Didžiąją savaitę Bažnyčia švenčia išganymo slėpinius, Kristaus įvykdytus paskutinėmis žemiškojo gyvenimo dienomis, pradedant mesijiniu įžengimu į Jeruzalę.
Gavėnios laikas tęsiasi iki Didžiojo ketvirtadienio. Vakaro Mišiomis Viešpaties vakarienei atminti prasideda Didysis tridienis, kuris tęsiasi Didįjį penktadienį, kai minima Viešpaties kančia, ir Didįjį šeštadienį; Didžiojo tridienio centras yra Velykų vigilija, Tridienis baigiamas Prisikėlimo sekmadienio Vakarine.
„Didžiosios savaitės dienoms, pradedant nuo Didžiojo pirmadienio iki Didžiojo ketvirtadienio, teikiama pirmenybė bet kurio kito šventimo atžvilgiu”. Šiomis dienomis netinka švęsti krikšto nei sutvirtinimo.
Verbų (Viešpaties kančios) sekmadienis
Didžioji savaitė prasideda Verbų, arba Viešpaties kančios, sekmadieniu, kuris sujungia Kristaus karališkojo triumfo pranašystę ir jo Kančios paskelbimą. Švenčiant šią dieną ir katechezėje reikia išryškinti šių dviejų Velykų slėpinio aspektų ryšį.
Viešpaties įžengimo į Jeruzalę atminimas pagal senovinį paprotį švenčiamas iškilminga procesija: tikintieji giesmėmis ir gestais mėgdžioja žydų vaikus, išėjusius pasitikti Viešpaties ir giedojusius jam „Osana”.
Procesija gali būti rengiama tik vieną kartą prieš gausiausiai žmonių lankomas Mišias, net jei tai šeštadienio ar sekmadienio vakaro Mišios. Šiai procesijai tikintieji susiburia gretimoje mažesnėje bažnyčioje ar kitoje tinkamoje vietoje atskirai nuo bažnyčios, į kurią eina procesija.
Šioje procesijoje tikintieji nešasi palmių ar kitokių medžių šakeles. Kunigas ir patarnautojai, taip pat nešini šakelėmis, eina procesijos priekyje.
Prieš procesiją palmių ar kitos šakelės palaiminamos. Po procesijos jos saugomos namie ir primena tikintiesiems Kristaus pergalę, kurią jie šventė procesijoje.
Ganytojai turi stengtis, kad ši procesija Kristaus karaliaus garbei būtų parengta ir švenčiama taip, kad tikrai neštų dvasinių vaisių tikinčiųjų gyvenime.
Viešpaties įžengimui į Jeruzalę atminti Mišiolas, be jau aprašytos iškilmingos procesijos, siūlo dar dvi kitas šventimo formas, numatytas ne vien dėl patogumo, bet tais atvejais, kai neįmanoma rengti procesijų. Antroji forma yra iškilmingas atėjimas, kai neįmanoma rengti procesijos bažnyčios išorėje. Trečioji forma yra paprastas atėjimas, toks kaip kitose šio sekmadienio Mišiose, kuriose nenumatytas iškilmingas atėjimas.
Ten, kur negalima švęsti Mišių, turi būti švenčiamos Dievo žodžio apeigos Viešpaties mesijinio įžengimo ir kančios tema – arba šeštadienio vakare, arba sekmadienį patogiu laiku.
Procesijos metu choras ir žmonės gieda Romos mišiolo siūlomas giesmes, ypač 23 ir 46 psalmes, taip pat kitas tinkamas giesmes Kristaus Karaliaus garbei.
Ypač iškilmingai perteikiamas Kančios pasakojimas. Jis gali būti giedamas ar tradiciškai skaitomas, tai yra trijų skaitovų, atliekančių Kristaus, pasakotojo ir liaudies vaidmenis. Kančią skelbia kunigai, diakonai arba pasauliečiai skaitovai; pastaruoju atveju Kristaus vaidmuo rezervuojamas kunigui.
Kančia skelbiama be žvakių ir smilkymų; žmonės nesveikinami, ant knygų nedaromi kryžiaus ženklai; tik diakonai prašo kunigų palaiminimo, kaip prieš Evangeliją.
Dėl tikinčiųjų dvasinio gėrio dera perskaityti visą Kančios istoriją, taip pat ir ankstesnius skaitinius.
Paskelbus Kančios istoriją reikia pasakyti homiliją.
