1. Naujųjų metų, kuriuos laikome Dievo malone ir dovana žmonijai, pradžioje trokštu visiems vyrams bei moterims, visoms pasaulio tautoms bei šalims, valstybių ir vyriausybių vadovams nuoširdžiai palinkėti taikos ir meldžiuosi, kad liautųsi karai, konfliktai ir gausios kančios, sukeltos žmogaus, taip pat senų ir naujų epidemijų bei gamtos katastrofų baisių padarinių. Ypač meldžiuosi, kad, atsiliepdami į mūsų bendrą pašaukimą bendradarbiauti su Dievu ir visais geros valios žmonėmis dėl santarvės ir taikos pasaulyje, mokėtume atsispirti pagundai elgtis mūsų žmogiškumo neatitinkančiu būdu.
Žinioje praėjusių metų sausio 1-osios proga pabrėžiau, kad nuo pilnatviško gyvenimo troškimo „neatsiejamas ir nenumaldomas brolybės poreikis, kreipiantis į bendrystę su kitais, kuriuos laikome ne priešais ar konkurentais, bet svetingai priimtinais bei apkabintinais broliais ir seserimis“ (1). Kadangi žmogus yra santykio būtybė, kuriai skirta įgyvendinti save teisingumo bei meilės įkvėptų tarpasmeninių santykių kontekste, jo vystymosi labui esmingai svarbu pripažinti ir gerbti jo kilnumą, laisvę ir autonomiją. Deja, vis dar paplitusi žmogaus išnaudojimo rykštė smarkiai žeidžia bendrystės gyvenimą ir pašaukimą kurti pagarbos, teisingumo ir meilės paženklintus tarpasmeninius santykius. Šis bjaurus reiškinys, kuris skatina trypti kito žmogaus pagrindines teises ir griauti jo laisvę bei kilnumą, reiškiasi įvairiomis formomis. Jas norėčiau glaustai apmąstyti, kad Dievo žodžio šviesoje visus žmones galėtume laikyti „nebe vergais, bet broliais“.
Įsiklausyti į Dievo planą žmonijai
2. Mano pasirinkta šios Žinios tema susijusi su Pauliaus laišku Filemonui. Jame apaštalas prašo savo bendradarbio Filemono priimti Onesimą, buvusį to paties Filemono vergą, dabar tapusį krikščioniu ir, anot Pauliaus, laikytiną broliu. Tautų apaštalas rašo: „Galbūt jis tam ir buvo laikinai atskirtas nuo tavęs, kad galėtum jį turėti amžinai jau ne kaip vergą, o daugiau kaip mylimą brolį“ (Fm 1, 15–16). Onesimas tapo Filemono broliu tapdamas krikščioniu. Tad atsivertimas į Kristų,mokinystės Kristuje gyvenimo pradžia, yra naujas gimimas (plg. 2 Kor 5, 17; 1 Pt 1, 3), atkuriantis brolystę kaip pamatinį šeimos gyvenimo ryšį ir socialinio gyvenimo pagrindą.
Pradžios knygoje (plg. 1, 27–28) skaitome, kad Dievas sukūrė žmogų kaip vyrą ir moterį ir palaimino juos, kad jie būtų vaisingi ir daugintųsi: jis sukūrė Adomą ir Ievą būti tėvais, kurie, įgyvendindami šį Dievo palaiminimą, davė pradžią pirmajaibrolystei, Kaino ir Abelio brolystei. Kainas ir Abelis yra broliai, nes gimė iš tų pačių įsčių. Todėl jie turėjo tą pačią kilmę, prigimtį bei tą patį kilnumą kaip ir jų tėvai, sukurti pagal Dievo paveikslą ir panašumą.
Tačiau nors brolius sieja gimimas, ta pati prigimtis ir tas pats kilnumas, brolystė išreiškia ir jų įvairovę bei skirtingumą. Vadinasi, visi žmonės kaip broliai ir seserys iš prigimties yra susiję vieni su kitais, nuo kurių jie skiriasi, bet yra tos pačios kilmės, prigimties ir to paties kilnumo. Tad brolyste įsteigiamas pamatinių santykių tinklas Dievo sukurtai žmonijos šeimai statydinti.
