Pagal senovinę tradiciją ši naktis yra „budėjimas Viešpaties garbei” ir šią naktį švenčiama vigilija, primenanti šventąją Viešpaties prisikėlimo naktį, yra tarsi „visų šventųjų vigilijų motina”. Šią naktį Bažnyčia budėdama laukia Viešpaties prisikėlimo ir švenčia įkrikščioninimo sakramentus.
1) Velykų vigilijos naktinio pobūdžio prasmė
„Visos Velykų vigilijos apeigos vyksta naktį. Jų nedera pradėti neprasidėjus nakčiai, o pabaigti išaušus sekmadieniui”. Šios taisyklės būtina griežtai laikytis. Atmestina visa, kas jai prieštarauja, įskaitant vienur ar kitur įsigalėjusius papročius švęsti Velykų vigiliją tuo laiku, kai paprastai švenčiamos sekmadienio išvakarių Mišios.
Pateikiami motyvai Velykų vigiliją paankstinti, pvz., viešojo saugumo stoka, nelaikytini pakankamais Viešpaties Gimimo nakties ar kitų susibūrimų atvejais.
Žydams Velykų vigilija, kurios metu jie visą naktį budėdami laukdavo Viešpaties, išlaisvinsiančio juos iš faraono vergijos, perėjimo, buvo jų kasmet švęstinas atminimas. Tai buvo tikrosios Kristaus Paschos, tikrojo išlaisvinimo nakties, „kai Kristus, sulaužęs mirties pančius, kaip nugalėtojas, pakilo iš bedugnės”, provaizdis.
Bažnyčia nuo pat pradžių, ypač šios naktinės Vigilijos metu, švęsdavo kasmetinę Paschą, iškilmių iškilmę. Kristaus prisikėlimas yra mūsų tikėjimo ir vilties pamatas; per krikštą ir sutvirtinimą esame įskiepyti į velykinį Kristaus slėpinį: su juo mirę, palaidoti ir prikelti, su juo ir karaliausime.
Ši Vigilija taip pat yra Viešpaties atėjimo laukimas.
2) Velykų vigilijos struktūra ir jos dalių bei elementų reikšmė
Velykų vigiliją sudaro keturios dalys; po Žiburių apeigų ir Velykų šlovinimo (tai pirmoji Vigilijos dalis) Bažnyčia apmąsto stebėtinus darbus, kuriuos Viešpats Dievas nuo pat pradžių nuveikė savo žmonių labui (Žodžio liturgija arba antroji dalis); tada Bažnyčia priima naujus per krikštą gimusius narius (trečioji dalis) ir kartu su jais pakviečiama prie Viešpaties jai parengto stalo, kuris yra Viešpaties mirties ir prisikėlimo atminimas iki jo atėjimo (ketvirtoji dalis). Niekam nevalia savavališkai keisti šios liturgijos tvarkos.
Pirmoji dalis apima simbolinius veiksmus bei gestus, kuriuos reikia atlikti su deramu kilnumu bei užmoju, kad tikintieji tikrai suvoktų jų prasmę, perteikiamą celebranto priminimais ir liturginėmis maldomis.
Tinkamoje vietoje už bažnyčios paruoštinas laužas naujai ugniai palaiminti. Jo liepsna turi būti tokia, kad iš tikrųjų išsklaidytų tamsą ir nušviestų naktį.
Parengtina Velykų žvakė, kuri ženklo tikrumo labui turi būti pagaminta iš vaško, jokiu būdu ne iš dirbtinių medžiagų; ji privalo būti viena ir kasmet nauja, pakankamai didelė, visada tokia, kad galėtų priminti, jog Kristus yra pasaulio šviesa. Ši žvakė palaiminama Mišiole nurodytais arba vyskupų konferencijos nustatytais žodžiais bei ženklais.
Priekyje nešant velykinę žvakę – paschalą, žmonės procesijos būdu įeina į bažnyčią. Kaip Izraelio sūnūs ėjo naktį vedami ugnies stulpo, taip krikščionys eina įkandin prisikėlusio Viešpaties. Niekas netrukdo po kiekvieno atliepo „Dėkojame Dievui” pridurti dar kokią nors Kristų šlovinančią aklamaciją.
