Liepos 12d. 12 val. šv. Mišias aukojo svečias iš Romos, popiežiškojo Urbano universiteto profesorius kun. dr. VIDAS BALČIUS.
XV eilinis sekmadienis
Švenčionys 2015m. liepos 12d.
Mk 6,7-13
Viešpats paėmė mane, kai ganiau kaimenę, ir Viešpats man įsakė: Eik, pranašauk Izraeliui, mano tautai! (Am 7,15). Būtent tokiais žodžiais šio sekmadienio Žodžio liturgijoje pranašas Amosas aptaria savąjį pašaukimą.
Būti Viešpaties pranašu: Izraelyje tai niekada nereiškė nei profesijos, kurią galima įgyti mokykloje, nei valstybinės tarnystės, kuriai skiria karalius ar prezidentas, nei tradiciškai iš tėvo sūnui perduodamos pareigybės.
Jei Izraelis gali išsirinkti sau patogų karalių, ir jei šis gali pasirinkti jam paklusius kunigus, sau patogaus pranašo pasiskirti neįmanoma. Nes pranašo pašaukimas – tai ypatinga Dievo dovana; nes būti pranašu Dievas gali pašaukti, ką nori ir iš kur nori; ir tik šis specialus, iš paties Dievo kylantis paskyrimas vienintelis leidžia skelbti kitiems ne iš savęs, bet iš Dievo kylančią žinią… Taigi pranašas – tai ne samdomas ir valstybės apmokamas tarnautojas: pranašas – tai išrinktasis, lasvai pritaręs nelengvam pašaukimui…
Tokia ir kiekvienam iš mūsų atsiverianti Viešpaties skirtoji misija, kurios – kartą Dievo sugauti – savo pačių valia palikti jau negalime… Turime pranašauti: gyvenimu ir žodžiu skelbti ŽINIĄ, kurią skelbti esame pašaukti.
Dar daugiau! Anot apaštalo Pauliaus laiško Efeziečiams – kuriai esame paties Dievo paskirti:
Iš grynos meilės, laisvu savo valios paskyrimu, jis iš anksto paskyrė mus per Jėzų Kristų
à ir paskyrė tapti jam įsūniais savo malonės kilnumo šlovei (Ef !, 3-14).
O tapti Dievo įsūniais – Tėvo vaikais – tereiškia viena: vis giliau suvokiant Jėzuje Kristuje mums atskleistą mūsų žmogiškumo pilnatvę, norėti gyventi ir gyventi žmoniškai, kaip žmonės. Ten, kur esame, ir tokie, kam pašaukti ir paskirti esame: tėvai ir vaikai, jauni ir vyresni, pasauliečiai ir pašvęsto gyvenimo žmonės, gyvenantys šeimose ir viengungiai, – visi esame pašaukti žmogiškumui.
Ir vis tik šis ypatingas išrinkimas nėra lengvas: nes tai visada dviejų laisvių – Dievo ir Žmogaus laisvių – susitikimas.
Taip: esame sukurti laisvi: laisvi išgirsti kvietimą Dievo dovanotai žmogiškumo pilnatvei, laisvi į šį kvietimą atsiliepti gyvenimu, laisvi kasdien rinktis būti su Jėzumi, tikru Dievu ir tikru Žmogumi. Sakysime, kad ne visada pavyksta? Žinoma… Nes kiekvienas, net ir paprasčiausias pasirinkimas visada yra drama: laisvės drama. Juk net kviesdamas žmogų būti pačiu savimi, būti žmogumi, Viešpats gerbia žmogaus laisvę, ir ją gerbia TIKRAI; o žmogus – net tada, kai nuoširdžiai trokšta būti žmogumi-su-Dievu, – šis jo troškimas tebelieka žmogiškų silpnumo nužymėtas… Šią įtampą liudija tiek kiekvieno iš pranašų, tiek ir pačių apaštalų istorijos – jų bandymo gyventi žmogiškumą Dieve istorijos… Būtent jos mums itin svarbios: kad gebėtume žvelgti toliau nei mažos mūsų nesėkmės ir tikėtume Dievo dovanoto pašaukimo galia.
Evangelijoje girdėjome: Jėzus pasišaukė pas save Dvylika ir ėmė juos siuntinėti po du.
Visi šie žmonės, paprasti žmonės, buvo Jėzaus pašaukti, išrinkti ir išsiųsti!.. Ne jau pasiekę žmogišką ir tikėjimo tobulumą, bet silpni ir tarpusavyje labai skirtingi žmonės. Žmonės, kurie nebuvo netgi labai LAISVI atsakyti į Dievo kvietimą! Tačiau būtent jie patyrė, kokia graži yra žmogiškumo dovana, – laisvės dovana. Tik kartą patyrę, kokia pagarbi ir išlaisvinanti yra mylinčio Dievo laisvė žmogui, Jėzaus mokiniai patys tapo tikrais Dievo išlaisvinto žmogiškumo liudytojais: visiems… Tam, kad žmogus būtų žmogumi: laisvu, mylinčiu ir atvira širdimi Dievą bei savo artimą sutinkančiu kūriniu.
