„Kokį pasaulį norime palikti ateisiantiems po mūsų, dabar augantiems vaikams?“ (160) – štai tokį svarbiausią klausimą savo naujoje enciklikoje Laudato si‘ („Būk pagarbintas“) apie rūpinimąsi mūsų bendrais namais kelia popiežius Pranciškus. Šis klausimas susijęs ne vien su aplinka, todėl prie jo reikėtų artintis ne fragmentiškai, bet ir keliant klausimus dėl gyvenimo prasmės ir pamatinių visuomenės gyvenimo vertybių. „Jei šių klausimų nekeltume, – rašo popiežius, – nemanau, kad mūsų rūpinimasis ekologija duotų reikšmingų vaisių.“
Enciklikos pavadinimas yra šv. Pranciškaus Kūrinijos giesmės invokacija „Laudato si’, mi’ Signore“ („Būk pagarbintas, mano Viešpatie“). Ja primenama, kad žemė, mūsų visų bendri namai, yra „tarsi sesuo, kuri yra mūsų gyvenimo dalininkė ir graži motina, ištiesianti rankas mus apkabinti“ (1). Popiežius atkreipia dėmesį, kad ši žemė dabar suniokota ir apiplėšta, dejuoja, o jos aimanos įsilieja į visų šiame pasaulyje apleistųjų aimanas. Popiežius Pranciškus ragina juos išklausyti ir visus – atskirus žmones, šeimas, vietines bendruomenes, tautas ir tarptautinę bendruomenę – kviečia „ekologiniam atsivertimui“, tai yra kviečia „keisti kryptį“, imtis atsakingai rūpintis „mūsų bendrų namų“ grožiu.
Popiežius Pranciškus pirmiausia kreipiasi į katalikus, kartodamas šv. Jono Pauliaus II žodžius: „Krikščionys savo ruožtu suvokia, kad jų atsakomybė kūrinijoje, jų pareigos gamtai ir Kūrėjui yra esminė jų tikėjimo dalis“ (64). Tačiau jis taip pat siūlo „su visais užmegzti dialogą apie mūsų bendrus namus“ (3). Kvietimas į dialogą driekiasi per visą tekstą, o penktame skyriuje apie tai kalbama kaip apie problemų svarstymo ir sprendimo priemonę.
Enciklikos turinys dėstomas šešiuose skyriuose. Pirmame skyriuje „Kas dedasi mūsų bendruose namuose“ kalbama apie aplinkos srityje pasiektus mokslo laimėjimus, padedančius išgirsti kūrinijos šauksmą, „skausmingai suvokti, išdrįsti tai, kas dedasi pasaulyje, paversti savo asmenine kančia ir per tai atrasti, koks galėtų būti kiekvieno iš mūsų asmeninis indėlis“ (19). Skyriuje taip pat aptariami „įvairūs dabartinės ekologinės krizės aspektai“ (15). Konkrečiai įvardijamos šios problemos:
Klimato kaita. Klimato kaita, pasak popiežiaus, yra globalinė problema, turinti rimtų ekologinių, socialinių, ekonominių ir politinių padarinių, kurie yra vienas rimčiausių iššūkių dabartinei žmonijai“ (25). Dėl klimato kaitos skaudžiausiai nukenčia vargingiausieji, o daugelis „daugiau išteklių bei daugiau ekonominės bei politinės galios turinčiųjų labiau rūpinasi problemų maskavimu ar jų simptomų slėpimu“ (26).
Vandens problema. Popiežius pabrėžia, kad „prieiga prie saugaus geriamojo vandens yra pamatinė ir visuotinė žmogaus teisė“. Ji yra naudojimosi kitomis žmogaus teisėmis sąlyga. Atimti tai iš žmogaus reiškia „paneigti jo teisę į gyvybę, neatsiejamą nuo jo neatimamo orumo“ (30).
Bioįvairovės praradimas. Popiežius atkreipia dėmesį, jog „kasmet išnyksta tūkstančiai augmenijos ir gyvūnijos rūšių, kurių negalėsime pažinti, kurių nematys mūsų vaikai, nes jos bus amžinai prarastos“ (33). Jos yra ne tiesiog naudotini „ištekliai“, bet vertingos pačios savaime. Pranciškus pabrėžia: kai žmogaus veikla tarnauja tik pinigams ir vartotojiškumui, „žemė, kurioje gyvename, tampa vis mažiau turtinga ir graži, vis labiau nuskurdinta ir pilka“ (34).
Žmogaus gyvenimo kokybės nuosmukis ir visuomenės irimas. Tarptautinių santykių etikos kontekste nurodoma, jog pasaulyje esama „ekologijos skolos“ (51); pirmiausia Šiaurė skolinga Pietums. Kintant klimatui, „atsakomybė yra nevienoda“ (52) ir išsivysčiusių šalių didesnė.