Deja, tarp pirmojo sukūrimo, pasakojamo Pradžios knygoje, ir naujojo gimimo Kristuje, padarančio tikinčiuosius „pirmgimio iš daugelio brolių“ (Rom 8, 29) broliais ir seserimis, įsiterpia neigiama nuodėmės tikrovė, dažnai sugriaunanti kūriniškąją brolystę ir nuolatos iškreipianti buvimo tos pačios žmonijos šeimos broliais ir seserimis grožį ir taurumą. Kainas ne tik negali pakęsti Abelio, bet ir iš pavydo jį nužudo tapdamas pirmuoju brolžudiu. „Kainas, nužudydamas Abelį, tragiškai paliudija radikalų nusigręžimą nuo to [buvimo broliu] pašaukimo. Jų istorija (plg. Pr4, 1–16) iškelia sunkią užduotį, kuriai pašaukti visi žmonės, – būtent sutartinai gyventi ir vienam kitu rūpintis“ (2).
Taip pat ir pasakojime apie Nojaus šeimą ir jo sūnus (plg. Pr 9, 18–27) būtent Hamo nepagarba savo tėvui Nojui priverčia pastarąjį įžūlų sūnų prakeiti ir palaiminti tuos, kurie su juo pasielgė pagarbiai. Taip atsirado nelygybė tarp sūnų, kilusių iš tų pačių įsčių.
Pasakojime apie žmonijos šeimos ištakas nutolimo nuo Dievo, nuo tėvo ir brolio nuodėmė virsta bendrystės atmetimo apraiška ir atveda prie pavergimo kultūros (plg. Pr 9, 25–27) bei jos iš kartos į kartą perduodamų padarinių: kitų atmetimo, blogo elgesio su žmonėmis, kilnumo ir pagrindinių teisių pažeidimo, nelygybės institucionalizavimo. Iš čia kyla poreikis nuolatos atsiversti į Kristaus auka ant kryžiaus išpildytą Sandorą, tikint, kad „kur buvo pilna nuodėmės, ten dar apstesnė tapo malonė per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų“ (Rom 5, 20–21). Jis, mylimasis Sūnus (plg. Mt 3, 17), atėjo apreikšti Tėvo meilės žmonijai. Kiekvienas, kuris klausosi Evangelijos ir atsiliepia į kvietimą atsiversti, Jėzui tampa ir broliu, ir seserimi, ir motina (plg. Mt 12, 50) ir dėl to jo Tėvo įvaikiu (plg. Ef 1, 5).
Tačiau krikščioniu, Dievo vaiku ir broliu ar seserimi Kristuje, netampama autoritetingu dieviškuoju potvarkiu, neįgyvendinant asmeninės laisvės, t. y. laisvaineatsiverčiant į Kristų. Buvimas Dievo vaiku kyla iš atsivertimo imperatyvo: „Atsiverskite, ir kiekvienas tepasikrikštija Jėzaus Kristaus vardan, kad būtų atleistos jums nuodėmės, tada gausite Šventosios Dvasios dovaną“ (Apd 2, 38). Į pirmos krikščionių bendruomenės brolystę įžengė visi, kurie į šį Petro skelbimą atsiliepė tikėjimu ir gyvenimu (plg. 1 Pt 2, 17; Apd 1, 15–16; 6, 3; 15, 23): žydai ir graikai, vergai ir laisvieji (plg. 1 Kor 12, 13; Gal 3, 28); jų skirtinga kilmė ir socialinė padėtis nemenkina kiekvieno kilnumo ir nė vienam neužkerta kelio priklausyti Dievo tautai. Tad krikščionių bendruomenė yra brolių ir seserų meile grįstos bendrystės vieta (plg.Rom 12, 10; 1 Tes 4, 9; Žyd 13, 1; 1 Pt 1, 22; 2 Pt 1, 7).
