“Dievui tapus žmogumi, pasikeitė ir laikas, ir žmogaus gyvenimas. Ne tiek, kad Jis, paties Dievo amžinasis Žodis, paliovė buvęs savimi, su visa savo didybe ir neįsivaizduojama palaima. Bet Jis tikrai tapo žmogumi. Ir dabar Jam rūpi šis pasaulis ir jo likimas. Dabar tai nebėra tik Jo darbas, bet ir Jo paties esybės dalis. Dabar Jis nebežiūri į jo eigą kaip stebėtojas – Jis pats yra jame. (…) Dabar mums nebereikia ieškoti Jo dangaus platybėse, kur pasiklysta mūsų dvasia ir širdis. Dabar Jis pats yra mūsų žemėje, kur Jam sekasi ne geriau negu mums, ir kur Jis negauna jokios ypatingos privilegijos, bet visą mūsų dalią: alkį, nuovargį, priešiškumą, mirtiną baimę ir baisią mirtį. (…) Tai neįtikėtina tiesa. Bet tik ji – pritemdyta tikėjimo šviesa – nušviečia mūsų naktis, tik ji padaro jas šventas…” Karl Rahner
Pirmaisiais krikščionybės amžiais Bažnyčia turėjo tik vieną šventę: Viešpaties Kristaus dieną, savaitines ir metines Velykas. Tik IV a. pasirodė Viešpaties Gimimo iškilmė. Pirmą kartą ji minima 354 m. Dionizo Filokalo rankraštyje Chronografe. Svarbių Romos miestui datų ir asmenų sąrašo viršuje yra įrašas: “Gruodžio 25 – oji: Kristaus gimsta Judėjos Betliejuje”. Kadangi kankinių metinės į kalendorių buvo įtrauktos 336 m., Kalėdos Romoje galėjo būti švenčiamos jau 330 m.
Yra dvi nuomonės, kodėl Kristaus Gimimo iškilmei pasirinkta gruodžio 25-oji.
Vieni mokslininkai mano, kad impulsą tam davė pagoniška “Nenugalėtosios Saulės” šventė, kurią imperatorius Aurelijonas įkūrė Romoje 274 m., sirų saulės dievo garbei, tikėdamasis, kad ji padės suvienyti ir sustiprinti didžiulę Romos imperiją. Ši šventė buvo švenčiama gruodžio 25-ąją, žiemos saulėgrįžos dieną. Kad apsaugotų krikščionis nuo šios šventės įtakos, Bažnyčia nustatė tą dieną švęsti Kristaus Gimimo šventę. Jau Senojo Testamento pranašai kalbėjo apie ateisiantį Mesiją kaip apie “Teisingumo Saulę”: “Jums, bijantiems mano vardo, patekės teisumo saulė su gydančiais spinduliais” – rašė pranašas Malachijas (Mal 3, 20). Ir pats Kristus apie save sakė: “Aš – pasaulio šviesa. Kas seka manimi, nebevaikščios tamsybėse, bet turės gyvenimo šviesą” (Jn 8, 12), o Jono evangelijos prologe sakoma, jog Kristus yra “tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų” (Jn 1, 9). Todėl krikščionys su pasididžiavimu galėjo sakyti pagonims, kad jie švenčia tikrosios Saulės šventę, kuri vienintelė gali suteikti pasauliui šviesą ir išgelbėjimą. Vatikano katakombų kapuose yra išlikusi viena iš seniausių (III a.) krikščioniškų mozaikų, kurioje Kristus vaizduojamas kaip saulė triumfo vežime. Šios šventės pradžia sutampa su Konstantino pastatyta šv. Petro bazilika, ir atrodo, kad pradžioje ji buvo švenčiama tik Vatikane. Jos tikslas buvo teikti pagarbą Kristui ant tos pačios kalvos, ant kurios Romiečiai aukojo aukas Rytų dievybėms.
