Pranašo Jeremijo knyga (Jer 31,7-9)
Taip kalbėjo VIEŠPATS: „Džiaugdamiesi giedokite Jokūbui, valiuokite pirmajai tarp tautų! Skelbkite, garbindami ir sakydami: ‘Savo tautą, likutį Izraelio, išgelbėjo VIEŠPATS!’ Štai aš parvesiu juos iš šiaurės krašto, surinksiu juos iš žemės pakraščių. Tarp jųjų akli ir raiši, moterys su vaikais ir gimdyvės, visi drauge sugrįš kaip didi bendrija! Verkdami jie eis namo, bet aš vesiu juos guosdamas. Vesiu juos prie tekančių upokšnių, lygiu keliu, kad niekas jame neklupinėtų, nes esu Izraelio tėvas, o Efraimas yra mano pirmagimis“.
Laiškas Žydams (Žyd 5,1-6)
Juk kiekvienas vyriausiasis kunigas imamas iš žmonių ir skiriamas atstovauti žmonėms pas Dievą, kad atnašautų dovanas ir aukas už nuodėmes. Jis sugeba užjausti nežinančius ir klystančius, nes ir pats yra apgaubtas silpnumo ir dėl jo turi atnašauti aukas tiek už tautos nuodėmes, tiek ir už savo. Ir niekas pats nepasiima tos garbės, vien tik tas, kuris Dievo šaukiamas kaip Aaronas.
Taip pat ir Kristus ne pats sau suteikė garbę tapti vyriausiuoju kunigu, bet tas, kuris jam pasakė: Tu esi mano Sūnus, šiandien aš tave pagimdžiau. Kitoje vietoje sako: Tu esi kunigas per amžius Melchizedeko būdu.
Evangelija pagal Luką (Lk 6,12-19)
Tomis dienomis Jėzus užkopė į kalną melstis. Ten jis praleido visą naktį, melsdamasis Dievui. Išaušus rytui, jis pasišaukė savo mokinius ir iš jų išsirinko dvylika; juos ir pavadino apaštalais: Simoną, kurį praminė Petru, jo brolį Andriejų, Jokūbą ir Joną, Pilypą ir Baltramiejų, Matą ir Tomą, Alfiejaus sūnų Jokūbą ir Simoną, vadinamą Uoliuoju, Jokūbo sūnų Judą ir Judą Iskarijotą, vėliau tapusį išdaviku.
Nusileidęs su jais žemyn, apsistojo lygumoje. Ten buvo gausus jo mokinių būrys ir didelė daugybė žmonių iš visos Judėjos ir Jeruzalės, iš Tyro ir Sidono pajūrio. Jie susirinko jo pasiklausyti ir pagyti iš savo ligų. Buvo pagydomi netyrųjų dvasių varginamieji. Visa minia stengėsi jį paliesti, nes iš jo ėjo galia ir visus gydė.