Mišios
9.00 lenkų kalba
12.00 ir 18.00 lietuvių kalba
GAVĖNIA – tai keturiasdešimties dienų pasiruošimo laikotarpis prieš didžiausią katalikų šventę – Velykas. Malda, pasninkas ir išmalda padeda mums gerai praleisti šį laiką. Gavėnios sekmadieniais giedami GRAUDŪS VERKSMAI, o penktadieniais yra KRYŽIAUS KELIO pamaldos. Šiuo liturginiu laikotarpiu nekalbamas himnas ,,Garbė Dievui aukštybėse“ , ,,Tave, Dieve, garbiname“ ir aklamacija ,,Aleliuja“.
Gavėnia – tai dvasinio atnaujinimo ir atsivertimo laikas. Pradžioje tai buvo vos 40 valandų – tik Didysis Penktadienis ir Didysis Šeštadienis. Vėliau šis pasiruošimas truko visą savaitę, o maždaug nuo V-to amžiaus pasiruošimo Velykoms laikotarpis buvo pratęstas iki 40-ties dienų. Gavėnios metu Bažnyčia mini: 40 dienų visuotinio tvano; 40 metų Izraelitų kelionės į pažadėtąją žemę; 40 dienų, kurias Mozė praleido ant Sinajaus kalno, kur gavo iš Jahvės 10 įsakymų.
PELENŲ TREČIADIENIS. Gavėnia prasideda Pelenų Trečiadienį , barstant žmonėms ant galvų šventintus pelenus. Šias apeigas pagal tradiciją lydi žodžiai: ,,Atmink, kad dulkė esi ir dulke pavirsi“, arba ,,Atsiverskite ir tikėkite evangelija“. Pirmųjų amžių Bažnyčioje šiuo būdu vyskupas paženklindavo tik tuos, kurie darė viešą atgailą ir iki Didžiojo Ketvirtadienio būdavo pašalinami iš bendruomenės. Laikui bėgant ši apeiga tapo pasninko ir atgailos, atliekamos visų tikinčiųjų privačiai, jungiantis tarpusavy su kitais Bažnyčios nariais, ženklu. Tik nuo VIIa. pradėta barstyti pelenais visų galvas – juk visi yra nusidėjėliai. Pirmas žinias apie pelenų šventinimą randame X-me amžiuje, o XI-me a. popiežius Urbonas II-is įvedė šias apeigas kaip privalomas visoje Bažnyčioje. Iš šio laikotarpio yra kilęs paprotys, kad pelenams buvo deginamos praeitų metų Verbų sekmadienį pašventintos verbos.
Pelenų Trečiadienį privalomas susilaikymas nuo mėsiškų valgių ir griežtas pasninkas – valgome tris kartus, ir tik vieną kartą iki soties. Susilaikymas privalomas nuo 14 -os metų amžiaus, o pasninkauti privalo visi pilnamečiai iki 60 – ties metų amžiaus.
PASNINKAS, MALDA IR IŠMALDA. Gavėnios laikas – tai ypatingas laikas, skirtas dvasinėms pratyboms, atgailai, laisvanoriškiems atsižadėjimams – tokiems kaip pasninkas, malda ir išmalda. Malda, ypač Viešpaties Jėzaus Kančios apmąstymas, leidžia savarankiškai darbuotis, tobulinant savo gyvenimą. Pasninkas sutramdo mūsų kūną. Žmogus, atsisakydamas saldumynų ar kokio kito skanaus maisto, mokosi save valdyti. Pasninko vaisiumi turėtų būti išmalda – pasidalinimas su stokojančiais.
GAVĖNIOS LITURGIJA. Iš šio laikotarpio liturgijos dingsta džiaugsmingas ,,Aleliuja“, sekmadieniais negiedamas himnas ,,Garbė Dievui aukštybėse“, o Mišių rūbai yra violetiniai. Altoriai nepuošiami gėlėmis, o muzikiniai instrumentai naudojami tik giedojimo palaikymui. Pagrindinės gavėnios liturgijos temos: atgaila ir atsivertimas ( Pelenų Trečiadienis ir dauguma šiokiadienių), krikštas ir jo reikalavimai ( sekmadienis, ypač II, IV ir V ), Kristaus Kančia ( Verbų sekmadienis ir dvi paskutinės savaitės).
Dar yra specialios gavėnios pamaldos – Kryžiaus Kelias ir Graudūs Verksmai.
GRAUDŪS VERKSMAI. Tai populiarios Viešpaties Kančios apmąstymo pamaldos, dažniausiai prie išstatyto Švenč. Sakramento ir su pamokslu kančios tema. Tradicija kilo XVIII a. pradžioje, pirmą kartą atliktos 1707m. Tekstas originalus, senoviškas.
Graudžių Verksmų giesmės neapsiriboja vien biblijinių įvykių pristatymu. Jos nori pažadinti mūsų jausmus. Šis naujas Kristaus Kančios apmąstymo būdas ypač greitai paplito po visą kraštą. Pamaldas propagavo Kunigai Misijonieriai liaudiškų misijų ir dvasinių seminarų, kuriuos patys vedė, metu. Tekstas du kartus buvo verstas į lietuvių k. ( pirmą kartą dar XVIIIa. ), o taip pat į vokiečių, anglų ir rusų kalbas.
Taigi Graudūs Verksmai, greta Kryžiaus Kelio, yra labai svarbios Gavėnios pamaldos, žadinančios apmąstymus apie kančios esmę, o taip pat apie savo gyvenimą ir elgesį, kadangi esame atpirkti labai didele kaina.
KRYŽIAUS KELIAS. Tai adoracinio pobūdžio gavėnios pamaldos, simboliškai atkartojančios Jėzaus Kristaus kančios kelią, Jo mirtį ir palaidojimą.
Ši tradicija atsirado Jeruzalėje. Viduramžiais ją išplatino pranciškonai, kurie lydėdami maldininkus sustodavo prie stočių, vaizduojančių Jėzaus mirties istoriją. Keturiolikos stočių skaičius buvo nustatytas XVIIa. Katalikų bažnyčiose Kryžiaus Kelias vaizduojamas paveikslais, patalpintais ant šoninių šventovės sienų. Kryžiaus Kelio stotys – tai ne tik Kristaus paskutiniųjų dienų įvykių atvaizdavimas. Jos turi savo turtingą simboliką, o taip pat duoda pagrindą meditacijoms apie tiesą, meilę ir pan.