Yra dar viena teorija, kodėl Kalėdoms pasirinkta gruodžio 25-oji. Vakaruose jau popiežiaus Ipolito laikais (III a. pr.) teologai norėjo nustatyti Kristaus gimimo datą, nors ji nepaminėta evangelijose. Kristaus kaip saulės, simbolis, taip įsišaknijęs krikščionių sąmonėje, kreipė jų ypatingą dėmesį į lygiadienius ir saulėgrįžas. Be to ankstyvoji Bažnyčia paveldėjo iš judaizmo tikėjimą, kad svarbių istorinių asmenybių gimimo ir mirties datos sutampa. Buvo tikima, kad Kristaus mirties data buvo kovo 25-oji – pavasario lygiadienis. Šią datą priėmus kaip Jėzaus mirties ir Jo pradėjimo datą ir atskaičiavus nuo jos devynis mėnesius buvo nustatyta gimimo data. Su šia teorija susijusi ir Jono Krikštytojo gimimo data šeši mėnesiai prieš Kristaus gimimą. Jono gimimas švenčiamas vasaros saulėgrįžos dieną, o jo pradėjimas – rudens lygiadienį. Jėzaus gimimas – žiemos saulėgrįžos dieną, o pradėjimas – pavasario lygiadienį. Šios datos turi ir turtingą teologinę simboliką – Jėzaus žemiškojo gyvenimo pradžios ir naujo saulės kelio pradžios sutapime žmonės matė įstabų Dieviškosios Apvaizdos darbą.
Nors Bažnyčia tais laikais nebuvo labai centralizuota, dar nepasibaigus IV a. naujoji Kalėdų šventė nepaprastai greitai išplito Vakaruose ir daugumoje Rytų Bažnyčių. Tikriausiai taip įvyko dėl to, kad kova prieš Arijaus ereziją sutelkė didesnį dėmesį į Dievo, tapusio Žmogumi, asmenį, o ne tik į Jo darbą. Nikėjos Susirinkime 325 m. kaip tik ir buvo pasmerkta Arijaus erezija o Kristaus Gimimo šventė davė deramą liturginę išrašką šio Susirinkimo patvirtintam tikėjimo išpažinimui.
Kalėdų švente buvo pagerbiamas Jėzaus gimimas Betliejuje. Tačiau be Įsikūnijusiam Žodžiui ir Jo Motinai teikiamos pagarbos buvo minimi ir Jėzaus gimimą lydėję įvykiai – piemenų ir išminčių pagarbinimas ir Betliejaus kūdikių išžudymas. Kai IV a. antroje pusėje Roma pradėjo švęsti Viešpaties Apsireiškimo iškilmę sausio 6 – ąją, į tą dieną ji perkėlė išminčių pagarbinimo prisiminimą, ir tai tapo pagrindine Apsireiškimo šventės tema Romoje, o gruodžio 25 – oji liko kaip Jėzaus Gimimo šventė ir piemenų pagarbinimo diena. Kita vertus, kai Kalėdų šventė buvo pradėta švęsti Rytuose (Kapadokijoje tarp 370 m. ir 378 m., Antiochijoje 386 m., Egipte apie 430 m., o Palestinoje sekančiame šimtmetyje), ji išlaikė savo pradinę formą. Net ir šiandien Bizantijos Bažnyčia Kalėdų išvakarių Vakarinėje maldoje gieda: “Viešpatie, kiekvienas Tavo sukurtas tvarinys, atneša Tau savo dėkingumo liudijimą: angelai – giesmę, dangūs – žvaigždę, išminčiai – dovanas, piemenys – nuostabą, žemė – uolą, dykuma – ėdžias, o mes atnešame Mergelę Motiną”.
Kalėdų liturginė teologija
Savo liturgijoje Bažnyčia švenčia tik vieną slėpinį – Velykų slėpinį. Todėl Kalėdos pradžioje buvo švenčiamos tik kaip paprastas minėjimas. Tai liudija ir šv. Augustinas, kuris manė, kad Kalėdos yra tik paprastos metinės, kurios nešvenčiamos kaip išganymo slėpinys, nes mūsų išganymą – perėjimą iš mirties į gyvenimą, vykdo Velykų slėpinys, Viešpaties kančia, mirtis ir prisikėlimas.
Praslinkus penkiasdešimčiai metų, šv. Leono Didžiojo pamokslai liudija svarbų Kalėdų liturginės teologijos pagilėjimą. Nuo tada Kalėdų liturgijoje apie šią šventę kalbama kaip apie slėpinį. Tačiau tai nėra atskiras slėpinys, nepriklausomas nuo Velykų slėpinio. Veikiau jis jungia mus su Velykinio slėpinio pradžia, nes Kristus pelnė mums išganymo vaisius nuo pirmosios savo žmogiškosios egzistencijos akimirkos. Kalėdos mus ruošia geriau suprasti Velykas, parodydamos, kad Atpirkėjas yra žmogumi tapęs Dievo Sūnus. Be to, Kalėdos padeda mums gyventi Velykiniu slėpiniu, nes žmogiškasis Dievo Sūnaus gimimas teikia mums antgamtinį mūsų įsūnystės pavyzdį. Todėl liturgijoje giedame: “Šiandien aušta nauja diena, mūsų atpirkimo diena, Dievo prirengta nuo amžių, mūsų nesibaigiančio džiaugsmo pradžia”.