Liepsna nuo paschalo tolydžio perduodama uždegant kitas dalyvaujančiųjų rankose laikomas žvakes; elektros apšvietimas privalo būti išjungtas.
Diakonas atlieka Velykų šlovinimą, kuriame didžiai poetiškai nusakomas visas Velykų slėpinys išganymo plano kontekste. Prireikus, jei nėra diakono, o celebruojantis kunigas neįstengia to atlikti, tai galima patikėti kantoriui. Vyskupų konferencija gali leisti į šį šlovinimą įtraukti žmonių aklamacijas.
Antrąją Vigilijos dalį sudaro skaitiniai iš Šventojo Rašto. Jais apsakomi šlovingi išganymo istorijos darbai, ramiai tikinčiųjų apmąstomi padedant tylos pauzei, atliepiamajai psalmei ir kunigo maldai.
Atnaujintos Velykų vigilijos apeigos apima septynis skaitinius iš Senojo Testamento, Įstatymo ir Pranašų – tai yra seniausia tiek Rytų, tiek Vakarų tradicija – ir du skaitinius iš Naujojo Testamento, iš apaštalo laiško ir Evangelijos. Taip Bažnyčia, „pradėdama nuo Mozės ir primindama visus pranašus”, aiškina velykinį Kristaus slėpinį. Todėl visur, kur tik įmanoma, tebūna atliekami visi skaitiniai, laiduojant Velykų vigilijos, turinčios trukti tam tikrą laiką, pobūdį.
Vadovaujantis pastoraciniais motyvais skaitinių skaičių galima sumažinti; tokiu atveju turi išlikti bent trys skaitiniai iš Senojo Testamento, Įstatymo ir Pranašų knygų; niekuomet nevalia atsisakyti skaitinio iš Išėjimo knygos 14 skyriaus su ten esančia giesme.
Tipologinė Senojo Testamento tekstų reikšmė šaknijasi Naujajame Testamente ir atveriama celebruojančio kunigo tariama malda po kiekvieno skaitinio; pageidautina, kad kunigas ar diakonas padėtų tikintiesiems tą prasmę suvokti trumpu paaiškinimu.
Nacionalinės ar diecezinės liturgijos komisijos turėtų parengti ganytojams pagalbinės medžiagos.
Po skaitinio giedama psalmė, žmonėms atsiliepiant priegiesmiu.
Kartojant šiuos įvairius elementus laikomasi ritmo, prisidedančio prie tikinčiųjų dalyvavimo ir jų maldingumo. Reikia budriai stebėti, kad psalmės nebūtų pakeistos populiariomis giesmelėmis.
Po Senojo Testamento skaitinių giedamas himnas „Garbė Dievui aukštybėse”, priklausomai nuo vietos papročių, skambinama varpais; skaitoma Pradžios malda ir taip pereinama prie Naujojo Testamento skaitinių. Perskaitomas apaštalo mokymas apie krikštą, įskiepijantis mus į velykinį Kristaus slėpinį. Po to visi atsistoja, ir kunigas tris kartus užgieda „Aleliuja”, laipsniškai vis paaukštindamas toną, žmonėms tai atkartojant. Jei būtina, „Aleliuja” gali užgiedoti psalmininkas ar kantorius, žmonėms aklamaciją įterpiant tarp 177 psalmės eilučių, – šią psalmę apaštalai dažnai cituoja Velykų pamoksluose. Galiausiai skelbiamas Viešpaties prisikėlimas iš Evangelijos, kuri yra tarsi visos Žodžio liturgijos viršūnė. Po Evangelijos turi būti bent trumpa homilija.
