Dalyvaujant sekmadienio šv. Mišiose ir matant su pintinėle po bažnyčią klausiamai besidairantį ir prašančio žvilgsnio neslepiantį aukų rinkėją, kyla klausimas: kaip Bažnyčia Lietuvoje išsilaiko ir kam ji naudoja surinktas aukas. Norėdami pasigilinti į tai, visų pirma aukas Bažnyčiai (skiriamas jos pastatams, tarnams išlaikyti bei sielovados programoms remti) turime skirti nuo aukų, atitenkančių kunigams pragyventi.
Kiekviena parapija yra atskiras juridinis asmuo, kuriam pagal bažnytinės teisės nuorodas pridera organizuoti savo gyvenimą. Tam reiktų priskirti ne tik pamaldų rengimą, bet ir pastatų bei kito nekilnojamojo turto priežiūrą, reikalaujančią nemažų lėšų. Visos parapijos savo buhalterinę apskaitą tvarko vadovaudamosi 2005 m. patvirtintomis Lietuvos Vyskupų Konferencijos gairėmis. Parapijos pajamas sudaro įvairių rūšių aukos, ir jas trumpai norėčiau aptarti.
Iš ko gyvena Bažnyčia?
Visų pirma pajamų parapija gauna iš sekmadieniais arba kitomis švenčių dienomis organizuojamų rinkliavų. Rinkliava – akivaizdžiausia pinigų rinkimo akcija, tad jai dažnai skiriama perdėtai daug dėmesio, nors metalinių monetų barškėjimas bažnyčioje išduoda skurdų jos turinį. Ankstesniais laikais kuriantis parapijoms, didikai dovanodavo Bažnyčiai žemės sklypą ir taip suteikdavo parapijos gyvenimui finansinį-ūkinį pagrindą. Sovietmečiu žemes bei pastatus nacionalizavus, Bažnyčia liko apiplėšta. Būtina pažymėti, kad iki šiol restitucija įvykdyta ne iki galo: Bažnyčiai grąžinta tik dalis išlikusių pastatų, o žemės sklypai, miškai bei vandens telkiniai iki šiol negrąžinti. Žemės reformai baigiantis, žemėtvarkininkai baigia išparceliuoti ir Bažnyčiai priklausančius žemės sklypus. Iki galo neįvykdyta restitucija atėmė iš Bažnyčios jos turėtą pragyvenimo šaltinį ir skatina šiandieninėje visuomenėje ieškoti naujų galimybių, kaip finansuoti savo veiklą.
Daugelyje Lietuvos parapijų renkama metinė auka Bažnyčiai. Parapijose saugomuose parapijiečių sąrašuose pažymima, ar čia gyvenanti šeima davė auką Bažnyčiai išlaikyti. Mūsų krašte dauguma gyventojų deklaruoja esą katalikai, tačiau ne visi palaiko ryšį su Bažnyčia.
Metinė auka padeda parapijiečiams jaustis atsakingiems už savo Bažnyčią, o klebonui – orientuotis, kurie jo parapijoje gyvenantys katalikai yra praktikuojantys, t. y. visapusiškai dalyvauja parapijos gyvenime. Tad mirus parapijiečiui, dažnas klebonas atsiverčia aukotojų knygą ir iš smalsumo žvilgteli, ar ta šeima prisideda prie parapinės veiklos finansavimo. Kartais dėl tokio pasiteiravimo kyla ir konfliktinių situacijų.
Siekiant glaudesnio ryšio tarp tikinčių pasauliečių ir dvasininko, praktikuojamas parapijiečių lankymas (liaudiškai – kalėdojimas) namuose; jo metu surašomi parapijoje gyvenantys žmonės, su jais artimiau susipažįstama. Atsisakymas priimti parapijos kunigą paprastai tapatinamas su atsisakymu priklausyti Bažnyčiai, todėl natūralu, kad parapijos klebonas atsisako tokius asmenis katalikiškai palaidoti. Kunigui lankantis dažniausiai duodama auka, kuri naudojama Bažnyčiai bei jos tarnams (taip pat ir kunigams) išlaikyti.
Pasinaudokite nauja galimybe ir būkite pirmieji paaukodami Švenčionių Visų Šventųjų parapijai internetu
Nuo 2004 m. dirbantys LR piliečiai 2 proc. savo mokesčių gali skirti pasirinktai religinei bendruomenei – parapijai. Nors šia idėja pretenduota iš dalies palengvinti bažnyčių pastatų priežiūros sunkumus, dėl nedidelių atlyginimų ir negausaus aukotojų skaičiaus taip neatsitiko. Pagal įstatymus 2 proc. mokesčių gali būti skiriami ne vien religinėms bendruomenėms ar visuomeninėms organizacijoms, bet ir biudžetinėms įstaigoms, pvz., mokykloms, ligoninėms…
Savaime suprantama, kad joms reikalinga papildoma finansinė parama, tačiau mokyklos ir ligoninės yra biudžetinės įstaigos, finansuojamos iš biudžeto. Iš šalies žvelgiant atrodo, kad savo įstaigoms labdaros prašanti valstybė nebrangina savo autoriteto ir negerbia savęs. Šioje keistoje situacijoje Bažnyčiai tenka „kovoti“ dėl 2 proc. mokesčių ir konkuruoti su mokyklomis bei ligoninėmis, o tai tikrai svetima jos prigimčiai.