Šv. Tėvas Jonas Paulius II savo laiške “Novo Millennio Ineunte”, rašo: “Jo Įsikūnijimas, kurį vainikuoja Velykų slėpinys ir Dvasios dovanojimas, yra tvinksinti laiko širdis, slėpininga valanda, kai Dievo karalystė prisiartino (plg. Mk 1, 15) ir net suleido į mūsų istoriją šaknis kaip grūdelis, kuriam lemta tapti dideliu medžiu (plg. Mk 4, 30-32)”.
Kalėdų šventimas liturgijoje
Kalėdų laikas apima laikotarpį nuo pirmosios Kalėdų Vakarinės maldos gruodžio 24-ąją iki Viešpaties Krikšto šventės.
Vakaruose Kalėdų šventę išskiria tai, kad nuo VI a. tą dieną kiekvienas kunigas gali švęsti trejas Mišias. Be to liturgijos fonas yra įvairios liaudies tradicijos, iš kurių įspūdingiausia – prakartėlės tradicija.
Grigalius Didysis († 604) pradeda savo homiliją apie Viešpaties Gimimą, sakydamas: “Viešpats iš savo dosnumo šiandien mums leidžia švęsti Mišias tris kartus”. Tai ankstyviausias liudijimas apie trejas Mišias, kurios iki šios dienos išliko Kalėdų liturgijos ypatybė: Mišios naktį, auštant ir dieną. Prieš šias trejas Mišias būna Kalėdų Vigilijos Mišios gruodžio 24 – osios vakarą. Iš pradžių trejos Kalėdų Mišios buvo būdingos tik popiežiaus liturgijai, susijusiai su įvairiomis Romos bažnyčiomis.
Pradžioje popiežius švęsdavo vieninteles Kalėdų Mišias šv. Petro bazilikoje įprastu laiku, t. y. apie 9 val. Po Efezo Susirinkimo (431 m.), paskelbusio Marijos, kaip Dievo Motinos, dogmą, jos garbei popiežius Sikstas III (432 – 440 m.) pastatė Didžiąją Marijos baziliką. Sekančiame šimtmetyje iškilo noras Romoje turėti Betliejaus prakartėlės kopiją, ir prie bazilikos buvo pastatyta koplyčia prakartėlei. Jeruzalės krikščionių pavyzdžiu buvo įvestas naktinis Kalėdų budėjimas su “Vidurnakčio Mišiomis” naujojoje koplyčioje.
Gruodžio 25 – ąją Romoje taip pat buvo švenčiamas šv. Anastazijos minėjimas jai skirtoje bazilikoje. Tai buvo Bizantijos imperatoriaus valdžios atstovų, įsikūrusių netoli bazilikos, senuose imperatoriškuose rūmuose, šventė. Norėdamas juos pagerbti, popiežius, prieš eidamas į šv. Petro baziliką švęsti Kalėdų dienos Mišių, pirmiau aukodavo Mišias šv. Anastazijos bazilikoje. Todėl liturginėse knygose būdavo žmonėms skelbiamos Kalėdų išvakarių Mišios Didžiojoje Marijos bazilikoje, nakties Mišios šios bazilikos koplyčioje prie prakartėlės, auštant Mišios šv. Anastazijos bazilikoje, ir galiausiai dienos Mišios šv. Petro bazilikoje. XI a. paskutiniosios Mišios iš šv. Petro buvo perkeltos į Didžiąją Marijos baziliką, ir taip ji pilnai tapo Kalėdine bazilika.
Kai popiežiaus liturgijos knygos nukeliavo už Italijos ribų ir IX a. Karolis Didysis liepė naudoti Romos liturgiją savo imperijoje, trejų Kalėdų Mišių paprotys išplito visoje Vakarų Bažnyčioje. Tačiau kartais tuo buvo piktnaudžiaujama, aukojant visas trejas Kalėdų Mišias iš eilės. Mūsų laikais atstatyta senoji tvarka – Mišiolo rubrikose rašoma: “Pirmąją Kalėdų dieną visi kunigai gali celebruoti arba koncelebruoti trejas Mišias jei tik jos laikomos nurodytu metu”, t. y. – Kalėdų naktį, rytą ir dieną.