Taigi, perprasti mums dovanotą žmogiškumo dovaną būtinai reiškia perprasti Dievo ir Žmogaus laisvės paslaptį.
Būtent todėl apaštalas Paulius rašo: Iš tiesų… jūs esate pašaukti laisvei! Tačiau tuoj pat primena įspėja: Tiktai dėl šitos laisvės nepataikaukite kūnui, bet stenkitės vieni kitiems su meile tarnauti! (Gal 5,13).
Anot Pauliaus, žmogus – laisvo kūrinio – gyvenimas visada yra įtampoje: tarp Dievo paveikslo žmoguje didingumo, nepakeičiamo žmogaus asmens orumo ir tarp prigimtinės nuodėmės sąlygoto žmogiškojo silpnumo ir dužlumo, žmogaus proto ir valios ribotumo. Jei giliausią žmogaus esmę – tikrąją pašaukimo žmogiškumui tiesą – Paulius vadina Dvasios darbais, juos įvardindamas kaip būdą gyventi Dieve ir su Dievu, tai visa, kas mus uždaro savyje, kas įkalina mūsų pačių egoizme, kas skiria vienus nuo kitų ir nuo Dievo, apaštalas vadina kūno darbais! Tai tas keistas nuodėmės balsas, kuris mumyse šnibžda: sustok ir patogiai įsitaisyk! Juk tu esi pats sau pakankamas! Neieškok kito žmogaus! Neieškok Dievo! Nes Kitas – žmogus ir Dievas – yra tavo priešininkai, nes Kito – Dievo ar žmogaus – laisvė tave įkalina… Taigi nebūk Viešpaties pranašu, nebūk žmogumi pagal Dievo paveikslą: nes ši tiesa – per daug žeidžianti, nes matyti kitą, jo laisvę kaip dovaną, – tai būti nevykėliu pasaulio akyse…. Būk gerai apmokamu karaliaus tarnautoju, – karaliaus, kurio vardas nauda, patogumas, gerbūvis … Būk „pasisekęs“ Dievo ir kitų žmonių sąskaita…
Tam, kad atsispirtume šiam nuo Kristuje mums dovanoto žmogiškumo tolinančiam balsui, tam, kad nesileistume suvedžiojami noro tapti ne Viešpaties, bet kurio nors karaliaus «dvaro pranašais», tereikia norėti: norėti išgirsti tikrą Dievo kvietimą, norėti priimti jo paskyrimą ir išrinkimą, norėti rinktis gyventi per Jį, su Juo ir Jame…. Juo labiau, kad mums – krikščionims – tai nėra tik galimybė: juk Dievo vardu kiekvieną mūsų kviečiantis Žodis – Jėzus –jau yra ištartas.
Klausykimės. Išgirskime Jį. Rinkimės gyventi mūsų pašaukimą – būti pilnai žmonėmis, vis labiau panašėti į Kristų – Dievo Sūnų ir tobulą Žmogų.
O kaip gi su mūsų silpnumais? Juk rodos taip dažnai, anot apaštalo Pauliaus, norime gero, bet darome bloga… Ką apie tai sakysime mes – tikrai norintys būti žmonėmis?
Mes tiesiog bandysime vėl ir vėl patikėti, jog net mūsų silpnume tikrai pasireiškia Dievo galybė. O šito mūsų pašaukimui ir pakanka…
– Nes jei tikrai tikime, kad esame Dievo pašaukti, jei išties esame išrinkti, kad būtume su Juo, kad, tada mums bus tikra ir mūsų tikėjimą bei pasitikėjimą išreiškianti malda: “Jei Dievas už mus, tai kas gi prieš mus! Jeigu Jis nepagailėjo nė savo Sūnaus, bet atidavė jį už mus, – kaipgi Jis ir visko nedovanotų kartu su juo?! (Rom 8,31-32). VISKO, PILNAI ir VELTUI…
– Na, o jei tikime, jog Viešpats tikrai yra už mus ir mumyse dirba savo darbą, tada ir mes jau bebebūsime, negalime būti tik pasyvūs gyvenimo stebėtojai! Kartą ištarę TAIP mūsų krikščioniškam pašaukimui, kaip pranašai ir apaštalai – kad ir klupdami bei abejodami, kad ir apgraibomis, kad ir puldami bei nupuldami, – tikedami ir viltingi vėl kelsimės ir eisime:
- eisime, patys atsiversdami ir ragindami kitus atsiversti į Kristuje mums apreikštą tikrąjį žmogiškumą,
- eisime išvarinėdami vienatvės, nebendrystės ir nemeilės demonus,
- eisime gydydami nuo egoizmo, naudingumo ir savęs privilegijavimo kito sąskaita ligų…
Amen.
