Vilniaus arkivyskupijoje Šeimos metų kulminacija turėtų tapti šeimos festivalis, pavadintas „Šeimadieniu“, kuris vyks Litexpo parodų rūmuose 2015 m. sausio 10 d. Apie šį festivalį, Šeimos metus ir apie tai, kaip Bažnyčia atsigręžia, o galbūt kartais neatsigręžia į šeimą, lapkričio 9 d. Mažosios studijos laidoje „Kultūra ir religija“ kun. Arūnas Peškaitis kalbėjosi su Šeimos instituto vadove Jolanta Ramoniene, kuri yra ir šeimos festivalio projekto vadovė, bei VU docente, sociologe ir antropologe, tiriančia šeimos tikrovę, Irena Egle Laumenskaite.
Egle, ką mums, visai Bažnyčiai reiškia pasibaigęs Sinodas šeimos klausimais? Nors įvyko dar tik pirmoji Sinodo dalis ir jis tęsis po metų, tačiau buvo priimti tam tikri dokumentai. Ką jis davė mums ir mūsų galvojimui apie šeimą, mūsų laikysenai jos atžvilgiu?
Pirmiausia, man atrodo, kad jis pakvietė mus galvoti apie šeimą. Mes gyvename šeimose ir apie jas šiek tiek paskaitome, tačiau pati Sinodo eiga ir netgi, sakyčiau, popiežiaus provokacija, pradėta per Kardinolų konsistoriją vasario mėnesį, jau žadėjo, kad Sinodas bus tikras tikrąja šio žodžio reikšme: tai yra ėjimas drauge. Popiežius pasakė, kad šis sinodas nėra diskusijų forumas, pareiškiant savo teologinį išmanymą, o bendra kelionė, kurioje kartu augama ir ieškoma sprendimų.
Tokio susidomėjimo, koks buvo parodytas šiam Sinodui, neatsimenu kito Sinodo atveju, nes klausimai yra labai aktualūs. Kitas dalykas, ir galbūt tai buvo sąmoningas pasirinkimas, Sinodas pradėjo nuo laiko ženklų skaitymo. Ne nuo Bažnyčia pozicijos dėstymo, o nuo laiko ženklų. Tie ženklai pasirodė labai dramatiški. Žinome, kad tai nėra vien šeimų irimo klausimas, tai yra ir nesantuokinis gyvenimas, ir netgi lytinė tapatybė. Dėl to pradžioje buvo skiriamas didelis dėmesys laiko ženklams, kas inspiravo ir Sinodo pirmosios dalies tarpinį dokumentą, kuris, sakykime, pasirodė provokuojantis Bažnyčiai ir vėliau sukėlė stiprią teologinės Bažnyčios dalies reakciją, bet kartu ir daug judėjimo bei svarstymų pasaulyje. Žinoma, netrūko neteisingų interpretacijų pasaulietinėje spaudoje, tačiau svarstymai buvo išties gyvi.
Svarbu tai, kad paskelbtas Sinodo baigiamasis dokumentas yra galutinis dabar, bet paskutinį žodį tars popiežius, po to, kai visus ateinančius metus Bažnyčia šiuos klausimus toliau svarstys.
Ar Sinodas tęsis, ar tai bus visai kitas Sinodas?
Tai bus antroji dalis. Manau, svarbu, kad pagaliau Bažnyčiai duoti metai, užsukus laikrodžio spyruoklę, iš tikro svarstyti, nes popiežiui labai rūpi, kad Bažnyčia sielovadiškai atsigręžtų į pasaulį, užuot buvusi kažkokių tiesų saugotoja. Žinoma, jos nekvestionuojamos, bet jos yra neatpažįstamos. Pastoracija reikalinga tam, kad žmonės atpažintų Bažnyčios tiesas savo gyvenime, kad jos prabiltų į žmones, kad jie suprastų, į ką Bažnyčia juos veda, o ne tiesiog vyktų kažkokia indoktrinacija.
Manau, jog ir Lietuvos kontekste, nors Lietuvoje ir baigėsi Šeimos metai. Labai džiaugiuosi, kad šie metai, dėl sinodo perskyrimo į dvi dalis, pasaulyje jie bus praktiškai Šeimos metų tąsa, gal ir mums duos šansą pradėti pastoracinius Šeimos metus.