Bažnyčiai, išgyvenusiai itin skaudų sovietmetį, labai pagelbėjo užsienio katalikų parama, pasiekusi mus per įvairius religinius fondus. Didžiulės infliacijos laikais padedant užsienio katalikams kilo ir gražėjo bažnyčios, buvo kuriama bei plėtojama sielovadinė veikla. Tai formavo visuomenės nuomonę, kad Bažnyčia aptekusi turtais. Finansinei paramai iš užsienio mažėjant, bandoma ieškoti būdų, kaip patiems užsidirbti pinigų sielovadinei veiklai. Kai kuriose parapijose prie bažnyčių atsirado šarvojimo salės, nuomojamos patalpos kokiai nors kitai ūkinei veiklai.
Patirtis rodo, kad kai kuriose, ypač didmiesčių, parapijose racionaliai naudojant turimą turtą galima užsidirbti lėšų sielovadai remti.
Dvasininkams vienas didžiausių materialinių rūpesčių vis dėlto išlieka Bažnyčios pastatų remontas ir meno vertybių išsaugojimas bei restauravimas. Šie darbai kainuoja milžiniškas pinigų sumas, kurių nė viena parapija neišgali surinkti. Džiugu, kad išsaugojant šventoves bendradarbiaujama su savivaldybėmis, o prireikus labai didelio remonto geranoriškai padeda LR Vyriausybė bei Kultūros vertybių apsaugos departamentas. Tam gali būti skiriami vadinamieji „biudžetiniai“ pinigai, už kurių panaudojimą privalu atsiskaityti, pateikiant visas sąskaitas faktūras. Nepanaudotos lėšos metų pabaigoje turi būti grąžinamos atgal į biudžetą.
Bendradarbiavimas su valstybinėmis institucijomis atskleidžia platesnį požiūrį į bažnyčių statinius: jie laikomi ne vien tikinčiųjų nuosavybe, o visos tautos kultūros sakralinio paveldo dalimi.
Daugėjant pelningai dirbančių įmonių, atsiranda galimybė paramos Bažnyčiai gauti iš jų. Pagal įstatymus įmonės gali suteikti paramą religinėms bendruomenėms, tinkamai sutvarkius įvairius formalumus. Paprastai ji būna finansinė, skiriama kokiam nors konkrečiam tikslui, pvz., bažnyčios stogui suremontuoti, jos vidui išdažyti ar vargonams atnaujinti ir kt. Jeigu parama viršija 10 tūkst. litų (kai kuriose vyskupijose ši kartelė nuleista iki 5 tūkst.), parapijos klebonas negali priimti paramos be vietos vyskupo leidimo. Taip siekiama užtikrinti visišką skiriamų lėšų panaudojimo skaidrumą, nes įmonė savo ruožtu apie suteiktą paramą informuoja Mokesčių inspekciją, tikėdamasi mokesčių lengvatų. Kalbant apie parapijų ūkinę-finansinę veiklą, būtina pabrėžti, kad jokių sutarčių ar finansinių sandėrių, viršijančių 10 tūkst. litų, jos negali sudaryti be vietos vyskupo leidimo. Ši kontrolė „iš viršaus“ padeda garantuoti skiriamos paramos panaudojimo skaidrumą.
Trumpai apžvelgę, kaip išsilaiko Bažnyčia, atsigręžkime į kunigus: o kaipgi jie pragyvena? Visų pirma turime pasakyti, jog kunigai negauna atlyginimo, bet yra išlaikomi tikinčiųjų aukomis. Gyvenant modernioje visuomenėje būtina turėti socialines garantijas. Jas dvasininkams suteikia valstybė, apdrausdama privalomuoju sveikatos draudimu (galbūt tai moralinė kompensacija už negrąžintą turtą?), todėl jie turi teisę kreiptis į gydymo įstaigą. Sulaukę pensinio amžiaus kunigai gauna bazinę pensiją. Pastarosios nepakanka tinkamai pragyventi, tad kiekvieno vyskupo pareiga – rūpintis senyvo amžiaus, ligotais kunigais ir teikti jiems finansinę paramą. Apie tai Lietuvos vyskupams kalbėjo ir popiežius Benediktas XVI Ad limina vizito metu: „Mylėkite savo kunigus, jūsų pirmuosius bendradarbius ir bendrai atsakingus už sielovadą, palaikykite dvasiškai ir, jei būtina, paremkite materialiai. Kuo labiau jie jausis užtikrinti būtinomis oraus gyvenimo garantijomis, tuo labiau galės atsiduoti jiems patikėtai sielovadinei tarnystei.“ Marijampolėje duris atvėrė specializuoti globos namai, kuriuose prieglobstį rado kunigai, dėl sveikatos ar amžiaus negalintys atlikti savo pareigų.
