Velykų diena
Velykų dienos Mišios švęstinos kuo iškilmingiau. Per atgailos aktą siūlytina pašlakstyti Vigilijos metu palaimintu vandeniu, tuo metu dera giedoti „Regėjau versmę” (Vidi aquam) ar kitą krikšto giesmę. Tuo pačiu vandeniu pripilami indai tikinčiųjų pasišlakstymui bažnyčios prieangyje.
Išlaikytina (arba, esant reikalui, atnaujintina) tradicija švęsti Velykų dienos Krikšto vakarinę, kurios metu giedant psalmes procesija einama į krikštyklą.
Velykų žvakė, kurios tinkama vieta yra arba prie skaitymo pakylos, arba prie altoriaus, iki Sekminių sekmadienio uždegtina per visus bent kiek iškilmingesnius liturginius šio laiko šventimus: per Mišias, Rytmetinę ar Vakarinę. Po Velykų laiko ši žvakė pagarbiai saugotina krikštykloje, kad švenčiant krikštą nuo jos būtų uždegamos naujai krikštijamųjų žvakės. Laidotuvių liturgijoje Velykų žvakė statytina netoli karsto, tuo parodant, jog krikščionio mirtis yra jo perėjimas – Pascha. Pasibaigus Velykų laikui Velykų žvakės nedera nei užžiebti, nei laikyti presbiterijoje.
Velykų laikas
Velykų šventimas tęsiasi Velykų laiku. Penkiasdešimt dienų nuo Velykų sekmadienio iki Sekminių sekmadienio džiaugsmingai švenčiamos kaip viena šventė, kaip „Didysis sekmadienis”.
Šio laiko sekmadieniai laikomi Velykų sekmadieniais ir taip vadinami; jiems tenka pirmenybė visų Viešpaties švenčių ir visų iškilmių atžvilgiu. Iškilmės, pasitaikančios šiais sekmadieniais, iš anksto švenčiamos šeštadienį. Savaitės šiokiadieniais pasitaikančių celebracijų Švenčiausiosios Mergelės Marijos ar šventųjų garbei nevalia perkelti į vieną iš tų Velykų sekmadienių.
Suaugusiems, tapusiems krikščionimis Velykų vigilijos metu, visas šis laikotarpis yra „mistagogijos” laikas. Todėl visur, kur yra neofitų, reikia laikytis nuostatų, pateiktų „Suaugusiųjų įkrikščioninimo apeigyno” Nr. 37–40 ir 235–239. Velykų oktavos metu Eucharistinėje maldoje pateikiami užtariamieji maldavimai už naujai pakrikštytuosius.
Per visą Velykų laiką sekmadienio Mišių metu neofitams rezervuojamos vietos tarp tikinčiųjų. Visi neofitai tepasistengia dalyvauti Mišiose su savo krikšto tėvais. Apie juos užsimintina homilijoje ir, pagal aplinkybes, visuotinėje maldoje. Maždaug Sekminių sekmadienį, paisant vietos papročių, „mistagoginis laikotarpis” užbaigtinas specialiomis apeigomis. Taip pat priderėtų, kad vaikai Pirmąją komuniją priimtų Velykų sekmadieniais.
Velykų laikotarpiu įvesdintuosius į Eucharistijos slėpinį tikinčiuosius ganytojai temoko Bažnyčios įsakymo šiuo laikotarpiu priimti šventąją Komuniją. Labai rekomenduotina ypač Velykų oktavos metu nešti šventąją Komuniją sergantiesiems ir neįgaliesiems.
Ten, kur gyvuoja paprotys Velykų švenčių proga laiminti namus, šį palaiminimą tesuteikia klebonai ar kiti kunigai, arba klebono deleguoti diakonai, kuriems tai yra proga vykdyti sielovados tarnystę. Klebonas pastoraciniais tikslais turėtų aplankyti kiekvieną šeimą jos namuose, pasikalbėti su kiekvienų namų gyventojais ir pasimelsti su jais, naudojantis tekstais iš Palaiminimų apeigyno (De benedictionibus). Dideliuose miestuose numatytina galimybė suburti keletą šeimų ir visiems bendrai suteikti palaiminimą.
Įvairiose vietovėse ir įvairiose tautose gyvuoja daug liaudies papročių, susijusių su Velykų šventimu; kartais jie sutraukia daugiau žmonių negu pati liturgija. Jų nederėtų menkinti, nes jie gali pasitarnauti tikinčiųjų religinio mentaliteto raiškai. Vyskupų konferencijos ir vietos ordinarai turėtų pasirūpinti, kad papročiai, kurie, jų nuožiūra, prisideda prie maldingumo ugdymo, būtų kuo geriau suderinti su šventąja liturgija, kuo giliau persisunkę liturgijos dvasia, kad iš jos savotiškai kiltų ir į ją vestų.
Šis šventas penkiasdešimties dienų laikotarpis baigiasi Sekminių sekmadieniu, kai prisimenamas Šventosios Dvasios atsiuntimas apaštalams, Bažnyčios pradmenys ir jos misija visų kalbų ir tautų žmonėms.
Skatintinas ilgesnis Sekminių vigilijos Mišių celebravimas. Šiai vigilijai, skirtingai negu Velykų, nebūdingas krikšto momentas, tai – ištverminga malda priešais akis turint apaštalus ir mokinius, kurie, laukdami Šventosios Dvasios, vieningai laikėsi maldoje su Jėzaus Motina Marija.
„Velykų švenčių ypatybė yra tai, kad visa Bažnyčia džiaugiasi nuodėmių atleidimu. Jį gauna ne tik atgimusieji per šventąjį krikštą, bet ir tie, kurie jau seniai priskaitomi įvaikintųjų būriui”. Tegu intensyvesnis pastoracinis darbas ir uolesnės dvasinės pastangos laiduoja, kad visi, kurie švenčia Velykų šventes, padedami Viešpaties malonės, mokėtų išlaikyti Velykų dvasią savo kasdieniame gyvenime.