Visa tai rodo, kaip Jėzaus Kristaus, per kurį Dievas „visa daro nauja“ (plg. Apr 21, 5) (3), Geroji Naujiena taip pat geba atkurti santykius tarp žmonių, įskaitant santykius tarp vergo ir jo šeimininko, aikštėn iškeldama tai, kas juos sieja, – įvaikystę ir brolystės Kristuje saitą. Pats Jėzus yra pasakęs savo mokiniams: „Jau nebevadinu jūsų tarnais, nes tarnas nežino, ką veikia jo šeimininkas. Jus aš draugais vadinu, nes jums viską paskelbiau, ką buvau iš savo Tėvo girdėjęs“ (Jn 15, 15).
Daugialypiai vergystės veidai vakar ir šiandien
3. Nuo neatmenamų laikų įvairioms žmonių visuomenėms buvo žinomas žmogaus išnaudojimo reiškinys. Žmonių istorijoje būta tarpsnių, kai vergovės institucija buvo visuotinai priimtina ir reguliuojama teisės. Teisė nustatydavo, kas gimė kaip laisvas žmogus ir kas kaip vergas ir kokiomis sąlygomis laisvas gimęs asmuo gali netekti savo laisvės ir ją vėl atgauti. Kitaip tariant, pati teisė pripažindavo, kad vienas asmuo gali ar turi būti laikomas kito asmens laisvai disponuojama nuosavybe. Vergą galėjai pirkti ir parduoti, atiduoti ir įsigyti, tarsi jis būtų prekė.
Šiandien, išaugus sąmonei, vergystė, laikoma nusikaltimu žmonijai (4), pasaulyje formaliai panaikinta. Kiekvieno asmens teisė nebūti laikomam vergovėje ar baudžiavoje tarptautinės teisės pripažinta kaip būtina norma.
Vis dėlto, nepaisant tarptautinės bendruomenės gausių sutarčių, kad įvairialypei vergovei būtų padarytas galas, ir pastangų išplėtoti įvairias kovos su šiuo reiškiniu strategijas, milijonai žmonių – kūdikių, visų amžiaus grupių vyrų ir moterų – ir šiandien neturi laisvės ir yra priversti gyventi vergystę primenančiomis sąlygomis.
Turiu galvoje daugybę darbininkų ir darbininkių, taip pat nepilnamečių, oficialiai ar neoficialiai vergaujančių įvairiuose sektoriuose nuo darbo namie iki darbo žemės ūkyje, gamybos ir kasybos pramonėje, tiek šalyse, kuriose darbo teisė neatitinka minimalių tarptautinių reikalavimų bei standartų, tiek nelegaliai tose, kur darbininko teisės ginamos įstatymais.
Turiu galvoje gausybės migrantų gyvenimo sąlygas–– žmonių, kurie savo dramatiškoje odisėjoje kenčia alkį, netenka laisvės ir nuosavybės, patiria fizinį ir seksualinį piktnaudžiavimą. Turiu galvoje tarp jų tuos, kurie po sunkiausios baimės bei nesaugumo lydimos kelionės, galop pasiekę tikslą, yra laikomi kartais nežmoniškomis sąlygomis. Turiu galvoje ir tuos, kurie dėl įvairių socialinių, politinių ir ekonominių sąlygų priversti slapstytis, ir tuos, kurie, kad išlaikytų legalų statusą, sutinka gyventi ir dirbti neoriomis sąlygomis, ypač tada, kai šalies įstatymais sukuriama ar leidžiama darbininko migranto struktūrinė priklausomybė nuo darbdavio, pavyzdžiui, kai jų legalus gyvenimas priklauso nuo darbo sutarties… Taip, galvoje turiu „vergų darbą“.
Galvoje turiu prostitucija užsiiminėti priverstus asmenis, tarp kurių daug nepilnamečių, bei seksualinius vergus ir verges; moteris, be jų sutikimo verčiamas ištekėti ar parduodamas numatant ištekinti ar, mirus sutuoktiniui, perduodamas kaip palikimą kokiam nors šeimos nariui.
Negaliu negalvoti apie nepilnamečius ir suaugusiuosius, tampančius prekybos objektais tokiose srityse kaip organų transplantacija, verbavimas į kareivius, elgetavimas, tokios nelegalios veiklos objektais kaip narkotikų gamyba ir pardavinėjimas ar slaptas tarptautinis įvaikinimas.
