„Santuokos ryšys, kuris visam gyvenimui sujungia vyrą ir moterį, savo prigimtimi yra skirtas sutuoktinių labui ir vaikų gimdymui bei auklėjimui; tą ryšį tarp krikščionių Viešpats Kristus iškelė į sakramento garbę“.
Santuokos sakramentas yra Kristaus ir Bažnyčios vienybės ženklas. Sutuoktiniams jis suteikia malonę mylėti vienas kitą tokia meile, kokia Kristus pamilo savo Bažnyčią; tad sakramento malonė žmogišką sutuoktinių meilę daro tobulesnę sustiprina jų nesuardomą vienybę ir juos pašventina kelyje į amžinąjį gyvenimą.
Santuokinę sutartį sudaro pakrikštyti vyras ir moteris, kurie yra laisvi sudaryti santuoką ir laisvai niekieno neverčiami, neturi prigimtinės arba bažnytinės teisės nurodomų kliūčių ir pareiškia savo sutikimą.
Santuokos apeigose dalyvaujantis kunigas (arba diakonas) Bažnyčios vardu priima sutuoktinių sutikimą ir jiems suteikia Bažnyčios palaiminimą. Bažnyčios atstovo (tai pat liudininkų) buvimas santuokos metu akivaizdžiai parodo, kad ji yra bažnytinio gyvenimo tikrovė.
Santuokos sakramento epiklezėje jaunavedžiai gauna Šventąją Dvasią kaip Kristaus ir Bažnyčios meilės ryšį. Tai Ji yra jų sąjungos antspaudas, visada srūvantis jų meilės šaltinis, jų ištikimybę atnaujinanti jėga.
Dėl to Bažnyčia iš savo tikinčiųjų reikalauja bažnytinės santuokos sudarymo formos. Tokį sutvarkymą paaiškina kelios priežastys:
- sakramentinė santuoka yra liturginis aktas, tad dera jį atlikti viešos bažnytinės liturgijos metu;
- santuoka įveda į bažnytinį luomą, sukuria Bažnyčioje teises ir pareigas sutuoktinių ir jų vaikų atžvilgiu;
- kadangi santuoka yra gyvenimo Bažnyčioje būvis, Bažnyčia turi būti įsitikinusi santuokos tikrumu;
- susitarimo viešumas saugo vieną kartą ištartą „Taip“ ir padeda likti jam ištikimiems.
Poligamija yra nesuderinama su santuokos vienumu; ištuoka išskiria tai, ką Dievas sujungė; atsisakymas būti vaisingam atima iš santuokinių gyvenimo „brangiausią jo dovaną“ – kūdikį.
Pagal Katalikų Bažnyčios Katekizmą