Trečioji Vigilijos dalis yra Krikšto liturgija. Šiuo sakramentu švenčiamas Kristaus ir mūsų perėjimas – Pascha. Tai gerai išreiškiama tose bažnyčiose, kuriose yra krikštyklos, o dar labiau įkrikščioninant suaugusiuosius ar teikiant vaikų krikštą. Krikšto vanduo parapijų bažnyčiose laiminamas ir tais atvejais, kai krikštijamųjų nėra. Jei laiminama ne krikštykloje, bet pačioje presbiterijoje, krikšto vanduo po palaiminimo nuneštinas į krikštyklą, kur jis bus laikomas visą Velykų laiką. Tada, kai krikštijamųjų nėra ir krikšto vanduo nelaiminamas, krikštas atmenamas palaiminant žmonių šlakstymui skirtą vandenį.
Po to atnaujinami krikšto pažadai. Keletą įžangos žodžių taria celebruojantis kunigas. Tikintieji atsako į jiems užduodamus klausimus, stovėdami ir rankose laikydami degančias žvakes. Po to jie pašlakstomi vandeniu: taip veiksmais ir žodžiais primenamas jų gautasis krikštas. Celebruojantis kunigas šlaksto žmones eidamas per bažnyčią, visiems giedant „Regėjau versmę” (Vidi aquam) ar kitą krikštui tinkamą giesmę.
Eucharistijos šventimas sudaro ketvirtą Vigilijos dalį ir yra jos viršūnė, kadangi Eucharistija tikriausia prasme yra velykinis sakramentas, Kryžiaus aukos atminimas ir prisikėlusio Kristaus buvimas čia ir dabar, įkrikščioninimo užbaigimas ir išankstinis gėrėjimasis amžinosiomis Velykomis.
Eucharistinė liturgija neturi vykti paskubomis: visos apeigos ir žodžiai turi būti kuo išraiškingesni: visuotinė malda, kurios metu naujai pakrikštytieji jau kaip tikintieji vykdo karališkąją kunigystę; atnašų procesija, kurioje dalyvauja ir naujai pakrikštytieji, jei jų yra; Eucharistijos malda (I, II arba III), kuri atliktina giedant su būdingais embolizmais; galiausia eucharistinė Komunija, kuri yra pilnatviško dalyvavimo švenčiamame slėpinyje momentas. Komunijos metu tinka giedoti 117 psalmę su antifona „Pascha nostrum” arba 33 psalmę su antifona „Aleliuja, aleliuja, aleliuja” arba kitą velykinį džiaugsmą išreiškiančią giesmę.
Pageidautina, kad Velykų vigilijoje komunija išreikštų eucharistinio ženklo pilnatvę, tai yra, kad Eucharistija būtų priimama abiem, duonos ir vyno pavidalais. Vietos ordinarai turėtų pasverti tokio leidimo tinkamumą ir jo aplinkybes.
3) Kai kurios pastoracinės pastabos
Velykų vigilijos liturgija atliktina taip, kad krikščioniškoji tauta patirtų maldų bei apeigų turtingumą. Todėl svarbu išlaikyti liturgijos autentiškumą, skatinti tikinčiųjų dalyvavimą ir laiduoti aktyvų patarnautojų, skaitovų ir choristų dalyvavimą celebracijoje.
Pageidautina numatyti galimybę vienoje bažnyčioje susiburti kelių bendruomenių dalyviams, jei dėl jų artimos kaimynystės ir narių negausumo neįmanoma surengti iškilmingo šventimo kiekvienoje iš jų.
Ypatingosios grupės skatintinos dalyvauti Velykų vigilijos šventime, kur visi tikintieji, vieningai susibūrę, giliau išgyventų bažnytinę bendrystę.
Tikintieji, kurie dėl atostogų yra išvykę iš savo parapijos, tedalyvauja liturginiame šventime ten, kur apsistoję.
Pranešant apie Velykų vigiliją, vengtina pateikti ją kaip baigiamąjį Didžiojo šeštadienio momentą. Verčiau pabrėžtina, kad Velykų vigilija švenčiama „Velykų naktį” kaip vientisas kulto aktas. Ganytojai per katechezę turėtų uoliai mokyti tikinčiuosius dalyvauti visose Velykų vigilijos apeigose.
Ganytojai, norėdami geriau celebruoti Velykų vigiliją, turi vis nuodugniau pažinti tiek tekstus, tiek apeigas, kad galėtų teikti žmonėms tikrą mistagoginę katechezę.