Trečiadienio bendrosios audiencijos metu popiežius Pranciškus kalbėjo apie šeimos pašaukimą auklėti vaikus, kad jie užaugtų už save ir už kitus atsakingais žmonėmis. Tai buvo jau penkioliktoji pernai pradėto katechezių ciklo apie šeimą dalis.
Nors šeimos pašaukimas auklėti vaikus turėtų būti savaime suprantamas dalykas, tačiau mūsų laikais netrūksta įvairių sunkumų, – sakė Šventasis Tėvas. Sunku auklėti tėvams, kurie savo vaikus mato tik vakare, pavargę po darbo. Jei išvis jie turi darbą! Dar sunkiau auklėti vaikus išsiskyrusiems tėvams. Vaikas ir šiaip kenčia jei tėvai išsiskyrę, o būna, kad jis tampa ir tarsi įkaitu. Tėvas blogai kalba apie motiną, motina blogai kalba apie tėvą. Niekados vaikai tenetampa išsiskyrusių tėvų įkaitais, – sakė Pranciškus. Jūs išsiskyrėte dėl labai didelių sunkumų. Gyvenimas jums užkrovė ant pečių šitą sunkų išbandymą. Neverskite vaikų nešti jūsų skyrybų naštos! Vaikas teauga girdėdamas motiną gerai kalbant apie tėvą ir tėvą apie motiną. Labai svarbu, kad taip būtų auklėjamas išsiskyrusių tėvų vaikas. Tai sunku, bet įmanoma.
Kaip auklėti vaikus? Šiandien ką mes galime jiems perduoti? – toliau kalbėjo popiežius. Šiais laikais įvairūs kritikai intelektualai tūkstančiais būdų nutildė tėvus, neva saugodami vaikus nuo tikros ar tariamos žalos, kokią gali jiems padaryti auklėjimas šeimoje. Šeima buvo apkaltinta autoritarizmu, šališkumu, konformizmu, konfliktus kurstančiu jausmų slopinimu. Įvyko skilimas tarp šeimos ir visuomenės, tarp šeimos ir mokyklos. Praradus tarpusavio pasitikėjimą, šeimos ir mokyklos auklėjamoji sąjunga pateko į krizę. Antra vertus, atsirado ir visokių „ekspertų“, kurie pasisavino tėvų vaidmenį taip pat ir pačiose intymiausiose auklėjimo srityse. Šitie „ekspertai“ sakosi žiną viską apie jausmus, apie asmens ugdymą, apie teises ir pareigas. Tėvai turi tik klausyti, mokytis ir prisiderinti. Akivaizdu, kad toks požiūris nėra teisingas, nėra subalansuotas, nėra dialogiškas, jis ne skatina šeimos ir ugdymo institucijų bendradarbiavimą, bet jas supriešina.
Kaip prie to prieita? Tai tiesa, kad auklėjime šeimoje, o ypač kai kuriuose praeities edukaciniuose modeliuose, būta trūkumų. Tačiau tiesa ir tai, kad tik tėvams lėstina padaryti tam tikrų klaidų, nes tik jie gali jas atitaisyti ir niekas kitas to negali padaryti.
Popiežius palietė ir krikščionių bendruomenės pareigą padėti šeimos vykdyti vaikų auklėjimo misiją. Apaštalas Paulius kalba apie tėvų ir vaikų pareigas vienų kitiems. Tačiau visko pagrindas turi būti meilė, kuri „nesielgia netinkamai, neieško savo naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga… visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria“ (1 Kor 13,5.7). Taip pat ir šioje šeimos gyvenimo sferoje Kristaus meilės malonė vainikuoja tai kas įrašyta žmogaus prigimtyje. Kiek daug turime pavyzdingų ir išmintingų krikščionių tėvų! Jie savo pavyzdžiu mums liudija, kad geras auklėjimas šeimoje yra žmoniškumo stuburas.
Jei auklėjimas šeimoje atsigaus, – sakė popiežius, – daug dalykų ir neryžtingiems tėvams, ir nusivylusiems vaikams pasikeis į gera. Jau pats laikas tėvams ir motinoms sugrįžti iš tremties – nes jie atsisakydami auklėjimo misijos tarsi save ištrėmė. Tegrįžta jie iš tremties ir tesiima savojo auklėtojų vaidmens. Prašykime, kad Viešpats suteiktų malonę nesišalinti vaikų auklėjimo. Auklėjimas įmanomas tik su meile, gerumu ir kantrybe. (Vatikano radijas)
