Štai ir vėl adventas. Ko gero, šis metų laikas yra svarbiausias mūsų gyvenime. Ir vis dėlto, adventas taip ir lieka dvasinio pasirengimo laikotarpiu, kažkodėl menkiausiai vertinamu, mažiausiai suprantamu ir kone visuotinai ignoruojamu.
Viena iš priežasčių yra ta, kad adventą praktiškai praryja Kalėdos. Tiesa, adventas yra savotiškas signalas, pranešantis apie artėjančias Kalėdas. Tačiau mes švenčiame ne tas Kalėdas, apie kurias praneša liturginis advento laikas. Pasaulietinės Kalėdos virto daiktų kaupimu. Tos Kalėdos, apie kurias kalba adventas, veikiau skatina ištuštinti save, kad būtume pripildyti.
Adventas kalba apie tuštumo, pakankamumo dvasingumą, apie išrengtą sielos pilnatvę. Adventas nurodo į svarbiausius gyvenimo dalykus; komercinės Kalėdos – į nereikalingus daiktus.
Du didieji liturginiai Bažnyčios metų laikotarpiai, adventas ir gavėnia, kalba apie visiškai skirtingus dalykus. Adventas nėra „mažoji gavėnia“. Adventas nėra atgailavimo metas. Adventas ateina ne provokuoti sąžinės, bet uždegti sąmonę.
Talmudas moko, kad kiekvienas žmogus turėtų vilkėti apsiaustą su dviem kišenėmis. Vienoje kišenėje, anot rabino, turėtų būti raštelis su žodžiais: „Aš esu kirminas, ne visai žmogus“. O kitoje kišenėje – būti raštelis su žodžiais: „Visata buvo sukurta man“.
Istorija čia aiški: gavėnios paskirtis yra priminti mums, kas esame – ir kas nesame. Tuo tarpu advento paskirtis yra priminti, kas yra Dievas ir kas turėtume būti mes. Adventas byloja apie tuštumo turtus.
Jėzus, „kuriam būti Dievu nebuvo svarbiausias dalykas“, bet kuris visuose dalykuose yra toks kaip mes, savo asmeniu pavyzdingai įkūnija tai, ko mums tenka mokytis didžiąją savo gyvenimo dalį: kaip „būti savimi“. Dievybė, ateinanti pas mus kaip kūdikis, yra geriausias pavyzdys, ką reiškia mokytis iš gyvenimo, kai augame ir tampame tuo, kuo turėtume tapti. Dievas, kuris ateina be palydos ir turtų, yra nusižeminimo metafora, verčianti mus nepamiršti, kokie maži iš tikrųjų esame šioje visatoje – ir pasiekti tašką, kuriame suprastume, jog to mums ir pakanka.
Adventas kalba apie tuštumo galią ir dvasinę mažumo prasmę.
Kai iš pat pradžių turime nedaug, tada beveik neturime ko prarasti. Tada žinome, kad neturime galvoje visų idėjų ir nežinome visų atsakymų. Tai reiškia, kad nėra dėl ko grumtis ir beveik nėra dėl ko puikuotis prieš kitus. Mes prisipildome galimybių.
Kai žinome, kas iš tikrųjų esame, tada nieko nedangstome ir nedemonstruojame jokių pretenzijų, kai esame sąžiningi tiek patys sau, tiek kitiems, tada užsidegame laisve būti savimi pačiais. Neturime jokio įvaizdžio, kurio reikėtų laikytis, jokio melo, kuriuo reikėtų pablizginti save šioje blizgučių visuomenėje. Mes prisipildome vientisumo.
Išmokstame apsieiti su pačiais būtiniausiais dalykais ir nekaupti to, kas mums nepriklauso, praradę gyvenimo mažmožius, tikrai nenuskursime, nes juk niekada nuo jų ir nepriklausėme. Mes prisipildome pasitenkinimo.
Pripažinę savo pačių ribas, privalome niekada nebijoti nesėkmių. Tada netektys mūsų nesunaikins, nes juk nepatepėme savęs vienintelių laimėtojų aliejumi. Mes prisipildome pasitikėjimo.
Galų gale, kai adventas įsismelkia į mūsų sielą, mes pagaliau suprantame, kad mažumas tai nėra niekas, o tuštuma nėra skurdas. Būti mažam reiškia būti reikalingam kito, priklausyti nuo kito. Mažumas susaisto mus su likusia žmonijos dalimi ir išvaduoja iš arogantiškos izoliacijos, žudančios ir kūną, ir sielą. Būti tuščiam reiškia atverti savo vidų kažkam kitam, išskyrus savąjį „aš“. Mes prisipildome gyvenimo palaimos.
Tada, ištuštinti savojo mažumo suvokimo, galbūt ryšimės susitapatinti su tais, kuriems tuštuma, dvasinis skurdas ir gyvenimo nepritekliai nėra savanoriškas dalykas. Tada ir patys galėsime tapti pilnutiniais žmonėmis, kupinais atjautos ir sąmoningumo.
Adventas, praleistas rimtai apmąstant tuštumo galią ir mažumo prasmę, viską sudėlioja į savo vietas. O užvis labiausiai mus pačius. Arba, kaip sako pranašas Izaijas: „Įžūlus marusis turės nuleisti akis, žmonių išdidudmas bus nužemintas“ (Iz 2, 11).
„Mažoji studija“
