Gruodžio 13d. 3 Advento sekmadienį, 12 val.

Mišias aukos ir pamokslą pasakys svečias:

Vilniaus kunigų seminarijos dvasios tėvas kun. Saulius Bužauskas

Iš pašaukimo istorijos…

Kas negirdėjo apie Garliavą? Miestelis Kauno raj., įkurtas XIX a. pradžioje, vis pagarsėjantis liūdnais įvykiais. Iš ten esu kilęs, baigiau vidurinę mokyklą ir įstojau į Vilniaus universitetą studijuoti žurnalistikos. Taip išsipildė mano gyvenimo svajonė rašyti, rašyti ir rašyti… Jau studijuodamas bendradarbiavau įvairiuose leidiniuose, rašiau straipsnius, reportažus, susitikdavau, bendraudavau ir imdavau interviu iš įdomių, garsių, keistų, originalių žmonių. Dar ir dabar turiu rašomąją mašinėlę. Mėgau skaityti, lankyti teatrą, keliauti, stebėti gamtą, uogauti ir grybauti.

Sąmoningo tikėjimo pradžią atpažįstu per 1987 –ųjų Kūčias, kai, susiginčijus su bendraamžiais, teko ginti krikščioniško tikėjimo prasmę. Man tuomet buvo keturiolika. Pati paauglystė, o pradėjo rūpėti Bažnyčia.

Skaičiau apie tikėjimą, domėjausi, kaip Dievas veikia žmogaus gyvenime, skirdavau laiko maldai. Per vienas Kalėdas klasės draugė padovanojo Naująjį Testamentą, kurį pamažu skaitinėjau. Kai atvažiavau į Vilnių studijuoti, kas rytą lankydavau Vilniaus arkikatedrą ir melsdavausi šv. Mišiose šv. Kazimiero koplyčioje. Nė nedrįsau pagalvoti, kad po keliolikos metų rytais čia pamokslausiu… Mintis pasirinkti kunigo kelią tuomet atrodė kaip skrydis į kitą planetą. ,,Ne, tai ne man. Kitiems, labiau tinkantiems”.

Gavęs aukštojo mokslo baigimo diplomą, įstojau į Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto magistro studijų programą. Po visų studijų dirbau Vilniaus universitete ir aktyviau įsijungiau į čia pat esančios, studentų ir dėstytojų lankomos Vilniaus Šv. Jono Krikštytojo ir šv. Jono apaštalo ir evangelisto bažnyčios bendruomenės veiklą. Dalyvaudavau įvairių bendruomenės telkiamų būrelių veikloje, padėdavau ruošti liturgiją, vasaros stovyklas. Jėzuitų akademinės ir pastoracinės tradicijos man darė didelį įspūdį. Kun. Antanas Saulaitis SJ savo tėviškumu, jautrumu, dėmesiu žmonėms buvo geras evangelinės tarnystės pavyzdys. Tuo metu aplankydavau ir bernardinų parapiją, susipažinau su kun. Juliumi Sasnausku, laukdavau jo pamokslų. Svarsčiau, kas iš to tikėjimo, jei žmogus nesistengi būti aktyvus Bažnyčios narys. Galvojau, kaip čia labiau įsijungus ir ką nuveikus. Universiteto dėstytojai pakvietė lankyti neformalią Pašaukimo atnaujinimo mokyklą, skirtą jauniems žmonėms, svarstantiems savo kelią.

