Ar mano tėvas knygnešys?
Žiemos vakarais tėviškėje tekdavo garsiai skaityti knygą ir laikraštį, kai kiti namiškiai dirbdavo kitus darbus. Prisimenu skaitęs „Raupsuotoją“, „Per dykumą“, „Karo taką“, „Už ką?“, „Būdą. . .“ Tarp knygų buvo ir „Knygnešys“, kurį skaitant, motina pastebėjo, kad tėvas imdavęs knygas ne vien iš Veliuonos vargonininko Kumečio, bet ir iš Jovarausko (buvo ūkininkas), iš Seredžiaus karabelninko (jo pavardės neįsiminiau), o čia tik Kumetį taip gražiai aprašo. „Knygnešys“ buvo mano pažinties su knygnešiais pradžia, pirmoji žinia, kad „tėvas imdavęs knygas“. Ir dar — ant kampinukės lentynos gulėjo caro draustos knygos ir „Varpo“ komplektas, o ant sieninio laikrodžio, už jo karūnos užkišti, buvo laikomi popieriniai caro rubliai, skirti knygoms ir maldaknygėms, kurias tėvas veždavo broliui kun. Jurgiui į Vilnių, Striūnaičius, Švenčionis. Iš motinos sužinojau, kad įrėminta Vilniaus šv. Rapolo bažnyčios graviūra yra dėdės Jurgio dovana broliui Tomui.
Toje bažnyčioje kunigas Jurgis pirmasis 1866 metais pažadėjo Vilniuje sakyti lietuviškus pamokslus, už ką greitai buvo įskųstas valdžiai, su papeikimu įspėtas ir perkeltas į Bernardinų bažnyčią vikaru. Bet ir ten susirenkantiems lietuviams maldininkams bylojo lietuviškai, todėl buvo nukeltas į Gudiją, Lučajaus parapiją, kur lietuvių šeimų buvo labai mažai ir teko grįžti prie lenkų kalbos. Baigę lenkiškas kunigų seminarijas — visos buvo dėstomąja lenkų kalba — išmokę viską tik lenkiškai, tokie kunigai ir gudai, ir lietuviai, primiršę gimtąją kalbą, mokė ir vaikus tik lenkiškų poterių, giesmių, tikėjimo tiesų.
Įpratę pataikauti dvarponiams, jie ir evangeliją, ir pamokslą sakė lenkų kalba, o jau po to — parapijos valstiečiams prasta žargonine lietuvių kalba. Nemokėdami lietuvių kalbos, jie sąmoningai ir nesąmoningai kraipė gimimo metrikuose lietuviškas ar baltarusiškas pavardes, sulenkindami jas. Galinis tapo Galinski, Labutis — Lobutovič, Urbutis — Urbutovič, Graželytė — Gražunicka, Grigelis — Grigelievič…
Ir lietuvių, stojančių į seminarijas, pavardes dažnai sulenkindavo. Mano dėdė Jurgis Mačiulis tapo Georgijus Mačiulinskis. Polonizatoriai stengėsi visoje Lietuvoje šitaip užgesinti lietuvybę, paniekindami ją, litvomanija vadino. Imperialistinė Rusija ranka rankon ėjo su lenkintojais — vieni draudė lietuviams spaudą, mokyklas, persekiojo knygnešius, kiti — neįsileido lietuvių kalbos į bažnyčias, stūmė ją iš mokyklų, teismo, šeimos. Ir taip pagal kraują, kalbą, kultūrą ir pavardę buvusių tikrų lietuvių arba baltarusių palikuoniai likdavo protėviams ar net jau savo tėvams svetimi, tapdavo išsigimusiais dar savo tėvų pastogėje — lenkais.
Iki šiol vis maniau, kad tikrieji knygnešiai — kovotojai už savo tautos gyvybingumą — buvo tie vyrai, kurie iš Tilžės nešė per Prūsijos sieną lietuvišką žodį ir skleidė jį po Lietuvą. Bet, susipažinęs su dėdės kun. Jurgio Mačiulio (gim. 1863.IV.12 Kalviuose) tarnybine byla Vilniaus vyskupystės konsistorijos archyvuose, apžvelgęs jo gyvenimą ir darbus parapijose (Vilniuje, Lučajuje, Strūnaičiuose, Germaniškėse, Dysnoje, Švenčionyse, Ažudzievyje), supratau, kad dėdė Jurgis ne šiaip sau užrašinėjo liaudies pasakas, išgyvenęs jaunystėje Antano Juškos dainų rinkimo Veliuonoje sąjūdį, jo surinktų dainų rinkinių leidimus, ne tarp kitko parvažiuodavo į tėviškę Veliuonoje ir iš čia veždavosi lagaminus maldaknygių, ne be reikalo pasitelkė į knygnešius vyresnį brolį, mano tėvą Tomą, ne šiaip sau iš savo parapijų kaimų parinkdavo jaunas mergaites ir vaikinus, kad Vilniuje, prie šv. Mikalojaus bažnyčios esančiuose labdaros kursuose parengtų juos kirpimo, siuvimo, mezgimo, batsiuvio, račiaus, stalio. . . amatų ir rašto, šitaip paruošdamas savo kuriamoms slaptoms lietuviškoms kaimo mokykloms šiokius tokius mokytojus, įduodamas vaikams į rankas tą vienintelį vadovėlį — lietuvišką maldaknyqę, išspausdintą Tilžėie.
Suskaičiavau šešis šimtus, motinos išsaugotus, jos taip vadinamus ,,maldaknygių rublius“, kuriuos tėvas paskutiniu metu (tai galėio būti 1912 metais) parsivežė iš brolio kunigo. Maldaknygėms, matyt, buvo skiriama daug pinigų, bet ir tų „vadovėlių“ mokykloms reikėjo nemažai.
Tais metais Švenčionyse buvo susektos (gal tai buvo išdaviko Antano Grigelevičiaus darbas?) Trečiūnų kaime (mokyt. Pranas Verkelis) ir Rinkūnų vienkiemyje (mokyt. Julija Maminskaitė) slaptos lietuviškos mokyklos. Kun. J. Mačiulis buvo nubaustas, pažemintas ir iškeltas į Ažudzievio (Zadzievo) bažnytkaimį prie Dzievo ežero, netoli Pastovų, Gudijoje. Mirė Didžiojo karo metu 1915.05.23, palaidotas — šventoriuje. Antrojo karo metu bažnyčią nugriovė, nuo jo kapo dingo granito paminklas, išliko tik pamatas — kapo žymė. Manau, kad parapijose, kur kun. Jurgis Mačiulis dirbo, steigė lietuviškas mokyklas, kaimuose išliko ilgiau tveriantys gyvosios lietuvių kalbos paminklai, patys lietuviai.
Rašytojas Jonas MAČIULIS
P.S.
Kunigo knygnešio Jurgio Mačiulio palaikai pagarbiai perlaidoti Vilniaus Jeruzalėje Šv. Kryžiaus parapijos kapinėse. Laidotuvėse dalyvavo kunigai: M. Čeponis, mons. K.Latoša, S.Guja ir Eugenija Mačiulienė (nuotraukos kairėje), įvykdžiusi savo vyro Jono Mačiulio valią.