Tą dieną, kai „yra paaukotas mūsų velykinis Avinėlis, Kristus”, Bažnyčia, apmąstydama savo Viešpaties ir Sužadėtinio kančią ir adoruodama kryžių, prisimena savo gimimą iš mirštančio ant kryžiaus Jėzaus šono ir maldauja viso pasaulio išganymo.
Tą dieną pagal seną tradiciją Bažnyčia necelebruoja Eucharistijos. Šventoji Komunija tikintiesiems dalijama tiktai atliekant Viešpaties kančios apeigas; tiesa, ji gali būti bet kuriuo dienos metu nešama ligoniams, negalintiems dalyvauti apeigose.
Didysis penktadienis yra visai Bažnyčiai privaloma atgailos diena, pažymima pasninku ir abstinencija.
Šią dieną griežtai draudžiama švęsti sakramentus, išskyrus Atgailos ir Ligonių patepimo. Laidotuvių apeigos atliekamos be giesmių, be vargonų ir be varpų.
Šią dieną Skaitinių valandą (Aušrinę) ir Rytmetinę rekomenduojama atlikti bažnyčiose dalyvaujant žmonėms (plg. Nr. 40).
Viešpaties kančios apeigas dera atlikti popietinėmis valandomis, maždaug penkioliktą valandą. Vadovaujantis pastoraciniais motyvais, galima parinkti kitą, tinkamesnę, valandą, kai tikintiesiems lengviau susiburti, pavyzdžiui, tuojau po vidurdienio arba vėlesniu laiku, tačiau ne vėliau kaip dvidešimt pirmą valandą.
Būtina maldingai ir rūpestingai laikytis iš seniausios Bažnyčios tradicijos kilusios Viešpaties kančios liturgijos tvarkos ( Žodžio liturgijos, Kryžiaus pagerbimo, šventosios Komunijos). Niekam nevalia keisti šios tvarkos.
Kunigas ir patarnautojai eina prie altoriaus tyloje, be giesmių. Jeigu reikia pasakyti kokius nors įžangos žodžius, jie ištartini prieš išeinant patarnautojams.
Kunigas ir patarnautojai, nusilenkę altoriui, parpuola veidu žemyn. Parpuolimo, kuris yra būdinga šios dienos apeiga, būtina uoliai laikytis; tai žymi tiek „žemiškojo žmogaus” nusižeminimą, tiek Bažnyčios liūdesį ir skausmą.
Įeinant apeigų tarnautojams, tikintieji stovi, po to atsiklaupia ir tylėdami meldžiasi.
Perskaitytini visi numatyti skaitiniai. Kaip įprasta, giedotina atliepiamoji psalmė ir aklamacija prieš Evangeliją. Viešpaties kančios pasakojimas pagal Joną giedamas ar skaitomas tokiu pačiu būdu kaip Verbų sekmadienį (plg. Nr. 33). Po pasakojimo apie kančią pasakytina homilija, po to tikintieji pakviestini trumpai pamąstyti.
Visuotinė malda atliktina pagal iš seniausių laikų perduotą tekstą ir formą, išlaikant visą intencijų platumą, reiškiantį visuotinę Kristaus, prikalto ant Kryžiaus dėl viso pasaulio išganymo, kančios vertę. Esant rimtam ir viešam reikalui, vietos ordinaras gali leisti arba nurodyti pridurti specialią intenciją
Tokiu atveju iš Mišiolo maldų kunigui leidžiama parinkti tinkamas vietinėms sąlygoms intencijas, tačiau taip, kad būtų išlaikyta įprastinė visuotinės maldos intencijų tvarka.
Kryžiaus pagerbimui parinktinas pakankamai didelis ir dailus kryžius. Pasirenkama viena ar kita Mišiole pateikiama apeigų forma. Šios apeigos atliktinos su deramu šiam mūsų išganymo slėpiniui iškilumu: tiek pakvietimas pagerbti kryžių, jį atidengus, tiek žmonių atliepas turi būti giedamas. Dera laikytis pagarbios tylos po kiekvieno tikinčiųjų priklaupimo, celebrantui stovint ir laikant iškeltą kryžių.
Asmeninis Kryžiaus pagerbimas yra svarbiausias šių apeigų elementas. Kryžius pateiktinas taip, kad jį pagerbti galėtų kiekvienas tikintysis; tik susibūrus labai daug tikinčiųjų, galima taikyti bendro pagerbimo apeigas.
Pagerbimui pateiktinas tik vienas kryžius: to reikalauja ženklo tikrovė. Pagerbiant kryžių giedamos antifonos, „Priekaištai” (improperia) ir himnai, poetiškai primenantys išganymo istoriją. Galima taip pat giedoti kitas tinkamas giesmes (plg. Nr. 42).
Kunigas giedodamas kviečia Viešpaties maldai, kurią po to visi atlieka giedodami. Ramybės palinkėjimo ženklu nesidalijama. Komunijos apeigos aprašytos Mišiole.
Dalijant Komuniją galima giedoti 21 psalmę ar kitą tinkamą giesmę. Po Komunijos skrynelė išnešama į parengtą vietą už bažnyčios.
Po apeigų altorius nudengiamas, o kryžius paliekamas su keturiomis žvakidėmis. Bažnyčioje parengtina tinkama vieta (pvz., koplyčia, kurioje buvo laikoma Eucharistija Didįjį ketvirtadienį) Viešpaties Kryžiui, kad tikintieji galėtų jį pagerbti ir pabučiuoti, taip pat susikaupti meditacijai.
Vadovaujantis pastoraciniais motyvais nedera atsisakyti tokių maldingų praktikų, kaip Kryžiaus kelias, Viešpaties kančios pagerbimo procesija, Švenčiausiosios Mergelės Marijos skausmų atminimas. Tačiau jose naudojami tekstai bei giesmės turi atitikti šios dienos liturgijos dvasią. Jų atlikimo laikas parinktinas taip, kad būtų visiškai aišku, jog liturginis celebravimas savo esme toli pranoksta šias maldingas praktikas.
Didysis šeštadienis
Didįjį šeštadienį Bažnyčia būna prie Viešpaties kapo, apmąstydama jo kančią ir mirtį bei nužengimą į pragarus ir malda bei pasninku laukdama Viešpaties prisikėlimo. Labai rekomenduotina šią dieną Skaitinių valandą (Aušrinę) ir Rytmetinę atlikti dalyvaujant žmonėms (plg. Nr. 40). Ten, kur to neįmanoma padaryti, numatytinas tam tikras Dievo žodžio šventimas ar kokia nors maldinga praktika, atitinkanti tos dienos apeigų slėpinį.
Tikinčiųjų pagerbimui bažnyčioje galima išstatyti nukryžiuoto, kape besiilsinčio arba nužengusio į pragarus Kristaus, taip pat skausmingosios Švč. Mergelės Marijos atvaizdą.
Šią dieną Bažnyčia griežtai susilaiko nuo Mišių aukos. Šventąją Komuniją galima duoti tik viatiko pavidalu. Draudžiama švęsti Santuokos ir kitus, išskyrus Atgailos ir Ligonių patepimo, sakramentus.
Tikintiesiems atskleistinas ypatingas Didžiojo šeštadienio pobūdis. Su šia diena susiję šventiniai papročiai ir tradicijos, susiformavę tada, kai Didįjį šeštadienį iš anksto laukta Velykų šventimo, perkeltini į Velyknaktį ir Velykų dieną.