Popiežius Pranciškus reiškia nuostabą, kad „silpnai reaguojama“ į daugybės žmonių ir tautų dramas. Trūksta noro keisti gyvenimo, gamybos ir vartojimo stilių (59), bet, laimei, dedama pastangų „sukurti teisinį pagrindą, nustatysiantį aiškias ribas ir laiduosiantį ekosistemų apsaugą“ (53).
Antrame skyriuje „Kūrinijos Evangelija“ popiežius minėtąsias problemas aptaria remdamasis Biblijos pasakojimais, pateikia žydų ir krikščionių tradicijos požiūrį ir pabrėžia žmonijos „milžinišką atsakomybę“ (90) už kūriniją, glaudų ryšį tarp kūrinių ir tai, kad „gamtos aplinka yra kolektyvinis gėris, visos žmonijos paveldas, už kurį visi atsakingi“ (95). Popiežiaus teigimu, „šiandien turime ryžtingai atmesti nuomonę, jog tai, kad esame sukurti pagal Dievo paveikslą ir gavę įsakymą valdyti žemę, mums leista turėti absoliučią valdžią kitiems kūriniams“ (67). Žmogui suteikta atsakomybė „dirbti ir rūpintis“ (plg. Pr 2,15) pasaulio sodu (67), žinant, kad „ne mes esame kitų kūrinių galutinis tikslas, bet jie visi drauge su mumis ir per mus keliauja į galutinį tikslą, kuris yra Dievas“ (83). Tačiau tai, kad žmogus nėra pasaulio savininkas, „nereiškia, kad galima sulyginti visas gyvas būtybes ir iš žmogaus atimti tą ypatingą vertę“, kuri jam yra būdinga. Tai taip pat „nereiškia, kad žemė dievintina, nes tai atimtų iš mūsų pašaukimą ją tobulinti ir ginti jos trapumą“ (90). Kita vertus, „artimos bendrystės su likusia gamta jausmas negali būti tikras, jei mūsų širdys stokoja švelnumo, atjautos, rūpesčio kitais žmonėmis“ (91).
Trečiame skyriuje „Ekologinės krizės žmogiškosios šaknys“, pasitelkiant filosofiją ir kitus mokslus, siekiame nustatyti dabartinės situacijos „ne tik simptomus, bet ir giliąsias šaknis“. Su dėkingumu pripažįstant technologijos indėlį į žmogaus gyvenimo sąlygų gerinimą (102–103), sykiu pabrėžiama, kad technokratinė valdymo mąstysena veda į gamtos niokojimą, silpniausių žmonių ir tautų išnaudojimą. „Technokratinė paradigma taip pat siekia vyrauti ekonomikoje ir politikoje“ (109), neleisdama pripažinti, kad „rinka pati savaime negali garantuoti žmogaus darnaus vystymosi ir socialinės atskirties įveikimo“ (109).
Diagnozuojama, kad dabartinių problemų esminė priežastis yra ta, jog žmogus nesitenkina jam skirta vieta pasaulyje, bet dėmesį sutelkia išskirtinai tik į save patį ir į savo galią. Iš to kyla „panaudok ir išmesk“ logika, pateisinanti ir aplinkos, ir žmogaus bet kokį beatodairišką eikvojimą.
Enciklikoje minimos dvi pagrindinės dabartinio pasaulio problemos. Pirmoji yra darbo problema. „Bet kuri integraliosios ekologijos samprata, jau savo apibrėžimu aprėpianti ir žmones, turi atsižvelgti į darbo vertę“ (124), nes „liautis investuoti į žmones, siekiant vien didesnės trumpalaikės finansinės naudos, yra prastas verslas visuomenei“ (128). Antroji problema susijusi su technologinės pažangos ribomis. Čia užsimenama ir apie genetiškai modifikuotus organizmus (132–136), keliančius „sudėtingus aplinkos klausimus“ (135). Nors „kai kuriuose regionuose jų naudojimas sąlygojo ekonomikos augimą ir padėjo išspręsti kai kurias problemas, lieka ir reikšmingų sunkumų, kurių nevalia nutylėti“ (134), pradedant nuo „dirbamosios žemės sutelkimo keleto savininkų rankose“ (134). Popiežius Pranciškus pirmiausia mini smulkius gamintojus ir žemės ūkio darbininkus, bioįvairovę ir ekosistemų tinklą.
Ketvirtame skyriuje „Integralioji ekologija“ kaip nauja teisingumo paradigma siūloma integralioji ekologija, „atsižvelgianti į mūsų kaip žmonių nepakartojamą vietą šiame pasaulyje ir mūsų santykius su aplinka“ (15). Remdamasis konkrečiais pavyzdžiais, popiežius patvirtina mintį, kad „aplinkos problemų analizė negali būti atsieta nuo žmogaus, šeimos, darbo, miesto kontekstų ir asmens santykio su savimi pačiu pobūdžio“ (141). „Susiduriame ne su dviem atskiromis krizėmis, ekologine ir socialine, bet su viena sudėtinga krize, kuri yra ir socialinė, ir ekologinė“ (139).
