Ketvirtadienį popiežius Pranciškus privačioje audiencijoje priėmė Schönstatto kunigų kongregacijos vadovus ir kapitulos dalyvius, pastarosiomis dienomis posėdžiavusius Romoje. Kapitula persvarstė savo dvasingumo pagrindus ir veiklos gaires ateičiai bei išrinko naują penkių narių direkciją ir kongregacijos generalinį vyresnįjį. Juo tapo 61 metų argentinietis t. Juan Pablo Catoggio.
Bažnyčios dvasinio atsinaujinimo siekiantis Schönstatto Apaštališkasis Sąjūdis su įvairiais jo atsišakojimais remiasi marijiniu pamaldumu. Sąjūdį prieš 101 metus įkūrė vokietis kunigas Juozapas Kentenich, Palotinų kongregacijos narys, su būriu studentų skatinęs pasauliečių apaštalavimą Bažnyčios gyvenime. Sąjūdžio kunigų kongregacija, Apaštališkoji Federacija, Apaštališkosios lygos, įskaitant šeimų ir jaunimo skyrius, veikia 42 pasaulio kraštuose penkiuose žemynuose. Sąjūdžio veiklos plėtrą į visą pasaulį iš dalies paskatino kun. Kentenicho įkalinimas per Antrąjį pasaulinį karą Dachau koncentracijos stovykloje, kur jis paskleidė Schönstatto dvasingumą įvairių tautybių kaliniams. Schönstatto kunigų kongregacija šiemet mini įsikūrimo penkiasdešimtąsias metines.
Popiežius Pranciškus audiencijai priimtiems Schönstatto kunigų kongregacijos kapitulos nariams ispaniškai kalbėjo apie kongregacijos pirminę charizmą, kvietė palaikyti ją gyvą, kad būtų perduota jaunosioms kartoms, priminė kongregacijos steigėjo pasiūlytus du autentiško dvasinio gyvenimo principus: ryšį su Dievu ir atsižvelgimą į laiko dvasią. Kun. Juozapo Kentenich žodžiais, reikia būti „su ausimi Dievo širdyje ir su ranka prie laiko pulso“.
Charizma nėra kaip muziejaus eksponatas, padėtas po stiklu, kurį reikėtų kontempliuoti ir nieko daugiau. Būti ištikimiems charizmai, ją išsaugoti tyrą, nereiškia uždaryti ją butelyje ir užkimšti tarsi distiliuotą vandenį, kad išorė jo neužterštų. Charizma neišsaugojama užkonservuojant, o atidarius išleidžiant, kad prisiliestų prie tikrovės, prie žmonių, su jų rūpesčiais ir bėdomis.
Kunigai turi būti stiprūs malda ir tarnyste, jiems taip pat reikia malonės turėti „tvirtus pečius“, kad kaip Jėzus prisiimtų žmonijos paskutiniųjų naštą, pasakė Schönstatto kunigų kongregacijos kapitulos nariams popiežius.
Kunigams taip pat privaloma sargyba prie „kontempliacijos bokšto“, kad būtų tarpininkais tarp Dievo ir žmogaus, kaip Mozė prie Raudonosios jūros krantų ginantis savuosius nuo Faraono užpuolimų. Jie turi kaip Kristus būti tarp žmonių, dalytis jų poreikiais, ieškoti ypač tų, dėl kurių niekas kitas nesivargina. Toks turi būti kunigas. Jis ne turi būti nei virš kitų, nei pirmose ar kitose vietose, o būti einančiu su savo broliais. Juos mylintys Kristaus meile. Prašykime Viešpatį, kad ir mums leistų turėti tokius tvirtus pečius kaip jis, kad gebėtume panešti tuos, kurie praradę viltį ir kad mūsų kunigiškame gyvenime gebėtume išsivaduoti nuo karjerizmo.
Nebijokite pasaulio tikrovės. Ją reikia priimti kaip gėrį. Kaip vartininkas. Jis kamuolį stengiasi pagauti ten iš kur atlekia. Yra dvi skirtingos ausys: viena Dievui, kita tikrovei. Kai sutinkame savo brolius, ypač tuos kurie pasaulio ar mūsų akimis yra mažiau priimtini, ką pamatome? Ar suvokiame, kad Dievas juos myli ir kad jų kūnas toks pat kokį prisiėmė Kristus, ar ir toliau liekame abejingi jų problemoms?
Nebūkime vieniši, paragino popiežius. Kunigiškos tarnystės grožis dar labiau atsiskleidžia kai juo dalijamasi. Jis nesuvokiamas kai yra individualus, ar individualistinis.
Šventais Tėvas Schönstatto kunigų kongregacijai patikėjo tris uždavinius. Visų prima, lydėti ir globoti šeimas, ypač patiriančias šeimyninę krizę ir įvairius sunkumus. Antroje vietoje, ryšium su būsimuoju Gailestingumo jubiliejumi, skirti daug laiko Susitaikymo sakramentui. Popiežius įsakmiai prašė kunigų: Prašau jūsų, būkite atleidžiantys. Liudykite savo bendruomenėms Dievo gailestingumą ir švelnumą. Ir trečia, Pranciškus paprašė nepamiršti pasimelsti už jį: Man to labai reikia, pridūrė popiežius Schönstatto kunigų kongregaciją pavesdamas jos dangiškosios globėjos, Triskart žavingos Motinos Marijos, užtarimui.