Jolanta, Šeimos metai Lietuvoje oficialiai baigėsi, o pasaulyje jie tęsiasi su visa jėga, išsiplečia į dvejus metus. Kaip Jums asmeniškai, Jūsų šeimai ar pažįstamoms šeimoms, jų gyvenimui prasitarnavo šių Šeimos metų programa? Sustiprino ryšius, ar davė dar ką nors?
Manyčiau, kad šie metai turėtų prasitęsti ne dar į vienus, bet į visus tolesnius metus. Šeimos metus išgyvenu kaip impulsą, progą pradėti žvelgti į šeimą, jos realybę ir kuo mažiau kalbėti, bet daugiau veikti. Mes patys buvome viena iš tų kelių šeimų, kuri, paskelbus Šeimos metus, rašėme laišką ganytojams, atsiliepdami į jų laišką šeimoms. Kalbėjome apie realybę, kurioje gyvename, įvardydami ir tai, kur mums reikėtų pagalbos, ką mes patys galime nuveikti, pasidžiaugdami ir tuo, kas buvo gero.
Žvelgdama į visų metų įvykius, galiu tik pasidžiaugti vykusiomis iniciatyvomis. Mums, aktyviau veikiantiems visuomenėje, tai buvo šioks toks pastiprinimas – galėjome pasiremti faktu, kad šie metai yra Šeimos metai, tad lyg ir galėjome prašyti kažko daugiau. Svarbiausia, jog nesustotume ties tuo. Kaip pradžioje būgštavome, kad nebūtų sustota ties renginiais, vienkartiniais įvykiais, bet būtų susitelkta į tai, kas ugdo šeimą ir padeda jos kasdienybėje, dabar norėtųsi, kad mes patys, mes – šeimos, nesustotume.
Labai svarbi pagalba pačioms šeimoms, susitelkti, bendrauti vienoms su kitomis. Nes mūsų stiprybė ir yra pamatyti, kad ir kitas taip gyvena, turi panašių rūpesčių, ieško savo būdų juos įveikti. Toks pasidalinimas labai padeda. O jei dar pridedi palydėjimą, Šventojo Rašto skaitymą, maldą – visa tai įgauna visai kitą pagreitį, suteikia savotiškus sparnus veiklai.
Minėjote, jog nesinori, kad tai taptų vienkartinių renginių, proginių susitikimų metais. Nežinau, kaip nutiko, tačiau tie metai iš dalies buvo gausūs tokių renginių, o metų pabaiga bus pažymima Šeimos festivaliu LITEXPO rūmuose. Jūs esate organizacinio komiteto pirmininkė. Ką norima tuo rengiu pasakyti? Kaip jis suskamba Šeimos metų ir Sinodo kontekste?
Visi, kurie prisidedame prie organizavimo, kalbame apie procesą: ne apie vienkartinį renginį, bet procesą, kuris vyksta jau nuo vasaros, o ypač suaktyvėjo rudenį. Apie tai, kad atsigręžiama į bendruomenes, į parapijas, vyksta pokalbiai, diskusijos – pasirengimas. Nėra taip, kad kažkas suorganizuoja renginį iš viršaus ir nuleidžia į Litexpo, įtraukiami patys žmonės. Gal vienas iš tikslų ir yra paskatinti aktyviuosius katalikus prisidėti prie renginio, o tai yra kaip pakvietimo forma tiems, kurie laiko save katalikais. Pripažinkime, mes jų turime daug, dauguma žmonių save laiko katalikais, statistika tai pažymi, bet realiai kasdieniame parapijų gyvenime jie nedalyvauja. Svarstydami, kaip būtų galima juos pakviesti, – kiekviena parapija turi savo renginių, – bet arkivyskupijos mastu apsistojome ties Šeimos festivalio formatu – kviečiame visus, kam rūpi šeima, į Šeimos dieną.
