Šventosios Kalėdų nakties liturgija Išgelbėtojo gimimą parodo kaip šviesą, kuri perskverbia ir išsklaido didžiausią tamsą. Viešpaties buvimas tarp savo tautos ištirpdo pralaimėjimo svorį ir vergovės liūdesį, skleidžia linksmybę ir džiaugsmą. Taip pat ir mes šią palaimintą naktį atėjome į Dievo namus, per žemę apgaubusias tamsumas, tačiau su tikėjimo žibintu, apšviečiančiu mūsų žingsnius, vildamiesi atrasti tą „didžią šviesą“. Atverdami širdį ir mes galime kontempliuoti to kūdikėlio – saulės, kuris iš aukšto nušviečia horizontą, stebuklą, – Kalėdų nakties (Bernelių) Mišių homilijoje kalbėjo Pranciškus, vadovaudamas Mišioms šv. Petro bazilikoje.
Pasaulį gaubiančių tamsumų pradžia pasimeta laikų naktyje. Pagalvokime apie tą tamsų metą, kai buvo padarytas pirmasis žmonijos nusikaltimas, kai Kaino, apakinto pavydo, ranka mirtinai smogė broliui Abeliui. Amžių bėgis buvo paženklintas prievartos, karų, neapykantos, užgožimo. Bet Dievas, sudėjęs lūkesčius į pagal save sukurtą žmogų, laukė. Dievas laukė. Laukė taip ilgai, kad, rodos, kažkuriuo metu turėjo nustoti. Bet negalėjo nustoti, negalėjo paneigti savęs paties. Todėl kantriai, žmonių ir tautų sugedimo akivaizdoje, laukė. Dievo kantrybė. Kaip mums sunku tai suprasti: Dievo kantrybę mums.
Istorijos kelyje šviesa, kuri perskrodžia tamsą, mums apreiškia, kad Dievas yra Tėvas ir kad jo kantri ištikimybė yra stipresnė už tamsybes ir sugedimą. Toks yra Kalėdų nakties skelbimas. Dievas nepratrūksta įsiūčiu, bet, kaip tas tėvas iš palyginimo apie sūnų palaidūną, laukia, stengdamasis iš toli pamatyti prarasto sūnaus sugrįžimą, kasdien, kantriai. Dievo kantrybė.
Izaijo pranašystė skelbia patekėjimą didžios šviesos, kuri perveria tamsą. Ji gimsta Betliejuje, ją priima meilios Marijos rankos, Juozapo meilė, piemenų nuostaba. Angelai paskelbia piemenims Išganytojo gimimą tokiais žodžiais: „Ir štai jums ženklas: rasite kūdikį, suvystytą vystyklais ir paguldytą ėdžiose“. Ženklas yra Dievo kraštutinis nuolankumas, tai meilė, su kuria jis tą naktį priėmė mūsų trapumą, kančią, nerimą, troškimus ir ribas. Žinia, kurios visi laukė ir ieškojo savo sielos gelmėse yra ne kas kita, o Dievo švelnumas: Dievas, kuris į mus žvelgia šilumos pilnomis akimis, priima mūsų vargingumą, mūsų mažumą mylintis Dievas. Kaip priimame Dievo švelnumą? Ar leidžiu jam mane pasiekti, apkabinti, ar, priešingai, trukdau jam priartėti? „Bet aš ieškau Viešpaties“, pasakys kai kas. Vis dėlto, svarbiausias dalykas nėra Jo ieškoti, bet leisti, kad Jis manęs ieškotų ir kad atrastų, kad švelniai paliestų. Šį klausimą mums užduoda Kūdikėlis, vien savo buvimu: ar leidžiu Dievui man norėti gero? Ar turime drąsos su švelnumu priimti sunkias situacijas ir šalia esančių problemas ar pirmenybę teikiame nuasmenintoms išeitims, galbūt veiksmingoms, bet be Evangelijos šilumos. Kaip šiandien pasauliui reikia švelnumo. Dievo kantrybės, Dievo artumo, Dievo švelnumo, – pakartojo Šventasis Tėvas.
Krikščionio atsakas negali būti skirtingas nuo to, kurį Dievas duoda mūsų menkumui. Gyvenimas turi būti gyvenamas su gerumu ir narsa. Kai suvokiame, kad Dievas yra įsimylėjęs į mūsų mažumą, jog pats tapo mažu, kad mus geriau sutiktų, negalime neatverti jam savo širdies ir nemelsti: „Viešpatie, padėk man būti kaip Tu, duok švelnumo malonę sunkiausiomis gyvenimo situacijomis, artumo malonę kiekvienoje būtinybėje ir romumą kiekviename konflikte“.
Dievo šviesą mato paprastieji, pasiruošę priimti Dievo dovaną. Nemato pasipūtėliai, išpuikėliai, kuriantys įstatymus vien pagal save, užsidarę kitiems. Žvelkime į Prakartėlę ir melskimės, prašydami Motinos Mergelės: „Marija, parodyk mums Jėzų“, – baigdamas savo homiliją sakė popiežius. (Vatikano radijas)
Šis tekstas paimtas iš Vatikano radijo puslapio