Lapkričio 6 dieną buvo paskelbtas popiežiaus Pranciškaus interviu, suteiktas olandų laikraščiui „Straatnieuws“. Tai vadinamasis „gatvės laikraštis“ – jį užpildo nemokamos ir savanorių parengtos žinios, o patį leidinį pardavinėja benamiai, kurie tokiu būdu gali šiek tiek užsidirbti pragyvenimui. „Straatniuws“ priklauso asociacijai panašių leidinių, kurie leidžiami 35 šalyse.
Pirmasis klausimas Pranciškui buvo būtent apie gatvę – kurioje jis augo. Paprastame Buenos Airių kvartale, su kukliais namais, nuo vienerių metų iki kol įstojo į seminariją, visad toje pačioje gatvėje, prisiminė popiežius. Kartais pasprukdavo iš namų su kitais vaikais pažaisti futbolą. Tėvas dirbo buhalteriu fabrike už 100 metrų. Seneliai gyveno už 50 metrų. Prisimenu vardus žmonių, kuriems, jau kunigas, suteikiau sakramentus, paskutinę paguodą, kurie mane kviesdavo, o aš eidavau, nes troškau jiems gero. Tokie mano spontaniški atsiminimai, – pasakojo Šventasis Tėvas, tačiau prisipažino, kad nebuvo itin geras futbolininkas, greičiau iš tų, apie kuriuos sakoma, kad „abi kojos kairės“…
Viena iš pagrindinių interviu temų buvo neturtėliai, vargšai, ką dėl jų galima padaryti – tai apie ką Pranciškus nuolatos kalba. Jis prisiminė, kad skurdo tema jį palietė pirmiausia asmeniškai. Jo šeima nebuvo turtinga, neturėjo automobilio, negalėjo keliauti atostogoms, tačiau algos pakakdavo iki mėnesio galo. Mamai ateidavo padėti kita moteris, taip pat italė – skalbti, daryti kitus ruošos darbus. Ji buvo labai neturtinga. Jai trūko labai daug būtinų dalykų, bet netrūko gerumo. Jau tapęs Buenos Airių arkivyskupu, prisiminė popiežius, šią neturtingą moterį jis surado ir lydėjo keletą metų, iki mirties, sulaukus 93. Vieną dieną ji jam padovanojo Šventosios Jėzaus Širdies medalikėlį, kurį jis nešioja ir dabar, kasdien, sakė jis, parodydamas medalikėlį pokalbio dalyviams.
Solidarumas, pasak Pranciškaus, turi būti konkrečiu, reikia saugotis nuovargio apie tai kalbėti. Jis kalbėjo apie dvi pagundas. Bažnyčia turi sakyti tiesą ir ją liudyti. Netinka, kai tikintysis kalba apie skurdą, o pats gyvena kaip faraonas. Kita pagunda yra sudaryti neskaidrius sandėrius su valdžia. Galima susitarti, bet visada skaidriai, kad būtų išvengta korupcijos. Viešajame gyvenime, politiniame ar religiniame, visada yra korupcijos, savinimosi pagunda.
Atsakydamas į kelis klausimus, Pranciškus dar kartą papasakojo apie savo gyvenimą Vatikane. Oficialaus popiežiškojo buto jis atsisakė ne todėl, kad būtų prabangus, o dėlto, kad jam per didelis. Tarsi apverstas piltuvėlis, didelis su mažomis durimis. Tad paprašė likti šv. Mortos svečių namuose, kuriuose psichologiškai jaučiasi geriau ir neretai valgo su kitais. Norėtųsi išeiti į gatvę, suvalgyti kartu picą, pripažino popiežius, tačiau pridūrė, kad tai nepavyktų, būtų apsuptas žmonių, kaip kad atsitiko jam nuvykus pasikeisti akinių stiklų Romos mieste. Kita vertus, sąlyčio su žmonėmis netrūksta audiencijose.
Ar nenorėtų, dėl vargšų, parduoti Bažnyčios lobių? Tai ne Bažnyčios, o žmonijos lobiai, atsakė Šventasis Tėvas. Pavyzdžiui, Mikelandželo „Pieta“: ji stovi bažnyčioje, bet priklauso visai žmonijai, jos negalima parduoti aukcione. Panašiai ir su kitais šedevrais. Bet jam dovanojama nemažai daiktų ir dovanų, kuriuos galima parduoti ir taip yra daroma. Gautos lėšos keliauja jo išmaldininkui, kuris jas išleidžia vargšams.
Taip, Bažnyčiai priklauso nemažai nekilnojamo turto, bet juos naudojame Bažnyčios struktūrų ir daugybei darbų neturtinguose kraštuose išlaikymui: ligoninių, mokyklų.. Vakar, pavyzdžiui, paprašiau pasiųsti į Kongą 50 000 eurų, kad būtų pastatytos trys mokyklos skurdžiose gyvenvietėse, vaikų švietimas yra svarbus reikalas. Nuėjau į kompetentingą administraciją, pateikiau prašymą ir pinigai buvo pasiųsti, – pasakojo Pranciškus.
Tapęs popiežiumi per akimirką išgarsėjo visame pasaulyje. Ką tai jam reiškia? Tai buvo netikėta, tačiau ramybės jis nepraradęs, pasakė Pranciškus. Ir tai yra Dievo malonė.
Daug negalvoju apie tai, kad esu garsus. Sakau sau: dabar turiu svarbias pareigas, bet po dešimties metų niekas tavęs nebeatpažins. Yra du išgarsėjimo būdai. Išgarsėjimas “didžiųjų“, kurie padarė didžius dalykus, kaip ponia Curie ir tuščiagarbių išgarsėjimas, kuris panašus į muilo burbulą, – svarstė Šventasis Tėvas.
Norėčiau pasaulio be vargšų. Mes turime dėlto stengtis. Bet esu tikintis ir žinau, kad nuodėmė visada mumyse. Visada yra žmogiškas godumas, solidarumo trūkumas ir egoizmas kuria vargšus. Todėl man šiek tiek sunku įsivaizduoti pasaulį be vargšų. (…) Bet turime visada, visada už tai kovoti, – pridūrė Pranciškus. (Vatikano radijas)
