Didžiausius žmonių atpirkimo slėpinius Bažnyčia kasmet švenčia nuo Didžiojo ketvirtadienio vakaro Mišių iki Prisikėlimo sekmadienio Vakarinės. Šis laikas tinkamai vadinamas „Nukryžiuoto, palaidoto ir prisikėlusio Kristaus tridieniu”. Jis vadinamas „Velykų tridieniu”, nes tuomet sudabartinamas ir įgyvendinamas Velykų slėpinys, tai yra Viešpaties perėjimas iš šio pasaulio pas Tėvą. Švęsdama šį slėpinį liturginiais ir sakramentiniais ženklais Bažnyčia vidujai vienijasi su savo Sužadėtiniu Kristumi.
Per pirmąsias dvi Tridienio dienas tęsiamas šventas Velykų pasninkas, kurio metu pagal pirminę tradiciją Bažnyčia pasninkauja, nes „iš jos atimtas Sužadėtinis”. Didįjį penktadienį visur dera laikytis pasninko ir abstinencijos; rekomenduojama pratęsti pasninką ir Didįjį šeštadienį, kad Bažnyčia pakilia ir atvira dvasia ateitų į Prisikėlimo sekmadienio džiaugsmus.
Rekomenduojama bendrai švęsti Didžiojo penktadienio bei Didžiojo šeštadienio Skaitinių valandą (Aušrinę) ir Rytmetinę. Tiktų, kad šios liturgijos šventimui katedroje vadovautų vyskupas, kiek tai įmanoma, dalyvaujant dvasininkijai ir tikintiesiems. Ši liturgija, anksčiau vadinta Tenebrae, turi užimti deramą vietą tikinčiųjų maldingume ir padėti maldingai apmąstyti Viešpaties kančią, mirtį ir palaidojimą, laukiant, kol bus paskelbtas jo prisikėlimas.
Velykų tridieniui švęsti reikia, kad pakaktų tarnautojų ir ministrantų, kurie būtų pasirengę ir žinotų savo vaidmenį celebravime. Ganytojai turi pasirūpinti, kad tikintiesiems būtų kuo geriau išaiškinta apeigų prasmė ir tvarka, kad jie galėtų jose kuo pilnatviškiau ir vaisingiau dalyvauti.
Tikinčiųjų, taip pat patarnautojų ir celebruojančio kunigo giedojimas ypač svarbus švenčiant Didžiąją savaitę, pirmiausia Velykų tridienį, kadangi tai suteikia šioms dienoms iškilmingumo, taip pat todėl, kad giedami tekstai tampa labiau iškalbingi. Vyskupų konferencijos raginamos, jeigu to dar nepadarė, parengti melodijas tekstams ir aklamacijoms, kurių niekuomet nedera atlikti be giedojimo. Tai:
a) bendrieji Didžiojo penktadienio maldavimai; diakono paraginimas, jei toks yra, arba liaudies aklamacija;
b) giesmės išstatant ir pagerbiant kryžių;
c) aklamacijos per procesiją su Velykų žvake ir skelbiant Velykas, atliepiamoji giesmė Aleliuja, Visų šventųjų litanija, aklamacija po vandens palaiminimo.
Palengvinimo žmonėms sumetimais nedera atsisakyti liturginių giesmių tekstų; jų vertimus į vietines kalbas turi lydėti melodijos. Jeigu dar nėra liturginių giesmių tekstų to krašto kalba, reikia parinkti kitas atitinkamas giesmes. Sudarytinas giesmių, skirtų tik šių apeigų šventimui, rinkinys. Ypač siūlytinos:
a) giesmės verbų (palmių) laiminimui, verbų procesijai ir įžengimui į bažnyčią;
b) giesmės procesijai su pašventintais aliejais;
c) giesmės atnašų procesijai Viešpaties vakarienės Mišioms, taip pat himnas procesijai, kuria Švenčiausiasis Sakramentas išnešamas į laikymo vietą;
d) atliepiamosios psalmės Velykų vigilijoje ir giesmės šlakstant švęstu vandeniu.
Taip pat numatytinos atitinkamos melodijos pasakojimui apie Viešpaties kančią, Velykų šlovinimui ir krikšto vandens palaiminimui; melodijos turi būti paprastos, kad būtų lengva giedoti tekstus. Didesnėse bažnyčiose pasinaudotina turtingu tiek senosios, tiek šiuolaikinės muzikos lobynu, visada pasirūpinant tinkamu tikinčiųjų dalyvavimu.
Pageidautina, kad mažos vienuolinės bendruomenės, tiek dvasininkų, tiek pasauliečių, taip pat kitos pasauliečių bendruomenės dalyvautų Velykų tridienio šventime didesnėse bažnyčiose.
Ten, kur neįmanoma suburti pakankamai dalyvių, ministrantų ir giedotojų, Velykų tridienio apeigos nešvęstinos; tada tikintieji tegu susiburia kokioje nors didesnėje bažnyčioje.
Tada, kai keletas mažų parapijų yra patikėtos vienam kunigui, jų tikintiesiems irgi derėtų, jei tai įmanoma, burtis pagrindinėje bažnyčioje ir ten dalyvauti apeigose.
Tačiau jei klebonas aptarnauja dvi ar kelias parapijas, kuriose pakankamai daug tikinčiųjų, kurie galėtų dalyvauti ir įmanu reikiamai parengti iškilmingas apeigas, klebonui leidžiama, laikantis kiekvienu atveju numatytų normų, pakartoti Velykų tridienio apeigas.
Seminarijų auklėtiniams teiktinas visapusiškas ir nuodugnus liturginis ugdymas, kad jie „galėtų pilnutinai išgyventi Kristaus Velykinį slėpinį ir taip įstengtų mokyti jiems patikėtus žmones”. Svarbu, kad ugdymo metais seminarijoje jie pažintų turtingas ir pilnatviškas Velykų švenčių šventimo formas, ypač tas, kurioms vadovauja vyskupas
