Rugpjūčio 17d. (sekmadienį) 12val. Šv. mišias aukojo ir pamokslą susirinkusiems pasakė svečias iš Romos dr. kun. VIDAS BALČIUS, Urbono popiežiškojo universiteto profesorius. Siūlome prisiminti ir pasiskaityti dr. kun. Vido Balčiaus pamokslą ir Evangelijos ištrauką, pagal kurią buvo paruošta pamokslas.
Evangelija
Pamokslas
XX eilinis sekmadienis
Mt 15, 21-28
Švenčionių Visų Šventųjų parapija
2014.08.17
Moters prašymas ir Jėzaus tyla.
Po to – griežtas Jo tvirtinimas: Aš esu siųstas tik pas pražuvusias Izraelio namų avis.
Pagaliau – tikrai atžarūs ir beveik niekinantys Jėzaus žodžiai: Nedera imti vaikų duoną ir mesti šunyčiams – svetimiesiems…
Išgirdus šios dienos Evangeliją – Dievo Žodį, – išgyvenu keistą nepatogumo jausmą… kartu su jumis noriu klausti: argi Jėzui Kristui, o reiškia – Kristaus Bažnyčioje ir Bažnyčiai – yra, gali būti svetimųjų, – tų nešvarių, atmestinų, nepriimtinų žmonių?
Juk tikrai esame girdėję sakant, o tikriausiai ir patys paklausti ne kartą esame kartoję, kad Dievas yra Meilė, kad Jis gailestingas, kad Jis apkabina kiekvieną žmogų jo reikmėje – kokia ji bebūtų. O dabar?… Jei Jėzaus tyla ir vėliau moteriai ištartieji žodžiai tikrai skirti šiai svetimšalei – jie be abejonės ne tik kieti, bet netgi labai įžeidūs …
Kaip gi suderinti tokią – jei ji tikrai tokia – laikyseną Dievo–Žmogaus, kuris, tikime, dėl mūsų, žmonių, dėl mūsų išganymo sutiko mirti ant kryžiaus? Juo labiau, kad psalmininkas šiandien gieda visų tautų Dievui teikiamą šlovę: Tegarbina, Dieve, Tave tautos, visos tautos Tave tešlovina. O ir pranašo Izaijo lūpomis pats Viešpats skelbia: Ir svetimšalius, ateinančius pas Viešpatį, kad man tarnautų, kad mylėtų mano vardą ir taptų mano tarnais, visus, kurie švenčia šabą ir jo neišniekina, visus, kurie laikosi mano Sandoros, aš nuvesiu į savo šventąjį kalną ir pradžiuginsiu juos savo maldos Namuose […] nes mano Namai bus vadinami maldos namais visoms tautoms (Iz 56,6-7). Taigi į laikų pabaigos puotą, į susitikimą su Viešpačiu kviečiami visi.
Taigi kodėl Jėzus elgiasi taip keistai? Argi Jis, būdamas Mokytojas ir gerai išmanydamas Raštus, galėjo užmiršti iš kartos į kartą perduodamus vienintelio Dievo žodį, Tradiciją ir papročius?
Bet Jėzus ir nebūtų Jėzus, jei nesielgtų. Žinoma, keistai tik tiems, kurie gyveno įdėję save į to laikmečio papročių ir Tradicijų rėmus. Šie rėmai – taisyklės, beje, savo gniaužtuose tebelaikė ne tik fariziejus, bet ir paties Jėzaus mokinius. Supratus šitai, aiškesniu tampa ir tas neįprastas Jėzaus elgesys.
Iš tiesų šiandien girdėta Jėzaus ir moters kanaanietės istorija Mato Evangelijoje yra kitos istorijos tęsinys: Jėzus pasitraukia į Tyro ir Sidono sritį – į tas pagoniškas žemes – ne atsitiktinai, o po konflikto su fariziejais. Konflikto, kurio priežastis – ginčas apie tikrąjį švarumą. Jei fariziejams rūpi tik išorė, taisyklės bei forma, Jėzus kalba apie žmogaus širdį, jo vidų, sąžinę. Ir kalba ne tik fariziejams, bet ir vaikštantiems kartu su Juo.
Taigi Jėzaus elgesys ir žodžiai – ne Jo širdies kietumo ar situacijos nesuvokimo vaisius! Šie žodžiai – nors atrodo, kad būtų skirti tik moteriai – pirmiausiai ir labiau yra skirti tiems, kurie yra šalia Jo: mokiniams, o šiandien – ir mums.
Jėzus – Mokytojas – mus moko. Ir jei kažkas turi suprasti kažką daugiau – tai ne Jis, ir ne moteris kanaanietė, o mokiniai. Atrodęs keistas ir nemandagus Jėzaus elgesys iš tiesų tėra ypatinga pamoka. Jame nėra nieko priešiško šiai svetimšalei moteriai. Jos tikėjimas jau gyvas ir veiklus, jos tikėjimas jau neregimos Dievo malonės vaisius. Kitaip kaip gi ši moteris, net ir nebūdama žydė, galėtų ištarti Jėzui skirtus pirmuosius žodžius: Pasigailėk manęs, Viešpatie, Dovydo Sūnau! Juk tai – ne šiaip sau žodžiai! Iki šių dienų krikščionių Bažnyčioje jie lieka viena iš svarbiausių Dievo išpažinimo ir prašymo maldų! Taigi ne ji, ne moteris turi suprasti kažką daugiau – ji jau žino, jog Jėzus yra Viešpats ir Dovydo Sūnus! Todėl ji tarsi nebereaguoja į keistus Jėzaus atsakymus: ji absoliučiai tikra tuo, ką daro.