O šeimos žinią skleidžiam tokią, kad laikas šeimai savaime neatsiranda. Šeimadienis – įrašas kalendoriuje – turi būti valingas, laikas šeimai, prasmingas laikas, kurį turiu skirti sąmoningai. Paprastai, kaip atskleidžia tyrimai, pašnekesiai šeimoje yra vien apie tai, kas yra paviršiuje. Mes labai retai nusileidžiame iki to, kuo mes išties gyvename, vienas kitą sunkiai įsileidžiame į savo širdis. Norėtume tomis temomis, kurias gvildensime festivalio pranešimuose, paskatinti, kad šeimos nariai atsigręžtų vienas į kitą, pamąstytų apie save kaip apie moterį ir apie vyrą, kaip sutuoktinius, apie tai, kaip gyvena šeimos. Iškelsime gal ir tą patį klausimą, kurį kelia ir popiežius Pranciškus: o kaip su džiaugsmu jūsų šeimose? Ar džiaugsmo jūsų šeimose netrūksta? Paprastai dažniau išgirsi, kad šeima yra tarnystės, pasiaukojimo, iš esmės savęs praradimo vieta, o kur nors kitur galima jau ir džiaugtis. Festivalyje raginsime džiaugtis tuo, ką turime, džiaugtis mūsų vyskupija. Manau pagrindinis dalykas bus tai, į ką įtraukiame ir parapijų žmones, ir gausybes tarnysčių, kurios yra Bažnyčioje – tai ekspo, arba, paprasčiau sakant, gyvosios Bažnyčios pristatymas per tarnystes. Kad žmonės galėtų ateiti ir pamatyti, atrasti, kas vyksta Bažnyčioje.
Egle, kaip Jūs galvojate ne tiek apie šį festivalį, bet ir apie visus Šeimos metus, – kaip jie praėjo Lietuvoje?
Jeigu aš taip kritiškai žiūrėjau, kaip praėjo Tikėjimo metai, dar rimtesnė kritika skirta Šeimos metams. Ir galiu pasakyti, kodėl. Šeima yra kur kas apibrėžtesnis dalykas negu tikėjimas, yra labai reali mažoji bendruomenė su labai realiais santykiais, realiomis problemomis, o pagalba iš Bažnyčios pusės beveik nebuvo suteikta. Na taip, šeimos tarpusavyje susitinka, bet pastoracija šeimai yra labai praktinis dalykas, tai galėjo būti programos kiekvienoje parapijoje, kur tikrai būtų sukviečiamos realios šeimos ir kalbama, padedama joms atsigręžti į tą gyvenimo tikrovę, kuri slegia ir nuo kurios jie bėga į ūkį, į parodas, dabar į Expo, kur tik norite… Jie nežino, kaip prisiliesti prie tų problemų.
Galiausiai, kas buvo išsakyta ir Sinode, kad šalia Dievo malonės, kuri veikia ir padeda šeimai, svarbiausia yra žmonių tarpusavio dialogas. Žmonės nesikalba apie šeimos problemas. Šitam dalykui mes negalim pakviesti Expo lygiu. Renginys vyks daugelyje patalpų, tai bus savotiška mugė. Joje nieko apibrėžto nenusipirksi. Ateisi, pažiūrėsi, gal pateksi kur nors, kas tavo ausį užkabins, bet šeima yra tokia konkretybė, su kuria reikia dirbti čia pat. Aš nemačiau rimtų programų parapijose, nemačiau, kad būtų tikrai metamos pajėgos dirbti su parapijoje esančiomis šeimomis. Mano supratimu, tai yra didžiausias nuostolis – tai, kas nepadaryta Šeimos metams, kai šeima yra tokia apčiuopiama tikrovė.
Todėl aš turiu viltį, kad neskelbs Lietuvos vyskupai kokių nors kitų metų. Pasaulio mastu yra prasidėjęs Šeimos sinodas, kuris tęsis dabar kreipiantis į Bažnyčią, kad Bažnyčia pati iškeltų klausimus, ji pati judėtų, ir vyskupai galėtų antrame sustikime toliau tikrai priimti pastoracinius sprendimus arba patvirtinti pasiteisinusius. Mano galva, jeigu mes atsiliepsime į šį Sinodo kvietimą ir priartėsim prie šeimos, ne kviesime parapijas ir žmones į tam tikrą šou, bet priartėsime prie šeimos konkrečiose parapijose, tai Šeimos metai bus vaisingi.