Kalėdų liturgijos viršūnė yra šv. Jono Evangelijos prologo skaitinys dienos Mišiose: “Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų… Mes regėjome jo šlovę” (Jn 1, 14) Visi kiti skaitiniai veda į šį arba jį pakartoja. Tas pats pasakytina ir apie Mišių ir Liturginių Valandų maldas. Jos visos skelbia Nikėjos, Efezo ir Chalkedono Susirinkimų dogmas, nes jų šviesoje gimė ir išsivystė ši šventė.
Kalėdų liturgijos maldos yra kupinos šviesos, kalba apie šviesą: “Dieve, šią švenčiausiąją naktį užtvindęs tikrosios šviesos srautais, leisk mums džiaugtis danguje ta šviesybe, kurios paslaptis patiriame žemėje” (Kalėdų nakties Mišių pradžios malda); “Šviesybė šiandien užtvino mus, nes gimė mums Viešpats. Jis vadinasi Nuostabusis Dievas, Ramybės Kunigaikštis, Ateities Tėvas. Jo viešpatavimui nebus galo” (Kalėdų ryto Mišių įžangos priegiesmis); “Užliejai mus, visagali Dieve, nauja įsikūnijusio Žodžio šviesa! Tegul ji tikėjimu šviečia mūsų dvasioje ir atsispindi darbuose” (Kalėdų ryto Mišių pradžios malda); “Slaptingu Žodžio Įsikūnijimu nauja tavosios garbės šviesa mūsų dvasiai sužibo, idant mes, regimai pažinę Žmogumi tapusį Dievą, per jį pamiltume neregimąsias vertybes” (I Kalėdų dėkojimo giesmė)
Dievas tapo žmogumi, kad žmonės galėtų dalyvauti Jo Dieviškajame gyvenime. Taip moko šv. Leonas Didysis Kalėdų Skaitinių Valandoje, visus kviesdamas džiaugtis: “Džiaugsmo priežastis visiems ta pati, nes Viešpats, ateidamas sunaikinti mirtį ir nuodėmę, nerado nė vieno be kaltės, taigi Jis visiems atėjo atpirkti visų. Tesidžiaugia šventasis, artėdamas prie savo vainiko; tenudžiunga nusidėjėlis, nes jam dovanojamas atleidimas; tebūna padrąsintas pagonis, nes jis kviečiamas gyventi”. Tėvas Cantalamesa savo knygoje “Kalėdų slėpinys”, minėdamas šį Leono Didžiojo pamokslą, priduria: “taip, bet tedžiūgauja ir Dievas Tėvas! Tesidžiaugia Viešpats nes Jo darbai pasiekė pilnatvę. Visi žmonės įgijo naują puikumą Dievo akyse, nes tarp jų atėjo Jo Sūnus, kuris yra “Dievo šlovės atšvaitas ir jo esybės paveikslas, palaikantis savo galingu žodžiu visatą” (Hbr 1, 3). Apie įstabius Dievo ir žmogaus mainus kalba ir Kalėdų oktavos antifona O admirabile commercium (“O nuostabūs mainai!”) o trečioji Kalėdų dėkojimo giesmė skelbia: “Per jį šiandieną sušvito nuostabūs pasikeitimai: Amžinasis Žodis, priimdamas trapią mūsų prigimtį, be galo išaukštino žmonių giminę, ir ta nuostabi su juo giminystė daro mus nemirtingus”.
Iki VII a. tik Velykos buvo švenčiamos aštuonias dienas. Tuo laiku panašią oktavą gavo ir Sekminių šventė, kad būtų galima tęsti naujai pakrikštytųjų katechezę. Kalėdų šventės oktava atsirado tik VII a., nors jau anksčiau būdavo švenčiama Kalėdų aštuntoji diena. Pradžioje ši diena buvo skirta paminėti Marijos Dieviškąją Motinystę, vėliau ją buvo švenčiamas Viešpaties apipjaustymas ir Jėzaus vardo suteikimas. Marijos, Dievo Gimdytojos šventė sausio 1-ąją – pati pirmoji ir seniausia Marijos šventė Romoje. Ši aštuntoji oktavos diena taip pat sutampa su naujų civilinių metų pradžia. Kadangi pagonys Romos imperijoje sausio 1-ąją audringai, su prietarais ir orgijomis šventė dievo Janus šventę, Bažnyčia, norėdama krikščionis nuo to apsaugoti, įvedė atgailos liturgiją ir kvietė pasninkauti. Buvo sudarytos specialios Mišių maldos, pavadintos “Apsaugai nuo stabmeldystės”. Bažnyčios tėvų mintį šia tema gerai išreiškia citata iš šv. Augustino Naujųjų metų pamokslo: “Tedovanoja jie Naujųjų metų dovanas – jūs dalinkite išmaldą; tedainuoja jie pašėlusias dainas – jūs atverkite savo širdis Dievo žodžiui; teskuba jie į teatrą – jūs skubėkite į bažnyčią; tepasigeria jie – jūs pasninkaukite.” Antrasis Turo susirinkimas (567 m.) nustatė, kad pirmąsias tris sausio mėnesio dienas būtų laikomos atgailos pamaldos norint išnaikinti pagoniškas praktikas. Marijos, Dievo Gimdytojos iškilmę, kuri Romos liturgijoj švenčiama pirmąją Naujųjų metų dieną, švenčia ir Rytų Bažnyčia – Bizantiškasis ritas bei Rytų ir Vakarų sirai – gruodžio 26 d., o koptai – sausio 16 d.
