Rugsėjo 27d. (sekmadienį) 12val. šv. Mišias aukos ir pamokslą pasakys kunigas JULIUS SASNAUSKAS OFM
Br. kunigas Julius Sasnauskas OFM
Kunigas, vienuolis pranciškonas (OFM), rašytojas.
Disidentas, už „antitarybinę“ veiklą kalintas ir ištremtas į Sibirą.
Sasnauskas gimė 1959 m. Vilniuje. Mokydamasis A. Vienuolio vidurinėje mokykloje jis pradėjo bendrauti su žinomais rezistentais Viktoru Petkumi ir Antanu Terlecku.
1976 metų lapkritį už 1920 metais žuvusių Lietuvos karių pagerbimą per Vėlines Rasų kapinėse milicininkų jis buvo sulaikytas ir sumuštas. J. Sasnauskas buvo vienas iš Lietuvos laisvės lygos (LLL) įkūrėjų ir aktyvių narių, jis padėjo leisti pogrindinę antisovietinę spaudą, platino LLL dokumentus, kuriuose protestuota prieš Lietuvos okupaciją, rusifikaciją, psichiatrijos naudojimą politiniams tikslams. Kartu su kitais disidentais 1979-aisiais pasirašė „45 pabaltijiečių memorandumą“, buvo garsaus 1987-ųjų mitingo prie A. Mickevičiaus paminklo vienas iš organizatorių.
1979 m. J. Sasnauskas buvo suimtas, o 1980 m. nuteistas pusantrų metų laisvės atėmimo bausme, papildomai skiriant penkerius metus tremties. Iš pradžių jis kalintas KGB kalėjime Vilniuje, vėliau ištremtas į Tomsko sritį.
Iš tremties paleistas 1986-ųjų birželį. 1987 m. J. Sasnauskas įstojo į Kauno kunigų seminariją, 1992 metais įšventintas į kunigus. 1996 m. davė vienuolio pranciškono įžadus.
Šiuo metu jis yra Vilniaus šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) bažnyčios kunigas, vienuolis pranciškonas, katalikų radijo studijos „Mažoji studija“ vadovas.
Parašė 3 knygas. Paskutinioji – publicistikos rinkinys „Malonės akrobatika“. Bendrabarbiavo Lietuvos pogrindžio žurnale „Dievas ir Tėvynė“.
2012 m. kunigui Juliui Sasnauskui įteikta šv. Kristoforo statulėlė „Už meilę Vilniui ir vilniečiams“.
ARKIVYSK. G. GRUŠAS: „VIENUOLIAI PUIKIAI ATSILIEPĖ Į POPIEŽIAUS KVIETIMĄ IŠEITI IŠ ZAKRISTIJŲ“
Prieš gerą savaitę Vilniaus Bernardinų sode įvyko unikalus renginys, kurio metu prisistatė dauguma Lietuvoje gyvuojančių vienuolijų. Šventė pritraukė tūkstančius miestiečių ir Vilniaus svečių. Vilniaus arkivyskypas Gintaras Grušas džiaugiasi, kad vienuolijos parodė pavyzdį kaip galima išeiti į viešumą ir susitikti su žmonėmis.
Vienuolijų palapinių šventėje dalyvavote ir Jūs. Su kokiais įspūdžiais išėjote?
Džiugi ir linksma vienuolių palapinių šventė buvo proga viešai atšvęsti Pašvęstojo gyvenimo metus, kuriuos popiežius Pranciškus paskelbė Katalikų Bažnyčiai. Šie metai – tai galimybė kiekvienam iš mūsų įsigilinti į pašvęstąjį gyvenimą, vis labiau jį pažinti ir žavėtis juo bei jo reikšme Bažnyčioje. Pašvęstasis gyvenimas – tai užtarimo, tarnystės gyvenimas, kuris stiprina visą Bažnyčią, teikia visapusiškesnį gyvenimo džiaugsmą, – tai ir patyrėme šį savaitgalį. Bernardinų sode vykusi šventė buvo skirta ne tik Vilniaus gyventojams ir miesto svečiams, bet ir patiems vienuoliams bei visai Bažnyčiai. Šiam renginiui apibūdinti tinkama popiežiaus Pranciškaus mintis, jog tai: „proga galingu balsu ir džiugiai liudyti pasauliui šventumą bei gyvumą daugelio tų, kurie pašaukti sekti Kristumi pašvęstajame gyvenime“.