Jolanta, girdėjote gana kritinę poziciją. Aš pats prieš kurį laiką girdėjau Jus kalbant apie renginį, kad jis turėtų būti kreipiamas į šeimas, kurios retai apsilanko bažnyčioje, ir svarstant, ką Bažnyčia galėtų duoti šeimai. Ar koncepcija šiek tiek pasikeitė?
Žinoma, kai nesinori ko nors daryti, visada randama pasiaiškinimų. Galima žiūrėti, kad tai labai religinis renginys, o aš esu girdėjusi, kaip tas pats pristatymas buvo įvertintas priešingai: „Jūs apskritai pabėgate, nėra jokios evangelizacijos, labai pasaulietiškai viską darote…“ Išties tai kvietimas žmonėms ateiti. Tiems, kurie, kaip minėjau, yra proginiai katalikai, ir pamatyti, kas realiai vyksta Bažnyčioje. Tai savotiškas iššūkis. Didžiausias iššūkis yra tai, kas bus pasiūlyta vėliau. Jei bandytume apsiriboti tuo vieninteliu renginiu, jis neturėtų prasmės.
O kas bus pasiūlyta vėliau?
Bus pasiūlyta, tai, kas jau vyksta Bažnyčioje, ir iš lėto, iš lėto vyksta judėjimas parapijose. Jas lankome, susitinkame, pasiūlome programas, susitinkame su šeimomis, su klebonais. Aišku, būtų labai smagu, kad po pirmo karto visi užsidegtų, visi norėtų, iškart susitelktų ir dirbtų. Išties tai labai lėtas, nuoseklus darbas.
Mes tikėjomės, jog pavyks pajudinti visas parapijas. Deja, dabar matome, kad jeigu bus įmanoma iš karto su kokia 20 parapijų aktyviau veikti, tau jau puiku! Tad ir kalbame apie tęsinį, programų plėtojimą, apie tai, kad kartu padrąsinsime ir pasidžiaugsime su tais, kurie jau veikia, savanoriauja su tomis šeimomis, pagelbėja ir Šeimos centro programose, nes ypač svarbu, kai šeimos viena su kita kalbasi ir apie tai, kaip jos veikia parapijoje.
Kitas dalykas pristatyti visas kitas tarnystes, kur veikia patys žmonės, ir pabandyti pakviesti. Tai irgi savotiškas testas, kiek išties Bažnyčia yra atvira – kiek esame atviri savo parapijose, bendruomenėse. Pavyzdžiui, mes esame Šv. Juozapo šeimų bendruomenė ir taip pat išgyvenome tokį etapą, kai buvome užsidarę, nustoję augti. Tada tenka išdrįsti atsiverti, įsileisti naujo vėjo, naujo kraujo.
Tas pat yra pokalbiuose su klebonais. Tai bus iššūkis. O ką darysite? Jums yra siūlomas pasiruošimas, programos, kaip jūs galėtumėte padėti šeimoms, ir jeigu po tos sausio 10-osios ateis šeimos, ar jūs priimsite, pakviesite? Kaip pakviesite, ką pasiūlysite? Manau, visko bus – ir labai sėkmingų variantų, bus ir degimų.
Kalbant apie paramą, dažnai susiduriame su rėmėjais, kurie sako, kad neremia religinių bendruomenių. Tačiau renginio nauda visuomenei yra natūraliai apčiuopiama, jeigu kalbame apie katalikus, kurių yra 80%, mes juos kviečiame, norime padėti sustiprinti. Kokia šeima yra reikalinga? Kokia šeima gali būti mūsų visuomenės pagrindas? Tada, kai ji yra stipri, aktyvi, kai yra sąmoninga ir atsakinga. Į tą pusę norim keliauti. Tik, aišku, po šio renginio ji netaps tokia, bet renginys tai gali inspiruoti, ir ta linkme judame tie, kurie prisidedame prie organizavimo.