Galiausiai galvoje turiu visus, kurie yra pagrobti ir nelaisvėje laikomi teroristinių grupių, pajungti jų tikslams kaip kovotojai arba – pirmiausia mergaitės ir moterys – kaip seksualiniai vergai. Daugelis tokių žmonių pradingsta, kiti pardavinėjami, kankinami, žalojami ar nužudomi.
Keletas giliųjų vergystės priežasčių
4. Šiandien, kaip ir vakar, vergystė kyla iš žmogaus sampratos, numatančios galimybę traktuoti jį kaip objektą. Nuodėmei sugadinus žmogaus širdį ir nutolinus jį nuo Kūrėjo ir kitų žmonių, jie nebesuvokiami kaip vienodo kilnumo būtybės, kaip broliai ir seserys žmonijoje, bet laikomi objektais. Iš žmogaus, sukurto pagal Dievo paveikslą ir panašumą, jėga, klasta arba fizine ar psichologine prievarta atimama laisvė, jis komercializuojamas, sumenkinamas iki kažkieno nuosavybės, imamas traktuoti kaip priemonė, o ne kaip tikslas.
Šalia šios ontologinės priežasties – kito asmens žmogiškumo atmetimo – yra ir kitų priežasčių, kuriomis galima paaiškinti šiuolaikines vergystės formas. Tarp jų galvoje pirmiausia turiu skurdą, atsilikimą ir atskirtį, ypač tada, kai užkirstas kelias gauti išsilavinimą arba yra mažai ar net apskritai nėra jokių galimybių įsidarbinti. Neretai prekybos ir vergystės aukomis būna žmonės, ieškoję būdų, kaip ištrūkti iš kraštutinio skurdo, patikėję apgaulingais darbo pažadais ir patekę į žmonių prekyba užsiimančių nusikaltėlių tinklus. Norėdami privilioti jaunuolius bet kurioje pasaulio dalyje, šie tinklai sumaniai naudojasi šiuolaikinėmis informacijos technologijomis.
Prie vergystės priežasčių priskirtina ir asmenų, pasirengusių padaryti bet ką, kad praturtėtų, korupcija. Iš tiesų vergystei ir prekybai žmonėmis reikia bendrininkavimo, dažnai įtraukiančio korumpuotus tarpininkus – kai kuriuos teisėtvarkos narius ar kitus valstybės arba įvairių civilinių ir karinių institucijų veikėjus. „Taip atsitinka tada, kai ekonomikos sistemos centru laikomi pinigai, o ne žmogus, žmogaus asmuo. Taip, bet kurios socialinės ar ekonominės sistemos centre turėtų būti žmogus, pagal Dievo paveikslą sukurtas visatai valdyti. Į šalį nustumiant asmenį ir jį pakeičiant pinigų stabu, griaunamos vertybės“ (5).
Dar viena vergystės priežastis – ginkluoti konfliktai, smurtas, nusikalstamumas ir terorizmas. Daug žmonių pagrobiama norint juos parduoti, paversti kovotojais, išnaudoti seksualiai, kiti priversti emigruoti ir palikti viską, ką turi, – žemę, namus, nuosavybę, šeimos narius. Ieškant išeities iš baisių sąlygų, jiems tenka net rizikuoti savo orumu bei gyvybe ir taip jie patenka į užburtą ratą – tampa vargo, korupcijos ir jų pražūtingų padarinių grobiu.
Bendros pastangos įveikti vergystę
5. Stebint prekybos žmonėmis, nelegalaus migrantų transportavimo ir kitus pažįstamus ir nepažįstamus vergystės pavidalus, dažnai susidaro įspūdis, jog tai vyksta visuotinio abejingumo aplinkoje.
