Sausio 16 d. prisimename pirmuosius pranciškonų kankinius, vadinamus Maroko kankiniais.
1219 metais, gavę šventojo Pranciškaus palaiminimą, broliai Berardas, Petras, Adjutas, Akuras, Odas ir Vitalis paliko Italiją ir išvyko skelbti Evangelijos Maroke. Keliaujant per Ispaniją, susirgo Vitalis ir broliai tęsė misiją be jo. Nuvykę į musulmonų kraštą jie pamokslavo turgaus aikštėse. Netrukus mažesniuosius brolius suėmė ir įsakė išvykti iš šalies, tačiau jie atsisakė. Kai vėl ėmėsi pamokslauti, įpykęs sultonas liepė vienuolius nužudyti. Po ilgai trukusių kankinimų ir mėginimų priversti juos atsisakyti savo tikėjimo į Jėzų Kristų, brolius nukirsdino 1220 m. sausio 16 dieną.
Šv. Berardas ir jo draugai buvo pirmieji pranciškonų kankiniai. Pranciškus išgirdęs apie jų mirtį sušuko: „Dabar tikrai galiu pasakyti, kad turiu penkis mažesniuosius brolius”. Jų palaikai buvo pergabenti į Portugaliją, kur paskatino jauną augustinų vienuolį tapti mažesniuoju broliu ir kitais metais išvykti į Maroką. Tas jaunasis vienuolis buvo šv. Antanas Paduvietis.
Šv. Berardas ir jo draugai kanonizuoti 1481 metais.
Berardo ir jo draugų pavyzdys įkvėpė Antano Paduviečio ir kitų misionierišką pašaukimą. Jais sekė daugybė kitų brolių ir sesių, pasirinkusių misionierystę. Į musulmonų kraštus liudyti Evangelijos keliavo ir pats šv. Pranciškus, tačiau Dievo malonė jam buvo parengusį kitą kelią ir apsaugojo nuo žūties tuose kraštuose.