Integraliosios ekologijos sąvoka, pasak popiežiaus, „neatsiejama nuo bendrojo gėrio sąvokos“ (156), tačiau ji suprastina konkrečiai: šiandieniame kontekste, kuriame „gausu neteisybių ir daugėja žmonių, iš kurių atimtos pagrindinės žmogaus teisės ir kurie laikomi išmestinais“, siekti bendrojo gėrio reiškia priimti solidarumu paremtus sprendimus, „stoti vargšų pusėn“ (158). Tai geriausias būdas palikti pasaulį būsimoms kartoms darnų.
Integralioji ekologija taip pat apima kasdieninį gyvenimą. Ypatingas dėmesys enciklikoje skiriamas miesto aplinkai. Nepaisant viltingų ženklų, kad pasiektume autentišką vystymąsi, būtina dar daug nuveikti gerinant žmogaus gyvenimo kokybę – viešąsias erdves, gyvenamuosius būstus, transportą ir kt. (150–154).
Penktame skyriuje, kuriame pateikiama keletas veiklos gairių, keliamas klausimas, ką galime ir privalome daryti. Vien analizės negana, reikia „dialogo ir veiklos, įtraukiančių ne tik tarptautinę politiką, bet ir kiekvieną iš mūsų individualiai“ (15) ir galinčių „padėti ištrūkti iš dabar mus gramzdinančio savinaikos sūkurio“ (163). Popiežiui Pranciškui labai svarbu, kad konkretūs sprendimai būtų rengiami ne ideologiškai, paviršutiniškai ar susiaurintai. Tam reikia dialogo.
Popiežius Pranciškus nesibaimina griežtai įvertinti pastarojo meto tarptautinės dinamikos: „Pastarųjų metų viršūnių susitikimai aplinkos klausimais nepateisino lūkesčių, nes, trūkstant politinės valios, negebėjo pasiekti tikrai svarbių ir veiksmingų globalinių susitarimų dėl aplinkos“ (166). Jis reikalauja veiksmingų globalinio valdymo formų ir instrumentų (175) primindamas, kad „aplinkos apsaugos neįmanoma garantuoti vadovaujantis vien finansiniu išlaidų ir pelno skaičiavimu. Aplinka yra viena gėrybių, kurių rinkos jėgos negali tinkamai apsaugoti ar puoselėti (190). Popiežius pabrėžia būtinybę kurti sąžiningus ir skaidrius sprendimų priėmimo procesus, kad būtų galima atpažinti, kokios politikos ir verslo iniciatyvos prisidės prie „tikrai darnaus vystymosi“ (185), o politikams primena vengti šiandien vyraujančio „našumo“ ir „greito rezultato“ (181).
Baigiamajame, šeštajame, skyriuje „Ekologinis švietimas ir dvasingumas“ kviečiama į ekologinio atsivertimo šerdį. Kultūrinės krizės šaknys veikia giliai. Pakeisti papročius ir elgseną nelengva. Pagrindiniai iššūkiai yra švietimas ir ugdymas: „Kaita neįmanoma be motyvacijos ir švietimo proceso“ (15), turinčio įtraukti visus švietimo sektorius, pirmiausia „mokyklą, šeimą, komunikacijos priemones, katechezę ir kt.“ (213). Pradėti reikia nuo „kitokio gyvenimo stiliaus“ (203–208), atveriančio galimybę „sveikai spausti tuos, kurių rankose politinė, ekonominė ir socialinė galia“ (206). Būtent taip vartotojų pasirinkimai „keičia įmonių elgesį, verčia jas atsižvelgti į poveikį gamtai ir gamybos būdus“ (206).
Popiežius primena tai, ką jau yra sakęs Evangelii gaudium, būtent, kad „laisvas ir sąmoningas gyvenimas nuosaikumu išlaisvina“ (223), panašiai kaip ir „laimė reiškia mokėjimą tramdyti kai kuriuos poreikius, kurie tik mažina buvimą atviram daugybei galimybių, mums siūlomų gyvenimo“ (223). Šitaip įmanoma „iš naujo suvokti, kad mums vieniems kitų reikia, kad esame išvien atsakingi už kitus ir už pasaulį ir kad verta būti geram ir padoriam“ (229).
Šiame kelyje mus lydi šventieji. Daug kartų cituojamas šv. Pranciškus yra „ryškiausias rūpinimosi silpnaisiais ir džiugaus bei autentiško gyvenimo integraliąja ekologija pavyzdys“, „rūpinimosi gamta, teisingumo vargšams, įsipareigojimo visuomenei ir vidinės ramybės neperskiriamumo“ (10). Enciklikoje taip pat minimi ir šventasis Benediktas, šventoji Teresė Lizjietė ir palaimintasis Charles de Foucauld (Šarlis de Fuko).
Naujoji enciklika turėtų paskatinti į sąžinės sąskaitą įtraukti naują matmenį: žmogus turėtų rimtai apmąstyti, kaip jis gyvena bendrystėje ne tik su Dievu, kitais bei savimi, bet ir su visais kūriniais bei gamta.
Šaltinis: Vilniaus arkivyskupija (vilnensis.lt)