Čia turėjome galimybę kalbėtis apie tikėjimą, diskutuoti, melstis, išgyventi krikščionybę kaip šiuolaikišką jauno žmogaus kelią. Į Lietuvą atvyko Žanas Vanje, „Arkos“ ir „Tikėjimo ir Šviesos“ bendruomenių įkūrėjas, pasaulyje lyginamas su pal. Motina Terese, nes, metęs dėstytojo karjerą, pradėjo rūpintis žmonėmis su protine negalia. Jo rekolekcijos Palūšėje buvo didelė atgaiva, parodė silpno žmogaus vertę, bendruomenės ryšių svarbą, draugystės paprastumą ir grožį. Skausmas, liūdesys, vienišumas ir džiaugsmas, bendrystė per tikėjimo dovaną galėjo būti sujungti, Dievo palaiminti. Susidraugavom, lankydavom šeimas, rengdavom susitikimus, vykdavom stovyklauti. Per įvairius žmones, turinčius negalių, ateidavo ir Dievo kvietimas rinktis kunigo kelią. Prieina mergaitė su negalia ir klausia, ar aš kunigas. Kas čia dabar? Kas tiems vaikams pasidarė? Visi aplinkui juokiasi, o man norisi beveik verkti. Vienoje kelionėje net dainelę surimavo: gyveno kartą Saulius mūsų, kuriam neaugo niekad ūsai, jis mėgo mokyti visus, gal kapelionu bus… Pataikė į slapčiausias mano mintis. Kitiems ir sau sakiau, kad ne man tas kelias. Net Dievui pasakiau: „Atstok! Duok ramybę nuo tų keistų minčių!“ Bet vis neramu, traukia Bažnyčia, nors kažin ką. Reikia kažką daryti. Gavau žinią apie Šiauliuose jėzuitų vienuolyne rengiamas rekolekcijas „Kelias“. Čia turbūt bus man. Nuvažiuosiu ir pasakysiu: netinku ir nereikia. Nuvažiavau, taip šalta. Ai, gal grįšiu, ką čia vargsiu. Bet pasilikau, radau pažįstamų. Visi „Ne“ kažkur išgaravo. Atsirado vienas vis drąsėjantis „Taip“. Taip ir įkliuvau Bažnyčios vynuogyne.

Galvojau, kad baigęs Seminariją nors vienas Mišias taip norėčiau aukoti Šventojo Kazimiero koplyčioje prie Lietuvos globėjo relikvijų. Nedrąsi svajonė išsipildė su kaupu: beveik septynerius kunigystės metus galėjau melstis prie Šventojo Kazimiero relikvijų. Džiaugiuosi, kad kunigystė yra tokia talpi tarnystė, nes visi mūsų pomėgiai, įgūdžiai gali būti panaudoti kaip galimybė prakalbinti žmones, užmegzti ryšius, palaikyti santykį. Pradėjęs kunigišką tarnystę supratau, kad pirmiausiai kunigui svarbu žmogaus neatstumti nuo Dievo, nuo bendruomenės, o tik vėliau kyla uždavinys ugdyti tikėjimą, skatinti sąmoningą santykį su Kristumi. Džiaugiuosi, kai pavyksta susikalbėti su vaikais, jaunimu, kai po stovyklų susitelkia šeimos, kai žmonės, pajutę krikščioniškos bendruomenės jaukumą, nori vienas kitą susitikti, klausia, domisi tikėjimu, prašo rekolekcijų.

Per įvairius studijų metus, Seminarijos kasdienybę, kunigišką tarnystę buvo ir nusivylimų, nesėkmių, didesnių ir mažesnių sunkumų, bet Dievas vis dovanoja gerų žmonių, kurie palaiko, drąsina, stiprina ir palydi. Bažnyčia tuo ir žavi, kad tikėjimo kely niekada nelieki vienas. Daugybė žmonių už Tave meldžiasi, gali išklausyti, patarti, būti šalia, kai nesiseka, dvejoji ar nematai prasmės. O svarbiausia, kad pats Viešpats dalyvauja kiekvieno žmogaus gyvenime, kalbina ir neapleidžia. Nieko nėra veltui, visos situacijos Dievo pasaulyje gali išdaiginti kažką gera. Todėl labai norėčiau niekada nenustoti vilties ir prisiminti, kad mūsų Viešpats yra negalimų dalykų Dievas. Tai mano mėgstamiausias Dievo apibūdinimas…

Informacija iš Šv. Juozapo kunigų seminarijos leidinio „Teesie“.