Rugsėjo 27d. 12val. Mišiose, kurias aukojo svečias iš Vilniaus kun. Julius Sasnauskas, buvo pagerbtas prieš 100 metų miręs Švenčionių klebonas ir dekanas kanauninkas Jonas Burba.
Prieš šv. Mišias, vikaras kun. Marijan gausiai susirinkusiems priminė, kad šiandien pagerbiame prieš šimtą metų mirusį, 1903-1909 metais šioje parapijoje klebonavusį žymų ano meto dvasininką, lietuvybės puoselėtoją, kanauninką Joną Burbą. Šv. Mišių pradžioje kun. Julius Sasnauskas sveikindamas susirinkusius pasidžiaugė, kad net prastas oras daugeliui nebuvo kliūtis ateiti į bažnyčią…Pamaldų dalyvius šlakstęs švęstu vandeniu ir sukalbėjęs įžangos maldas, kvietė įdėmiai klausytis Šv. Rašto skaitinių, kuriuos skaitė Irena Gančėrienė ir Virginija Bučelytė, o psalmę giedojo Šarūnė Dragunaitė. Po įtaigaus, gražaus, turiningo pamokslo ir Apaštalų tikėjimo išpažinimo, visuotinėje maldoje, kurią skaitė patarnautojas Linas, išreikšti bendri maldavimai aktualiomis šiandienos Bažnyčiai intencijomis. Atnašas prie altoriaus nešė parapijiečiai Marytė ir Algirdas Bučeliai…Mišių pabaigoje, klebonas Medardas padėkojo susirinkusiems ir kunigams: Juliui Sasnauskui ir Naujojo Daugėlišio parapijos klebonui Bernardui Augaičiui, už dalyvavimą ir paskolintą kanauninko Jono Burbos paveikslą. Po palaiminimo ir giesmės Marija, Marija pamaldų dalyviai pasiliko pasiklausyti SOSTINĖS VARIO KVINTETO koncerto (koncerto vedėja Zita Kelmickaitė)…
Jonas Burba. Mokėsi Švenčionių gimnazijoje. Baigęs 5 klases įstojo į Vilniaus kunigų seminariją. Čia besimokydamas dalyvavo lietuvių klierikų sambūriuose. Skaitydavo draudž. lietuvišką spaudą. 1878, gavęs kunigo šventimus, paskirtas vikaru į Dysnos parapiją (Baltarusija). Po dvejų metų paskiriamas Prozorokų parapijos klebonu (Vitebsko sr., Gluboko r.). 1882 pabaigoje perkeliamas į Tverečių. Po penkerių metų vėl trumpai būna klebonu Baltarusijoje – Višniovo parapijoje (Ašmenos r.). 1888 paskiriamas Daugėliškio (dabar Naujasis Daugėliškis) klebonu. Čia gyveno 15 metų. Nuo 1903 Švenčionių klebonas ir dekanas. Lietuvos parapijose – Tverečiuje, Daugėliškyje, Švenčionyse – praėjo jo, kaip lietuvybės gaivintojo, vaisingiausi veiklos metai. Parapijose dauguma gyventojų buvo lietuviai, bet dvarponių ir kunigų stipriai lenkinami. Nebuvo lietuviškų mokyklų. Beveik nepasiekdavo lietuviška spauda. Atvykęs pareikšdavo esąs lietuvis: bažnytines apeigas atlikdavo lietuvių kalba. Iš energingų bei veiklių parapijiečių suorganizuodavo parapijos aktyvą. Jų tarpe surasdavo knygnešių bei spaudos platintojų. Parapijas pradėdavo pasiekti draudžiamoji lietuviška spauda – organizuodavo jos atgabenimą iš Prūsijos. Platino draudžiamąją spaudą ir pats. Aktyvūs jo talkininkai buvo veiklūs Švenčionių dekanato vikarai, kunigai K.Karvelis, M.Matevičius, M.Maželis, ir kt. Daugėliškyje jo artimiausiais ir patikimiausiais pagalbininkas buvo zakristijonas Mykolas Cicėnas. Jie parūpindavo gyventojams lietuviškų maldaknygių, pasaulietinio turinio spaudinių, dažnai išdalindami juos nemokamai. Pats mokė vaikus lietuviškai melstis, ragino jaunimą siekti mokslo. Stengėsi padidinti daraktorių skaičių, kurie dažnai vien už pragyvenimą mokė vaikus. Buvo laikomas geriausiu to meto Vilniaus vyskupijos pamokslininku. Jo pamokslai rasti Švenčionių klebonijos palėpėje ir perduoti Mokslų akademijos bibliotekai. Po spaudos atgavimo yra dirbęs kitose Vilniaus vyskupijos parapijose. Bendradarbiavo spaudoje. Paskutiniaisiais gyvenimo metais sunkiai sirgo. Gyveno Kaltanėnuose pas giminaitį kun. Meštikį.