Kaip vertinate renginio viešinimą ir organizatorių pastangas?
Džiaugiuosi, kad tai buvo tikrai viešas renginys. Popiežius mus ragina išeiti iš zakristijų, už bažnyčios durų. Vienuoliai ir vienuolės atsiliepė į popiežiaus kvietimą ir tą padarė. Šiuo renginiu vienuoliai ne tik šventė savo metus visi kartu, bet ir išėjo į viešumą, išėjo į visuomenę susitikti su žmogumi, kuris pats galbūt į vienuolyną neateina. Evangelizacija visuomet reikalauja pastangų, o tą šeštadienį buvo akivaizdu, kad vienuoliai dėjo visas pastangas pasiekti kiekvieną atėjusįjį į Bernardinų sodą. Tai buvo džiaugsmingas savo misijos liudijimas ir vykdymas.
Ar jums atrodo prasmingas toks formatas: bendruomenių expo? Gal masinių renginių laikai, kaip kai kas sako, jau praėjo?
Man atrodo, kad į šį renginį reikia žiūrėti turint omenyje visus Pašvęstojo gyvenimo metų renginius. Tai nebuvo pirmas šventinis vyrų ir moterų vienuolių susibūrimas. Pirmasis metų renginys vyko Kaune, kuriame vienuoliai ir vienuolės kartu su vyskupais džiaugėsi bendryste, meldėsi, diskutavo, kalbėjo apie dabartinę vienuolijų padėtį. Vyko įvairūs renginiai pačiuose vienuolynuose, buvo surengtos Pašvęstųjų dienos per atlaidus, taip pat vienuolynų atvirų durų dienos. Taigi šis renginys – tai vienas iš daugelio šių metų renginių, kuriame vienuoliai ir vienuolės išėjo į viešumą prisistatyti.
Vienuolių palapinių šventė – tai susitikimas. Susitikimas įvyksta, kai žmonės nori susitikti, išeina į viešą erdvę, klauso, klausia ir kalbasi. Dažnai šeštadienį iš praeivių teko išgirsti: kaip gera, kad yra tiek vienuolių ir vienuolijų! Žmonės stebėjosi vienuolijų gausa ir išreiškė viltį, kad būtų gera tokią šventę rengti kiekvienais metais skirtinguose miestuose, kad ir kitų miestų gyventojai galėtų patirti tai, kas Bažnyčioje dažnai yra nematoma.
Kaip Jūs vertinate vienuolių tarnystę Vilniaus arkivyskupijoje ir visoje Lietuvoje? Kiek reikšmingas jų indėlis?
Pirmiausia pažvelkime į istoriją – koks reikšmingas vienuolių indėlis Vilniaus miestui, nekalbant apie visą Lietuvą. Vienuoliai buvo pirmieji, kurie atėjo evangelizuoti Lietuvą. Jie buvo pirmieji Vilniaus arkivyskupijos vyskupai. Vienuoliai kūrė švietimo sistemą, puoselėjo kultūrą. Juk Vilniaus universitetą įsteigė jėzuitai. Taigi vienuoliai nevengė socialinių tarnysčių, aukos. Jie tarnavo žmonėms, padėjo nelaimių metu, kai šalį užklupdavo ligos ar karo negandos. Neįkainojamas vienuolių indėlis sovietinės okupacijos metais palaikant Bažnyčią, ją slapta auginant.
Ir šiandien vienuolių įnašas Bažnyčios gyvenime labai didelis. Dalį vienuolijų veiklos mes matome: darbas su vaikais, jaunimo užimtumas, švietimas ir ugdymas, ligonių slauga ir palydėjimas amžinybėn. Dar daug veiklų būtų galima vardyti, tačiau labai vertingas ir nematomas vienuolijų gyvenimas. Dalis kontempliatyviųjų vienuolijų šventėje nedalyvavo, tačiau prisidėjo savo malda. Jų malda palaiko visos Bažnyčios gyvenimą.
Kalbino S. Žiugždaitė
Bernardinai.lt