Parapijose tarnaujančių kunigų pagrindinis pragyvenimo šaltinis – tikinčiųjų aukos už šv. Mišias. Per dieną kunigas turi teisę savo pragyvenimui pasiimti tik vieną auką už šv. Mišias, nors pats tądien aukotų dvejas ar trejas. Auka už antrąsias (kai kada – net ir trečiąsias) šv. Mišias naudojama vyskupo nustatyta tvarka. Pusė aukos, pavyzdžiui, gali likti parapijos kasoje, o kita dalis pervedama vyskupijos reikmėms. Mažose parapijose tarnaujantys kunigai dažnai stokoja lėšų pragyventi, todėl vietos vyskupas rūpinasi, kad jo nustatyta forma juos paremtų didesnėse parapijose besidarbuojantys ir gausiau aukų už šv. Mišias turintys kunigai.
Be aukų už šv. Mišias, kunigams paliekama aukų už dvasinius patarnavimus (krikštus, santuokas, šventinimus…). Kartkartėmis žiniasklaidoje šmėsteli nepasitenkinimas tuo, jog kunigas nurodo, kokią pinigų sumą tikintieji turėtų paaukoti už vienokį ar kitokį patarnavimą. Vos apie tai išgirdus, kyla natūrali pasipriešinimo reakcija: argi galima nustatyti aukos dydį? Juk Kristaus akyse našlės skatikas buvo daug vertingesnis už gausias turtuolių aukas, nes ši „iš savo neturto įmetė visa, ką turėjo, visus savo išteklius“ (Mk 12, 44).
Kas kam aukoja?
Nors kiekvienas, aukojantis Bažnyčiai, pretenduoja į našlės aukos nuoširdumą, retas susimąsto, kad daugeliu atvejų tariamai paaukota pinigų suma visiškai nėra auka. Ne kartą teko matyti statybos firmų sudarytas pastatų remonto sąmatas: jose nurodomos ne tik tiesioginės darbų išlaidos, bet įtraukiamas netgi darbo įrankių nusidėvėjimo mokestis. Ir tai atrodo labai suprantama. Grįžtant prie aukos temos, norisi prabilti apie tai, kas nėra auka. Įsivaizduokime sužadėtinius, kurie, likus trims mėnesiams iki santuokos, kreipiasi į parapijos kleboną prašydami palaiminti jų santuoką. Klebonas kartu su sužadėtiniais užpildo ikisantuokinės apklausos anketą, išaiškina krikščioniškos santuokos tikslus ir nukreipia į Šeimos centrą išklausyti sužadėtiniams skirtų kursų. Po jų sužadėtiniai vėl susitinka su klebonu. Pokalbyje aptariami tikėjimo klausimai, supažindinama su Santuokos sakramento apeigomis. Sutuoktuvių dieną prabangus limuzinas atgabena vestuvininkus į išpuoštą bažnyčią, jos skliautais aidi nekasdieniški vargonų (tai, beje, labai brangus instrumentas) akordai. Po apeigų jaunieji pasirašo Santuokos metrikų knygoje bei gauna pažymėjimą apie priimtą santuoką, o išeidami iš bažnyčios palieka auką – pvz., 50 litų.
Pažvelgę į šį įvykį ekonominiu požiūriu suprasime, kad čia ne aukojama, o tik (galbūt netgi iš dalies) padengiama santuokos organizavimo Bažnyčioje išlaidos. Juk konkretūs parapijos išlaikomi žmonės (zakristijonas, vargonininkas, valytoja…) bažnyčią atrakina, papuošia, paruošia apeigoms, jų metu vargonuoja, o joms pasibaigus surenka išsibarsčiusius žiedlapius bei suvynioja kilimą, jau nekalbant apie bažnyčios pastato eksploataciją ir „nusidėvėjimą“. Ekonomiškai žvelgiant šiuo atveju ne sutuoktiniai parėmė Bažnyčią, bet Bažnyčia parėmė sutuoktinius, nes santuokos organizavimas joje ir ilgas pasirengimo laikotarpis tikrai kainavo daugiau, negu sužadėtiniai paaukojo. Toks mano pamąstymas galbūt dažną šokiruos, tačiau neskubėkime daryti skubotų išvadų, nepagalvoję apie tikrovę, kurioje gyvename.
Iki šiol kalbėjome tik apie Bažnyčios pajamas bei jų šaltinius, tačiau negalime nepaminėti ir išlaidų. Žvelgiant iš šalies džiugina, kad Bažnyčia, neturėdama nuolatinio finansavimo šaltinio, sugeba išlaikyti didingus pastatus, atnaujinti paveikslus, apšildyti šventoves, išlaikyti tarnus, organizuoti katechezę ir jaunimo veiklą, burti žmones ir skatinti juos veikti. Tad džiugu matyti, kad Bažnyčia, palaikoma geranoriško tikinčiųjų dosnumo, daugiau duoda, negu gauna.
mons. teol. dr. Algirdas Jurevičius,
Kaišiadorių vyskupijos generalvikaras
Šaltinis: www.vievioparapija.lt