Net ir seniausiuose liturginiuose kalendoriuose iškart po Kalėdų seka visa eilė šventųjų – šv. Stepono, šv. apaštalo Jono ir Nekaltųjų Vaikelių šventės. Viduramžiais šie šventieji buvo laikomi Vaikelio Jėzaus “garbės palyda” ir jiems duotas “Kristaus draugų” pavadinimas. Šv. Stepono ir šv. apaštalo Jono šventės kilo iš Rytų – IV a. sirų tradicijos, Vakaruose jos buvo primtos šimtmečiu vėliau. Trečioji, Nekaltųjų Vaikelių, šventė pasirodė šiaurės Afrikoje 505 m. Šios trys šventės vaizdavo tris kankinystės rūšis. Bažnyčios ir vienuolynai tomis dienomis prisimindavo diakonus (šv. Stepono dieną), kunigus (šv. Jono dieną) ir studentus ar jaunus seminaristus (Nekaltųjų Vaikelių dieną).
Sekmadienį po Kalėdų (arba gruodžio 30 d., jei Kalėdos pasitaiko sekmadienį), švenčiama Šventosios Šeimos šventė. Pamaldumas Šventajai Šeimai išplito pasaulyje XIX a., tam daugiausiai įtakos turėjo Kanada. Ši šventė buvo įvesta 1921 m. 1969 m. ji buvo susieta su Kalėdų oktava ir sudarytas trejų metų skaitinių ciklas.
Prakartėlė
Pirmieji krikščionys labai brangino ir saugojo Jėzaus gimimo vietą. Origenas (248 m.) pasakoja, kad “Betliejuje jie rodo olą, kurioje gimė Jėzus, o oloje ėdžias, kuriose jis gulėjo suvystytas”. Imperatoriaus Konstantino motina Elena pastatė virš jos baziliką, kuri buvo VI a. atnaujinta ir stovi iki šiol. Kalėdų homilijoje šv. Jeronimas pasakoja, kad molio ėdžios buvo pakeistos sidabrinėmis: “Jos man daug mažiau brangios už tas, kurias jie pašalino; nesmerkiu norėjusių šitaip atiduoti savo pagarbą, bet stebiuosi Viešpačiu, pasaulio Kūrėju, norėjusiu gimti ne ant sidabro ar aukso, bet ant molio”.
Betliejaus prakartėlės pavyzdžiu buvo padaryta Didžiosios Marijos bazilikos Romoje prakartėlė, siekianti VI a. Nuo XII a. čia buvusių ėdžių medžio gabaliukus imta laikyti tikro Jėzaus lopšio gabaliukais. Jie laikomi po pagrindiniu bazilikos altoriumi.
Viduramžiais katedrose ir abatijose Kalėdų laiku būdavo atliekami liturginiai vaidinimai. XI – XIV a. šie vaidinimai tapo vis įmantresni: “Piemenų tarnyba”, “Pranašų procesija arba Balaamo Asilo šventė”, Žvaigždės tarnyba”, “Piemenų ir Išminčių apsilankymas”. Būdavo pastatoma būdelė, į kurią keliaudavo vaidinimų personažai, norėdami pagarbinti gimusį Kristų. Kūdikėlį Jėzų vaizduodavo medinė statulėlė.
