Sekmadienį (04.19) sukanka 10 metų nuo popiežiaus Benedikto XVI išrinkimo. 2005 m. balandžio 19-osios popietę, pasirodžius baltiems dūmams virš Siksto koplyčios, į Šv. Petro bazilikos fasado balkoną išėjęs kardinolas protodiakonas paskelbė, kad naujuoju Visuotinės Bažnyčios ganytoju išrinktas daugiau kaip du dešimtmečius Tikėjimo mokymo kongregacijai vadovavęs vokietis kardinolas Josephas Ratzingeris, kuris pasirinko Benedikto XVI vardą.
„Brangūs broliai ir seserys, po didžiojo popiežiaus Jono Pauliaus II, garbieji kardinolai išrinko mane, paprastą, nuolankų Viešpaties vynuogyno darbininką“,- kreipėsi naujasis popiežius į Šv. Petro aikštėje džiūgaujančią minią.
Benedikto XVI išrinkimas nebuvo didelė staigmena, nes popiežiumi tapo gilus mąstytojas ir didis teologas, ilgametis popiežiaus Jono Pauliaus II patarėjas. Kur kas didesnė staigmena buvo šio popiežiaus sprendimas po beveik aštuonerių pontifikato metų atisakyti Petro tarnystės.
Tam reikėjo nepaprastos drąsos, nes juk buvo žengiamas dviejų tūkstančių metų Bažnyčios istorijoje precedento beveik neturėjęs žingsnis. Reikėjo ir nepaprasto kuklumo, nepaprasto nuolankumo, kad popiežius pripažintų, jog vadovavimas visuotinei Bažnyčiai jau ne jo, seno žmogaus, jėgoms.
Pranešimą apie atsistatydinimą popiežius Benediktas perskaitė 2013 m. vasario 11 d. rytą besibaigiant Vatikane vykusiai kardinolų konsistorijai, sukviestai dėl trijų naujų šventųjų skelbimo. Atsiklausęs kardinolų nuomonės dėl trijų kanonizacijų, trumpo susitikimo pabaigoje Benediktas XVI lotynų kalba perskaitė nelauktą pareiškimą:
„Šiuolaikiniame pasaulyje, sparčiai kintančiame ir blaškomame tikėjimo gyvenimui svarbių klausimų, vairuoti Petro laivą ir skelbti Evangeliją reikalingos ne tik dvasios, bet ir kūno jėgos, jėgos, kurios pastaraisiais mėnesiais manyje tiek nusilpo, kad turiu pripažinti nesąs pajėgus gerai vykdyti man patikėtą tarnystę. Dėl to, puikiai suprasdamas šio sprendimo rimtumą, būdamas visiškai laisvas, pareiškiu, jog atsisakau Romos Vyskupo, Šventojo Petro Įpėdinio tarnystės“.
Popiežiui Benediktui žengus šį žingsnį, institucinį pavidalą įgavo ir „popiežiaus emerito“ figūra. Taip pat ir popiežius Pranciškus jau ne kartą yra pasakę, kad jeigu jį apleistų jėgos, jis nedvejodamas pasektų popiežiaus Benedikto pavyzdžiu.
Tarnystės atsisakęs popiežius Benediktas gyvena Vatikane buvusiame vienuolyne, kaip jis kažkada išsitarė – „Šventojo Petro aptvare“. Gyvena labai kuklų ir diskretišką maldos gyvenimą. Taip pat rašo, bendrauja su artimiausiais bičiuliais. Keletą kartų, didžiųjų iškilmių progomis, popiežiaus Pranciškaus kviečiamas, pasirodė viešumoje. Prieš keletą dienų, balandžio 16-ąją, popiežius emeritas atšventė 88-ąjį gimtadienį. Šia proga popiežius Pranciškus pakvietė melstis už savo pirmtaką. O pats popiežius emeritas tą dieną priėmė būrį pas jį atvykusių kraštiečių bavarų ir su jais netgi išgėrė alaus bokalą. (Vatikano radijas)
