Popiežius Pranciškus atidarė Šv. Petro bazilikos Šventąsias duris. Prasididėjo Šventieji Gailestingumo metai, kurie visoje Bažnyčioje bus švenčiami iki 2016 m. lapkričio 20 d.
Šventųjų metų atidarymo iškilmės prasidėjo antradienio rytą Šv. Petro aikštėje aukotomis gruodžio 8 d. Bažnyčios liturgijoje minimo Švenčiausios Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Mišiomis. Aikštėje buvo apie 50 tūkst. žmonių; milijonai visame pasaulyje žiūrėjo tiesioginę transliaciją.
Mišioms besibaigiant, po Komunijos, popiežius ir celebrantai priėjo prie bazilikos Šventųjų durų. „Štai Viešpaties durys, pro jas teįeina teisieji, – ištarė popiežius 118 psalmės žodžius ir atidarė duris. Keletą akimirkų susikaupęs maldoje pastovėjęs ant slenksčio, Pranciškus žengė į bazilikos vidų. Po jo per Šventųjų durų slenkstį žengė popiežius emeritas Benediktas XVI, paskui visi Gailestingumo jubiliejaus atidarymo Mišių celebrantai, kardinolai, vyskupai, kunigai, taip pat vienuolių ir pasauliečių atstovai. Giedant Jubiliejaus himną visi priartėjo prie Konfesijos altoriaus, kur Šventasis Tėvas suteikė apaštališkąjį palaiminimą.
Prieš tai, Mišių homilijoje, popiežius Pranciškus kalbėjo:
Su džiaugsmu atidarome Šventąsias Gailestingumo duris. Atliekame šį labai paprastą ir nepaprastai simbolišką gestą, vadovaudamiesi ką tik girdėtu Dievo Žodžiu, kuris į pirmą vietą iškelia malonę. Šios dienos skaitiniai kreipia mūsų dėmesį į tuos angelo Gabrieliaus žodžius, kuriais, kreipdamasis į nustebusią ir suglumusią jauną mergaitę, jis pranešė apie jai skirtą slėpinį: „Sveika, malonėmis apdovanotoji“ (Lk 1,28).
Mergelė Marija visų pirma kviečiama džiaugtis tuo, ką Viešpats joje nuveikė. Ją apgaubė Dievo malonė ir ji tapo verta tapti Kristaus motina. Gabrieliui įžengiant į jos namus, taip pat ir pats giliausias slėpinys, nesuprantamas žmogaus protui, skatina džiaugtis, tikėti ir pasitikėti apreiškiamu žodžiu. Malonės pilnatvė sugeba perkeisti širdį, padaro ją pajėgia nuveikti didį darbą, kuris pakeis žmonijos istoriją.
Nekaltojo Prasidėjimo šventė išreiškia Dievo meilės didybę. Jis ne tik atleidžia nuodėmes, bet Mariją jis apsaugo nuo gimtosios nuodėmės, kurią kiekvienas žmogus atsineša ateidamas į šį pasaulį. Dievo meilė apsaugo, eina pirma ir išvaduoja. Edeno sode prasidėjusi nuodėmės istorija ištirpsta išganingos meilės projekte. Pradžios knygos žodžiai kalba apie kasdieninę patirtį, su kuria susiduriame savo asmeniniame gyvenime. Visada esame gundomi neklausyti, planuoti savo gyvenimą nepriklausomai nuo Dievo valios. Tokia nesantaika visada kėsinasi į žmonių gyvenimą ir bando juos supriešinti su Dievo planu. Tačiau ir nuodėmės istoriją įmanoma suprasti tik atleidžiančios meilės šviesoje. Jei viskas būtų nuodėmės valdžioje, mes būtume beviltiškiausi tarp visų kūrinių, o tuo tarpu Kristaus meilės pergalės pažadas viską pajungia Tėvo gailestingumui. Dievo Žodis, kurį šiandien girdėjome, nepalieka jokių abejonių. Nekaltai Pradėtoji Mergelė šiandien mums yra ypatinga pažado išsipildymo liudytoja.
Taip pat ir šie Neeiliniai Šventieji metai yra malonės dovana. Žengti pro Šventąsias duris reiškia atrasti didį Tėvo gailestingumą. Jis visus priima ir asmeniškai išeina kiekvieno pasitikti. Tai bus metai, kuriais kiekvienas turime subrandinti tikėjimą gailestingumu. Kaip labai nusižengiame Dievui ir jo malonei kai tvirtiname, kad už nuodėmes būsime baudžiami Jo teisme, o ne kad jas mums atleis Jo gailestingumas (plg. Augustinas, De praedestinatione sanctorum 12, 24)! Būtent taip. Turime gailestingumą priešpastatyti teismui. Kiekvienu atveju, Dievas teisdamas bus gailestingas. Žengimas pro Šventąsias duris tepanardina mus šiame meilės slėpinyje. Meskime šalin baimę, nes ji netinka mylimiems žmonėms, gyvenkime džiaugsmu, kad susitinkame su malone, kuri viską pakeičia.
Šiandien, žengdami per Šventųjų durų slenkstį, atsimename ir kitas duris, kurias prieš penkiasdešimt Vatikano II Susirinkimo tėvai atvėrė į pasaulį. Ši sukaktis turi būti minima ne tik dėl sukurtų vertingų dokumentų, kurie iki pat mūsų dienų padeda suprasti kaip toli yra pažengęs mūsų tikėjimas, bet pirmiausia dėl to, kad Susirinkimas buvo susitikimas; tikras Bažnyčios ir mūsų laikų žmonių susitikimas; susitikimas, kuriame Šventoji Dvasia skatino Bažnyčią pasitraukti nuo seklumų, dėl kurių daug metų ji buvo užsidariusi savyje, ir atgauti misionierišką entuziazmą. Tai buvo sugrįžimas į kelią, kuris veda į susitikimą su žmogumi ten, kur jis gyvena, jo mieste, namuose, darbo vietoje… Visur kur yra žmogus, ten Bažnyčia yra pašaukta jį pasiekti nešina Evangelijos žodžiu. Tai misionieriškumas, prie kurio po dešimtmečių grįžtame su ta pačia jėga ir tuo pačiu entuziazmu. Jubiliejus mus skatina tokiam atsivėrimui ir verčia neignoruoti Vatikano II Susirinkimo dvasios, Samariečio dvasios, kurią priminė palaimintasis Paulius VI uždarydamas Susirinkimą. Šiandien žengimas pro Šventąsias duris teįpareigoja mus Gerojo samariečio gailestingumui.
(Vatikano radijas)