Net jei tai, deja, dažniausia yra tiesa, vis dėlto norėčiau priminti milžinišką tylų darbą, kurį jau daug metų aukų labui atlieka gausybė vienuoliškųjų kongregacijų. Veikdami sunkiose aplinkose, dažnai ten, kur vyrauja smurtas, šie institutai mėgina sutraukyti neregimas grandines, aukas prikausčiusias prie prekiautojų jomis ir jų išnaudotojų, – grandines, kurių grandis sudaro subtilūs psichologiniai mechanizmai, padarantys aukas priklausomas nuo jų skriaudėjų šantažuojant bei grasinant joms bei jų artimiesiems, taip pat tokiomis materialinėmis priemonėmis kaip tapatybės dokumentų konfiskavimas ir fizinis smurtas. Vienuoliškųjų kongregacijų veikla daugiausia reiškiasi trejopai: pagalba aukoms, jų reabilitacija psichologiniu bei ugdomuoju lygmeniu ir jų reintegracija į visuomenę, į kurią jie atvyko ar iš kurios yra kilę.
Šis didžiulis darbas, reikalaujantis drąsos, kantrybės ir ištvermės, vertas visos Bažnyčios ir visuomenės įvertinimo. Tačiau norint padaryti galą žmogaus išnaudojimo rykštei, vien to, žinoma, nepakanka. Būtina ir instituciniu lygmeniuįsipareigoti trims dalykams – prevencijai, aukų apsaugai ir nusikaltėlių patraukimui baudžiamojon atsakomybėn. Be to, kaip nusikalstamos organizacijos naudojasi globaliniais tinklais siekdamos savo tikslų, lygiai taip kova su šiuo reiškiniu reikalauja įvairių visuomenės veikėjų bendrų ir globalių pastangų.
Valstybės turėtų atidžiai stebėti, kad jų nacionaliniai įstatymai, susiję su migracija, darbu, įvaikinimu, įmonių perkėlimu ir produktų, pagamintų išnaudojant darbą, pardavimu, tikrai gerbtų asmens kilnumą. Būtini teisingi įstatymai, kurių centre būtų žmogaus asmuo, įstatymai, ginantys jo pagrindines teises ir, jei jos buvo pažeistos, atkuriantys jas reabilituojant auką bei garantuojant jai saugumą; taip pat veiksmingi kontrolės, ar tos įstatyminės normos tinkamai taikomos, mechanizmai nepalieka erdvės korupcijai ir nebaudžiamumui. Būtina pripažinti moters vaidmenį visuomenėje ir to siekti darbuojantis taip pat kultūros bei komunikavimo srityse.
Tarpvyriausybinės organizacijos, atsižvelgiant į subsidiarumo principą, yra pašauktos įgyvendinti koordinuotas iniciatyvas, kuriomis siekiama kovoti su tarptautiniais organizuoto nusikalstamumo tinklais, užsiiminėjančiais prekyba žmonėmis ir nelegaliu migrantų transportavimu. Tam būtinas bendradarbiavimas įvairiais lygmenimis, įtraukiant nacionalines ir tarptautines institucijas, pilietinės visuomenės organizacijas ir verslo pasaulį.
Verslo įmonėms (6) tenka pareiga garantuoti savo darbuotojams orias darbo sąlygas ir teisingus atlyginimus, taip pat atidžiai stebėti, kad distribucijos grandinėje nebūtų vietos vergystės formoms ar prekybai žmonėmis. Įmonių socialinę atsakomybę lydivartotojų socialinė atsakomybė. Kiekvienam asmeniui privalu suvokti, kad „pirkimas ne tik ekonominis, bet ir visada moralinis veiksmas“ (7).
Pilietinės visuomenės organizacijoms savo ruožtu tenka užduotis padaryti sąžinę jautresnę, skatinti veiksmingai priešintis vergystės kultūrai ir rauti ją su šaknimis.
Girdėdamas prekybos žmonėmis aukų skausmo šauksmus ir vienuoliškųjų bendruomenių, lydinčių jas išlaisvinimo keliu, balsą, Šventasis Sostas pastaruoju metu ėmė dažniau raginti tarptautinę bendruomenę suvienyti įvairių subjektų pastangas ir išvien padaryti galą šiai rykštei (8). Be to, siekiant geriau išryškinti prekybos žmonėmis reiškinį ir palengvinti įvairių subjektų – įskaitant akademinio pasaulio ir tarptautinių organizacijų žinovų, migrantų kilmės, tranzito ir tikslo šalių policijos pajėgų ir įvairių aukoms padedančių bažnytinių grupių atstovų – bendradarbiavimą, buvo surengti keli susitikimai. Linkiu artimiausiais metais tokias pastangas tęsti ir stiprinti.