1223 m. šv. Pranciškus Asyžietis Grecio mieste per Kalėdas sugalvojo įrengti pirmąjį “Betliejų”: padarė ėdžias, prikimšo jas šiaudų, o netoliese pastatė asilą ir jautį. Popiežiui leidus virš ėdžių jis pastatė altorių, prie kurio kunigas aukojo Mišias, o Pranciškus, būdamas diakonu, giedojo Evangeliją ir pasakė pamokslą, sujaudinusį susirinkusių žmonių širdis. Taip pranciškonai tapo prakartėlės pamaldumo, išplitusio visoje Bažnyčioje, pradininkai. Tačiau prakartėlės, skirtos priminti kuklią Betliejaus olą, baroko laikotarpiu tapo prabangiais ir įmantriais kūriniais, kaip matome to laikotarpio paveiksluose.
Kristaus Apsireiškimo iškilmė
Kristaus Apsireiškimo (Epifanijos) šventė yra kilusi iš Rytų, kaip rodo pats jos pavadinimas. Graikų – Romėnų pasaulyje žodis epiphaneia reiškė ir dievybės, ateinančios į pagalbą žmonėms, pasirodymą ar apsireiškimą, ir iškilmingą valdovo apsilankymą. Rytų Bažnyčioje ši šventė pradėta švęsti maždaug tuo pat metu kaip ir Kalėdų šventė Vakaruose. Tai buvo kartu ir Kristaus Gimimo šventė, kurią Bažnyčia įsteigė su ta pačia intencija kaip ir Kalėdas. Egipte ir Arabijoje sausio 6 d. buvo žiemos saulėgrįžos diena kai pagonys švęsdavo laiko ir amžinybės dievo Ajono gimtadienį. Iškilmingoje ceremonijoje jie semdavo Nilo vandenį ir paskui naudodavo jį savo tikslams.
Šios šventės atsiradimą galėjo paskatinti ir Apaštalo Pauliaus laiško Titui mintys: “Išganingoji Dievo malonė pasirodė visiems žmonėms” (Tit 2, 11) ir “laukdami mūsų didžiojo Dievo bei Gelbėtojo Jėzaus Kristaus šlovės apsireiškimo” (Tit 2, 13). Romos liturgija šį tekstą skaito Kalėdų nakties Mišiose, o Ambraziejaus liturgija – sausio 6 – ąją. Tai rodo šių dviejų švenčių artimą ryšį ir tai, kad jos papildo viena kitą. Jau IV a. pab. abi šios šventės buvo priimtos daugumos Bažnyčių.
Antroje IV a. pusėje Rytų ir Vakarų Bažnyčios perėmė viena kitos Jėzaus Gimimo šventę. Tačiau Rytų Bažnyčia gruodžio 25 d. minėjo ne tik Jėzaus Gimimą, bet ir išminčių apsilankymą, o sausio 6-ąją šventė Jėzaus Krikštą ir pirmąjį stebuklą Kanos vestuvėse. Tuo tarpu Vakaruose sausio 6-ąją buvo minimas išminčių apsilankymas, Jėzaus Krikštas ir Kanos vestuvės. Dabar Rytuose Apsireiškimo švente minimas tik Viešpaties Krikštas. Tik Armėnų Bažnyčia sausio 6 – ąją švenčia tris – Gimimo, išminčių pagarbinimo ir Krikšto slėpinius. Romos liturgija Kristaus Apsireiškimo šventę pirmiausia mato kaip Jo apsireiškimą pagonims, tačiau tos dienos Rytmetinėje ir Vakarinėje maldoje pamini ir Jėzaus Krikštą ir Kanos stebuklą, nors Kristaus Krikštą švenčia atskira švente sekmadienį po Apsireiškimo šventės. Pasinaudodama Kristaus ir Bažnyčios sutuoktuvių tema Rytmetinėje maldoje Zacharijo giesmės antifona labai taikliai kalba apie ryšį tarp trijų slėpinių, sudarančių Apsireiškimo šventės esmę: “Šiandien dangiškasis Sužadėtinis susižiedavo su Bažnyčia, nes Jordane Kristus nuplovė jos nuodėmes; į karaliaus puotą skuba Išminčiai su dovanomis, o vestuvių svečiai džiaugiasi vynu, padarytu iš vandens, aleliuja.”
Apsireiškimas Vakaruose
Išminčių pagarbinimas ir Viešpaties Krikštas Vakaruose yra dvi atskiros šventės.
