninėse patalpose yra laiptinė į chorus ir bokštą, o priešinga pusė skirta bažnytiniams daiktams saugoti. Abi jos uždaros.
Didžiosios architektūros emocinį vaizdą papildo altoriai, sakykla, klausyklos, vargonai. Didysis Visų Šventųjų altorius neogotikinis, dvitarpsnis, su dviem šoniniais sparnais, kuriuose įrengtos nišos skulptūroms. Centrinę jo dalį puošia „Dievo Motinos su šventaisiais“ (19 a.) paveikslas. Nišoje įkomponuotos Šv. Juozapo ir Šv. Kazimiero gipsinės skulptūros. Dekoro elementai auksuoti. Dabartiniu metu jo dėžinis pagrindas su antepediumo dekoracija paverstas naujuoju altoriumi.
Kairysis altorius – neogotikinis, dvitarpsnis, tridalis. Centrinę arką užpildo Rožinės Švč. Mergelės Marijos Paveikslas (18 a.), puoštas metalo apkaustais. Marijos auksuota apranga dekoruota augalijos reljefiniais elementais. Žemai, abipus pagrindinės figūros išdėstyti adoratoriai – Šv. Dominykas ir Šv. Kotryna Sienietė. Antrame tarpsnyje – Švč. Pranciškaus paveikslas. Altoriaus sparnuose įkomponuotas Švč. Marija ir Kristaus figūros.
Dešinysis altorius tokios pat struktūros. Pirmame tarpsnyje įkomponuotas krucifiksas, antrame – Šv. Mikalojaus Mirietis, prikeliantis statinėje paslėptus nužudytus vaikus. Šiuo metu paveikslas restauruojamas. Šoninių sparnų nišose patalpintos Šv. Pranciškaus ir Šv. Antano gipso skulptūros. Krucifiksą dar 1961 m. supo 15 votų, kurie vėlesnėse vizitacijose jau nebeminimi.
1993 m. koplyčių altoriai išrinkti, jų detalės panaudotos likusių rekonstrukcijai. Bažnyčioje saugomi dar du neobarokiniai kilnojamieji altorėliai.
Sakykla puošta stačiakampiais skydais su rozetėmis, prišlieta prie kairiojo pilioriaus, viršuje užbaigta dvišlaičiu baldakimu.
Išorinį bažnyčios vaizdą formuoja kompaktiški tūriai, būdingi senajai romantikai. Pagrindinis fasadas dvibokštis. Vidurinė jo dalis išplėsta, todėl šoniniai bokštai nutolę vienas nuo kito. Jų kilimas į viršų palaipsnis. Pirmieji jų tarpsniai kartu su portalo erdve užbaigti profilių juosta ir sukuria vientisą aukštą. Šios dalies akcentas yra perspektyvinis portalas. Kilimą į viršų organizuoja išilginti garsoangiai ir aštuonkampiai bokšto tarpsniai, užbaigti smailėmis. Tarp jų savo dvišlaite forma įsiterpia ir frontonas.
Šoniniai fasadai atspindi bazilikinę struktūrą. Aukštai užbaigti plačių profilių karnizais, sienų plokštumas pagyvina dekoratyvinės langų angos ir rėmai. Presbiterinėje pusėje akcentuojama kryžma. Trisienės apsidės kampai sustiprinti laiptiniais kontraforsais. Virš centrinio altoriaus iškelta signatūra. Šoninius fasadus bandoma pagyvinti reljefais, du jų įkomponuoti aprėmintuose nišose šalia bokštų. Apie 1993 m. buvo užmūrytas šoninis įėjimas į bokštą padaryta niša ir pastatyta dekano A.Ulicko funduota Švč. Marijos skulptūra.
Šventorius aptvertas akmens mūro siena. Pagrindinis įėjimas sukomplektuotas iš dviejų arkų ir trejų metalinių vartų. Kiti du įėjimai paprasti. Senojo aptvaro dalis nugriauta. Pakeisti įėjimo vartai.