Globalizuoti ne vergystę ir abejingumą, bet brolystę
6. Skelbdama Kristaus meilės tiesą visuomenėje (9), Bažnyčia, remdamasi tiesa apie žmogų, nepaliaujamai darbuojasi karitatyvinės veiklos baruose. Jai tenka užduotis visiems parodyti kelią į atsivertimą, skatinantį pažvelgti į artimą, atpažinti jame, kad ir kas jis būtų, brolį ir seserį, pripažinti jo ar jos kilnumą tiesos ir laisvės dvasia, turint priešais akis Juozapiną Bachitą. Ši iš Darfūro regiono, Sudano, kilusi šventoji buvo pagrobta prekiautojų vergais ir devynerių metų parduota žiauriems šeimininkams. Paskui po skausmingų išgyvenimų per tikėjimą, praktikuotą vienuoliškuoju gyvenimu ir tarnavimu kitiems, pirmiausiai mažiesiems ir silpniesiems, tapo „laisva Dievo dukra“. Ši šventoji, gyvenusi XIX ir XX a. sandūroje, ir šiandien yra pavyzdinė vilties liudytoja (10) gausybei vergystės aukų ir gali paremti pastangas visų tų, kurie atiduoda save kovai su ta „žaizda šiuolaikinės žmonijos kūne, žaizda Kristaus kūne“ (11).
Turėdamas tai priešais akis, trokštu pakviesti kiekvieną pagal savo ypatingą vaidmenį ir atsakomybę praktikuoti broliškumą esančiųjų vergystėje atžvilgiu. Paklauskime savęs, kaip bendruomenės ir asmeniškai, ar jaučiame iššūkį, kai kasdienybėje susiduriame ar turime reikalų su žmonėmis, kurie galbūt yra prekybos žmonėmis aukos, arba esame gundomi pirkti prekes, kurios, galima numanyti, yra pagamintos išnaudojant kitą žmogų. Kai kurie iš mūsų abejingai, panirę į kasdienius rūpesčius ar skatinami ekonominių sumetimų, užmerkia akis. Kiti, priešingai, nusprendžia nuveikti ką nors teigiama, įsitraukti į pilietinių organizacijų veiklą ar praktikuoti tokius nedidelius kasdienius veiksmus – nepaprastai vertingus! – kaip malonus žodis, pasisveikinimas ar šypsena. Tai mums nieko nekainuoja, tačiau gali suteikti vilties, atverti kelius, pakeisti neregimai gyvenančio asmens gyvenimą bei, susidūrus su tokia tikrove, pakeisti ir mūsų pačių gyvenimą.
Turime pripažinti, kad susiduriame su globaliniu reiškiniu, pranokstančiu vienos bendruomenės ar tautos kompetenciją. Norint jį įveikti, būtina panašaus masto kaip ir pats reiškinys mobilizacija. Todėl visus geros valios vyrus ir moteris, taip pat visus tuos, kurie iš arti ar iš toli, įskaitant aukščiausio lygio institucijas, regi šiuolaikinės vergystės rykštę, netapti šio blogio bendrininkais, nenugręžti žvilgsnio nuo savo brolių ir seserų, netekusių laisvės ir orumo, kančių, bet išdrįsti prisiliesti prie kenčiančio Kristaus kūno (12), regimai matomo tų daugybės žmonių, kuriuos jis pats vadina „mažiausiaisiais broliais“ (plg. Mt 25, 40. 45) veiduose.
Žinome, kad Dievas kiekvieno iš mūsų paklaus: „Ką tu padarei savo broliui?“ (plg. Pr4, 9–10). Abejingumo globalizacija, šiandien slegianti daugelio brolių ir seserų gyvenimą, reikalauja iš mūsų kurti solidarumo ir brolystės globalizaciją, galinčią grąžinti viltį ir padėti jiems keliauti nebijant mūsų laiko problemų bei pakeliui vėl atrandant naujų perspektyvų, kurias Dievas mums įdeda į rankas.
Vatikanas, 2014 m. gruodžio 8 d.
© „Bažnyčios žinių“ vertimas