Kristaus Apsireiškimo iškilmė švenčiama sausio 6 d. arba sekmadienį po sausio 1-osios. Primindama išminčių apsilankymą Betliejuje ji švenčia Dievo kvietimą pagonių tautoms. Todėl šventės lotyniškojo himno doksologijoje sakoma: “Garbė, Tau, Jėzau, kuris apsireiškei pagonims”. Iškilmės Mišių pradžios malda sako: “Dieve, tu šiandien kelrode žvaigžde tautoms apreiškei savo vienatinį Sūnų. Teikis mus, tave tikėjimu jau pažįstančius, nuvesti ten, kur regėsime visą tavo didybę”. Pirmasis skaitinys – ištrauka iš pranašo Izaijo Izraelio paguodos knygos: “Nors žemę gaubia sutemos ir tautas dengia tamsybės, virš tavęs šviečia Viešpats, virš tavęs apsireiškia jo šlovė. Tautos ateis prie tavo šviesos ir karaliai prie tavo tekančio spindesio” (Iz 60, 2-3). Šv. Paulius kalba apie šio įvykio slėpinį: “pagonys kartu su žydais yra paveldėtojai, vieno kūno nariai ir dalininkai pažado Kristuje Jėzuje per Evangeliją” (Ef 3, 6). Skaitinių Valandoje šv. Leonas Didysis vysto tą pačią temą, ragindamas: “Išminčių asmenyje visos tautos tepagarbina visatos Kūrėją”, ir toliau džiaugsmingai sako: “Tai diena, apie kurią Dovydas giedojo psalmėse:’visos tavo sutvertosios tautos eis tavęs, Viešpatie, garbint, skelbs tavo vardą’; ir vėl: ‘savo išganymą Viešpats apreiškė, jo teisingumas šviečia pagonims’”.
Kartais ši šventė vadinama “Trijų Karalių švente”, tačiau toks pavadinimas netikslus, nes tai nėra šventųjų minėjimas, o Viešpaties šventė, Jo Apsireiškimo pagonims diena. Be to, Evangelija nemini, kad išminčiai buvo trys. Pirmasis apie tris išminčius kalba Origenas, remdamasis tuo, kad paminėtos trys dovanos – auksas, smilkalai ir mira. Pirmasis “karaliais” juos pavadino Cezarėjus Arlietis VI a. Vardai Kasparas, Merkelis ir Baltazaras jiems prigijo nuo IX a. Viduramžių pabaigoje taip pat paplito namų šventinimas švęstu vandeniu ir smilkalais. Romos apeigyne yra “kreidos palaiminimas”, kuria ant durų užrašomos raidės “C (liet. “K”), M, B”. Šios raidės gali reikšti trijų išminčių vardų pirmąsias raides. Kita interpretacija – kad tai lotyniškos frazės “Christus mansionem benedicat” (“Kristus tepalaimina šią buveinę”) pirmosios raidės.
Apsireiškimas Rytuose
Krikščioniškuosiuose Rytuose, nuo Etiopijos iki Rusijos ypatinga Apsireiškimo šventės apeiga yra vandens šventinimas sausio 5-osios dienos vakare, Viešpaties Krikšto atminimui. V a. pr. Konstantinopolyje dar buvo išlikusi tradicija krikštyti katechumenus Velykų naktį, tuo parodant, kad būti pakrikštytu, reiškia būti panardintu Kristaus mirtyje ir prisikėlime. Tačiau netrukus krikšto teikimas buvo perkeltas į Apsireiškimo šventę, norint pasakyti, kad nužengęs į Jordaną Kristus pašventino vandenį ir padarė jį amžinojo gyvenimo šaltiniu. Vėliau suaugusiųjų krikštų sumažėjo, o vaikai būdavo krikštijami namuose, tačiau Bažnyčia ir toliau Apsireiškimo šventės metu šventindavo krikšto vandenį.
Bizantiškose vandens šventinimo apeigose skaitomos trys ištraukos iš pranašo Izaijo (Iz 35, 1-9; 55, 1-3; 12, 3-6), skaitinys iš pirmojo laiško Korintiečiams (Kor 10, 1-4) ir galiausiai Jėzaus krikšto istorija iš Evangelijos pagal Morkų (Mk 1, 9-11). Po skaitinių būna ilga diakono litanija ir kunigo malda, priskiriama šv. Sofronijui Jeruzaliečiui. Po to kunigas triskart panardina kryžių vandenyje prieš padėdamas jį ant gėlėmis papuoštos platformos. Visi dalyvaujantieji prisiartinę pabučiuoja kryžių, yra apšlakstomi švęstu vandeniu ir jo gurkšteli. Po pamaldų kiekvienas gali pasisemti to vandens ir parsinešti į namus.
Etiopijoje Apsireiškimo šventė sutraukia tūkstančius piligrimų į Aksumo miestą. Kunigas palaimina vandenį didžiuliame miestą aprūpinančiame rezervuare ir po to dalyvaujantieji jame išsimaudo, norėdami pagerbti Kristaus Krikštą.