Suprasti turime mes. O šitai ir bandome daryti.
Jėzaus žodžiai – provokacija mokiniams: kad būtent jie išsivaduotų iš juos varžančių ir žmones, o ne tik rankas ar indus, į švarius ir nešvarius skirstančių taisyklių. Pirmiausia moters šauksmas ir Jėzaus tyla išprovokuoja išvargintų mokinių reakciją: Išklausyk ją, nes ji sekioja iš paskos šaukdama. Šiaip jau ši moteris pagal žydų įstatymą neturėtų būti netgi pastebima…! Ir mokiniai galvoja būtent taip… Tačiau šiuo momentu jie tenori ramybės, nors ši moteris tebėra jiems ta nešvarioji, neverta ir nevertinga.
Jėzus tai žino. Todėl jis tęsia: Aš esu siųstas tik pas pražuvusias Izraelio namų avis. Tarsi bandydamas mokinius: ar pritars tokiai tiesai? Mokiniai, girdėdami Jėzaus žodžius, ko gero sutinka ir džiaugiasi tokiu Jėzaus sprendimu. Nesuvokdami, kad tos pražuvusios avys yra ne ši moteris, o jie patys. Nes jų širdis dar tebelieka uždara kiekvienam žmogui dosniai Dievo meilei. Būtent širdį Jėzus ir nori atverti. O tai padaryti ir padeda ši svetimšalė.
Graži ir prasminga paskutinė jų dialogo dalis. Į moters pagalbos prašymą Jėzus atsako: Nedera imti vaikų duoną ir mesti šunyčiams. Juk pagonys buvo neverti netgi būti laikomi žmonėmis. Bet moteris – gabioji Jėzaus mokinė – atsako: Bet ir šunyčiai ėda trupinius nuo šeimininko stalo. Tik paskutiniai Jėzaus žodžiai – Moterie, didis tavo tikėjimas. Tebūnie tau, kaip prašai, – šią keistą frazę mokiniams bei mums visiems tarsi išverčia į dievišką, o reiškia – tikrai žmogišką kalbą. Ir išverčia ją šitaip: žiūrėkite – ši moteris, išpažinusi mane kaip Viešpatį, ir trokštanti bet kuriuo atveju sotintis manimi – visa išgydančia Gyvybės Duona, kurią aš duodu, – ji nėra ir negali būti laikoma šunyčiu. Ji kaip ir mes visi yra Dievo mylimas ir branginamas žmogus. Ir jokios taisyklės, jokios tradicijos šio gydančio Dievo meilės žvilgsnio į žmogų pakeisti negali. Taigi jei aš, Viešpats, šitaip į ją žvelgiu, ir jūs turite daryti tą patį.
Ir tą pačią valandą jos duktė pasveiko – toks paskutinis Evangelijos sakinys.
Tačiau mums šito neužtenka. Mes turime tikėti, jog sveikti – nuo fariziejiškumo, šventeiviškumo ir nemeilės ligos – turi tiek mokiniai, tiek ir kiekvienas iš mūsų.
Taigi, Kristaus Bažnyčioje, kurios Kūnas esame ir mes, svetimų būti negali. Juk svetimšalis jokiu būdu nereiškia svetimas. Svetimšalis, ateivis, kitoks tėra mūsų svečias – tačiau svečias Namuose, kurie visiems to paties ir vienintelio Dievo pastatyti. Vietos juose niekam negali pristigti.
Bažnyčia II Vatikano Susirinkimo žodžiais nedvejodama skelbia:
Aišku, krikščionis priverstas ir įpareigotas tarp daugelio sielvartų kovoti prieš blogį ir iškentėti mirtį. Tačiau, susijungęs su Velykų slėpiniu ir mirtimi supanašėjęs su Kristumi, vilties stiprinamas jis žengia į prisikėlimą.
Tai pasakytina ne tik apie krikščionis, bet ir apie visus geros valios žmones, kurių širdyse neregimai veikia malonė. Kadangi Kristus mirė už visus, ir kadangi žmogaus galutinis pašaukimas tėra vienas, būtent dieviškas, turime pripažinti, jog Šventoji Dvasia visiems suteikia galimybę vien Dievui žinomu būdu susijungti su šiuo Velykų slėpiniu (GS 22).
Toks yra didingas žmogaus slėpinys, kurį tikintiesiems – mums – nušviečia krikščioniškasis apreiškimas. Tik priėmę jį kaip mūsų savastį, mes vis labiau tapsime žemės druska ir pasaulio šviesa: pasaulio, kuriame nė vienam žmogui pristigti vietos negali. Pasaulio, kuris tikrai yra žemė mylinčio, už mus numirusio ir prisikėlusio Kristaus žemė. Žmogaus žemė ir žemė Žmogui…
Amen.