Kalbant apie atvirumą, popiežius labai drąsiai kalbėjo ir apie šeimas, kurios nėra susituokusios Bažnyčioje, arba yra susituokusios antrą kartą, arba gyvena kartu, taip pat ir apie vienos lyties asmenis, kuriems sakoma, kad Bažnyčia yra gailestingumo, o ne pasmerkimo vieta. Pasaulietinė spauda apie tai daugiausia rašė ir fiksavo kaip kažkokią sensaciją, kas, mano galva, tiesiog yra autentiška krikščioniška laikysena. Egle, Jūsų nuomone, ką reiškia Bažnyčios atvirumas šeimai?
Manyčiau, kad pirmiausia tai reiškia realų rūpinimąsi tais, kurie turi šeimos problemų, ir realų kvietimą tų šeimų, kurios sėkmingai gyvena, kad jos prisidėtų prie tų kitų, sunkumus patiriančių šeimų problemų sprendimo. Manau, kad tai yra atvirumas. Mano galva, tokia programa, kaip buvusi Vilniaus Šv. Kryžiaus atradimo parapijoje „Šeima šeimai“ buvo tikras džiaugsmas ir atradimas toms abiem šeimoms, – ir tai, kuri ėjo padėti, ir tai, kuri gavo pagalbą. Manau, kad tas atvirumas yra, Bažnyčios išėjimas į gatves, o ne pakvietimas į renginį.
Aš labai rezervuotai žiūriu į tai, kad proginiai katalikai, kurie ateina tik į šventes du kartus per metus kaip į renginį, kad jie kitaip elgsis po šito expo. Jie ateis kaip į mugę, kaip į renginį, pasižiūrės, pasidairys ir tikrai paskui į bažnyčią daugiau nevaikščios. Nes nėra asmeniškai pakviečiami. Asmeniškai nepakalbinami. Didžiausia pagalba žmogui yra tai, kad Bažnyčia pasilenkia iki jo gyvenimo ir kviečia jį į Dievo gailestingumą, o ne parodo, kaip mes gražiai veikiame, kiek tarnysčių turime.
Kaip vis dėlto šis festivalis galėtų pasilenkti prie žmogaus? Klausimas tikrai yra labai rimtas. Juk proginis katalikas ir yra tas katalikas, kuris tam tikromis progomis ateina į tam tikrą renginį.
Išties visa tai turime minty ir savo veikloje, ir savo darbuose. Expo tikslas nėra pasirodyti, prisistatyti, kokie mes nuostabūs, jūs žiūrėkite į mus. Greičiau tai būdas parodyti, jog galima daryti, ką mes darome. Visi, kurie yra pakviesti dalyvauti toje expo – visos tarnystės, bendruomenės ir mūsų pastoraciniai centrai – yra pakviesti būtent prisiliesti prie to ateinančio žmogaus, jį kviesti, domėtis juo.
Kiek tai pavyks? Bent jau mums patiems, tiems aktyviems katalikams, kurie kažką organizuojame dėl kitų irgi labai svarbu suvokti, jog ateiname dėl tų žmonių, o ne parodyti save. Kiek pavyks prakalbinti, bus matyti. Tikrai drąsu tikėtis, kad, priskaičiuojant vaikus, sukviesime 10 tūkstančių žmonių. Gal neprakalbinsime 5 tūkstančių, gal mažesnę dalį. Į pokalbius su ateinančiaisiais įtrauksime ir vienuoles, vienuolius, kunigus. Sakyti, kad visiškai to nebus, būtų tikrai per drąsu, sakyti, jog tikrai visus asmeniškai pakalbinsime, irgi būtų per drąsu. Manau, kad bus bandymas ir graži proga.
Man svarbu ir tai, kad daugybė žmonių, kurie prisideda, savanoriauja ir dar savanoriaus, išgirs žinutę, jog turime atsigręžti į tą, kuris ateina, kuris ieško, pasidomėti, ko jis ieško, ir mokysimės, kaip reikėtų pasidomėti. Turbūt mes neturime tos puikios dovanos prakalbinti žmogų iš karto, nepaklausi juk iškart, kaip tau sekasi ir kuo tu šią akimirką gyveni – reikia rasti subtilių priėjimo būdų. Kiek tam pasitarnaus šis festivalis, pamatysime.
Parengė S. Ž.