Viešpaties Krikštas
Pradžioje Jėzaus Krikštas ir Kanos vestuvės buvo Viešpaties Apsireiškimo šventės dalis. Kai Apsireiškimo šventei, kaip ir Kalėdoms, įvairiose vietovėse buvo suteikta oktava (nuo VIII a. pab.), Viešpaties Krikšto evangeliją skaitydavo aštuntąją dieną. Viduramžių mišioluose būdavo priduriamas dar ir specialus skaitinys iš pranašų. XVIII a. Prancūzijos liturgijose Apsirieškimo šventės aštuntoji diena tapo Viešpaties Krikšto švente ir jai buvo sukurtos specialios maldos. Ši šventė tapo Romos kalendoriaus dalimi 1960 m. 1969 m. jai buvo paskirtas sekmadienis po sausio 6 – osios arba sekanti diena, jeigu Apsireiškimas švenčiamas sekmadienį. Viešpaties Krikšto švente baigiasi Kalėdų laikas, ir prasideda eilinis laikas.
Bažnyčios tėvai teikė labai didelę svarbą Viešpaties Krikšto įvykiui. Tėvo balsas iš dangaus apreiškė, kad Jėzus yra Jo mylimasis Sūnus: “Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi” (Mt 3, 17), o Dvasia, balandžio pavidalu nusileido ant Jo. Šį Dvasios nužengimą Bažnyčios tėvai laikė tikru Jėzaus kaip Mesijo patepimu prieš Jam pradedant viešąją veiklą. Krikštydamasis Jono krikštu Jėzus išpažįsta savo solidarumą su nuodėmingais žmonėmis ir suteikia vandeniui nuodėmių atleidimo galią. Apie tai kalba šios šventės Mišių tekstai. Dėkojimo giesmė labai gražiai apibendrina šventės prasmę ir turinį: “Balsui iš dangaus nuaidėjus, mes tikime, kad tavo Žodis gyvena tarp mūsų, o Šventajai Dvasiai tarsi balandžiui nusileidus, suprantame, kad tavo Sūnus Kristus yra pateptas džiaugsmo aliejumi ir atsiųstas nešti vargdieniams gerosios naujienos”. Kiti tekstai kalba apie Viešpaties apsireiškimo slėpinį, primena mums mūsų pačių krikštą ir kviečia į vis didesnę vienybę su Kristumi. Pradžios maldoje prašome: “padaryk, kad ir mes, tavo įsūnytieji vaikai, iš vandens ir Šventosios Dvasios atgimę, visada tau mieli būtume”. Krikstaus Krikšto šventė – mums gera proga prisiminti ir savo krikštą. Tam kviečia labai gražus šv. Grigaliaus Nazianziečio skaitinys Liturginėse Valandose: “Kristus apšviestas, švieskime drauge su Juo; Kristus pakrikštytas, būkime drauge su Juo krikštu palaidoti, kad drauge su Juo būtume prikelti; nuženkime su Juo, kad būtume su Juo išaukštinti; pakilkime su Juo, kad taip pat drauge su Juo būtume pašlovinti (…) Dievas niekuo taip nesidžiaugia, kaip žmonių, kurių labui yra kiekvienas žodis bei visi sakramentai, pasitaisymu ir išganymu. Apsivalykite, kad galėtumėte būti lyg žiburiai pasaulyje, gyvybę teikiančia jėga visiems žmonėms. Lyg tobuli šviesuliai stovėkite šalia didžiosios Šviesos ir mokykitės dangaus apšvietimo slėpinio, tyriau ir aiškiau apšviesti Trejybės, kuri jau dabar jums teikia Vieno Spindulio saiką iš vieno Dievo mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje, kuriam garbė ir galybė per amžių amžius. Amen”.
- I. M. OCD
Literatūra
- Adam, Adolf “The Liturgical Year”. Pueblo Publishing Company, New York, 1981.
- Martimort, A. G. “The Church at Prayer”, Volume IV. The Liturgical Press, Collegeville, Minnesota 1986.
- Fink, P. E., SJ “The New Dictionary of Sacramental Worship”, The Liturgical Press, Collegeville, Minnesota 1990
- Kajackas, A. “Bažnyčia liturgijoje. Liturgijos raida istorijoje”, Lietuvos Katechetikos centras”, 1997
- Rahner, K. “The Great Church Year” The Crossroad Publishing Company, New York, 1994.
