Šv. Mišios 9.00 lenkų kalba ir 12.00 lietuvių kalba
Kiekvienų šv. Mišių metu bus šventinamos Jūsų atsineštos verbos. Verbų sekmadienio rinkliava skiriama Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarijai išlaikyti.
Tai sekmadienis prieš Velykas, kuriame paminimas iškilmingas Kristaus įžengimas į Jeruzalę, kada „gausiai susirinkusi į šventes minia sužinojo, kad Jėzus ateinąs į Jeruzalę. Žmonės pasiėmė palmių šakas ir išėjo jo pasitikti, garsiai šaukdami: „Osana! Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu – Izraelio karaliui!“ (Jn 12, 12). Šiam įvykiui prisiminti per Verbas šventinamos palmių, alyvmedžių ar kitų medžių šakelės, vadinamos verbomis.
Lietuvoje verboms paprastai naudojama kadugių ar sprogstančių gluosnių šakos. Vakarų Bažnyčioje verbų šventinimas žinomas jau nuo popiežiaus Gelazijaus (492-496) laikų. Nuo VIII a. jos šventinamos per mišias ir paskui dalijamos žmonėms. Pažymėtinos verbos Romos Šv. Petro bazilikoje. Popiežiaus Siksto V suteikta privilegija verbas šiai bazilikai paruošia ir pristato viena giminė (Bresca di S. Remo). Jos gaminamos iš sausų palmių šakų, sudarant įvairias figūras ir ornamentus. Tokių verbų kasmet padaroma 600 (300 bazilikai ir 300 kitų bažnyčių kapituloms bei vienuolynams). Popiežiui pagaminti ir padovanoti verbą turi vienuolės kamaldulės (privilegija suteikta 1829 m. popiežiaus Leono XII). Ši verba labiau panaši į medelį su visokiais papuošalais ir paveikslais. Tą verbą popiežius paprastai padovanoja kokiam nors žymesniam asmeniui (ją iš popiežiaus Pijaus XI 1926 m. gavo arkivyskupas P. Karevičius).
Lietuvoje buvo tikima, kad pašventintos verbos apsaugo nuo žaibo įtrenkimo, todėl jos buvo nešamos namo ir užkišamos už stogo gegnės palėpėje. Verbų sekmadienio rytą viena kita likusia kadugio šakele tol plakami snaudaliai, kol pažada velykinį margutį.
Pastaruoju metu Lietuvoje paplito Vilniaus krašto verbos, padarytos iš džiovintų laukinių gėlių. Jos susijusios su senaisiais Vilniaus amatininkų cechais ir buvo kuriamos kaip puošmenos procesijoms, vėliau ši paskirtis nunyko ir tokios puokštės virto verbomis.
„Šventųjų gyvenimai“
