Pokalbis su kun. prof. Vidu Balčiumi
- Pradėkime nuo vaikystės aplinkos, nuo to pasaulio, kurį Viešpats Jums padovanojo, santykių audeklo,į kurį įaudė. Kur gimėte? Kas turėjo didžiausią įtaką vaikystėje? Gal galite papaskoti apie savo vaikystės aplinką.
Viskas vyksta pagal Dievo planą: gimiau 1961 metų birželio 1 dieną Švenčionyse, Stanislavos ir Jeronimo Balčių šeimoje, antrasis iš trijų sūnų. Mano Tėvas – dzūkas iš Ringeliškės kaimo (Liškiavos parapija) – Švenčionių krašte, tuomet vadintame Lietuvos Sibiru, atsidūrė ieškodamas darbo, kurio gimtosiose vietose rasti negalėjo. Mat Balčių šeima buvo pažymėta: už ryšius su partizanais 1946 m. keturi vyresnieji iš devynių vaikų buvo areštuoti, 1947 m. močiutė su trimis vaikais ištremta į Sibirą (senelis miręs), o brolis Bronius – 2-osios Kazimieraičio rinktinės būrio vadas (slapyvardis Arminas) – žuvęs 1948m. netoli Marcinkonių. Pats tėvas su dviem seserimis – visi nepilnamečiai – tik atsitiktinai išvengia tremties. Po slapstymosi, suėmimų ir bandymų įsidarbinti, Tėvas atsiduria Švenčionių rajone, kur, pažįstamiems žmonės padedant, pavyksta įsidarbinti buhalteriu Strūnos invalidų namuose. Ten ir susipažįsta su Mama, – jauniausia dukra keturių vaikų šeimoje – kuriai Švenčionių kraštas yra gimtasis. Tėvai susituokia Naujo Strūnaičio Šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčioje, kurioje pakrikštijami ir du pirmieji sūnūs – vyresnysis Kęstutis ir aš. Algimantas – trečiasis sūnus ir jaunesnysis mano brolis – gims jau Pabradėje, į kurią mūsų šeima išvyksta 1963 metų vasarą. Taigi mano pirmieji gimtinės prisiminimai visiškai neišlikę. Šią atminties tuštumą kažkiek užpildys tik vėlesni įspūdžiai ir susitikimai išgyventi gana dažnų kelionių į Mamos ir savo gimtąsias vietas metu. Visiškai kitoks, labiau gyvas ir spalvingas buvo gyvenimo tarpsnis Pabradėje, kurioje praleidau pirmąją ankstyvosios vaikystės dalį. Nors laikas negailestingai perkeitė daugelį vietų, sumažino tada atrodžiusias tikrai dideles gyvenimo ir žaidimų erdves, ištrynė dalį veidų ir vardų, tebelieka nepakitęs išgyvenimas-įspūdis vaikiškai laimingo laiko, neišdildomai paženklinto tada atrodžiusios labai natūralios ir jokių įtampų nekėlusios kiemo trikalbystės, o vėliau ir mokslų pradžios pirmojoje nedidelės Pabradės pradinės lietuvių mokyklos klasėje. Šį turtą – žmonių ir kalbų įvairovės pažinimą – godžiai kaupiu ir šiandien.
Kai 1969 metų vasarą mūsų šeima keliant Tėvą į kitą darbo vietą įsikūrė Kauno pakraštyje, Neveronyse, tai buvo ne tik geografinis, bet ir kokybinis pasikeitimas. Nuo šiol viskas gyvenime jau buvo siejama su Kauno miestu, jo specifine istorine, kultūrine-dvasine ir akademine aplinka, tuo pat metu išlaikant tą nesugadintam priemiesčio vaikui būdingą smalsaus proto ir širdies atvirumą santykyje su kitu ir kitybe. Gražus ir įvairiapusis buvo kelias nuo antrosios klasės pradinėje Neveronių mokykloje, nusidriekęs per Kauno 8-tos aštuonmetės, vėliau – Kauno 36-tos vidurinės mokyklų klases ir kiemus, iki Kauno medicinos instituto Gydomosios medicinos fakulteto…
Kitos ir kitokios erdvės, nauji draugai ir susitikimai, anksčiau nežinomos patirtys viduje turtino, augino, brandino. Būtent šis laikas tapo ir pirmųjų labiau mistinių, su tikėjimu ir Bažnyčia sietinų patirčių erdve: iki šiol neužmirštu vaikui mažai suvokiamos, bet labai paliečiančios, giesmių ir smilkalų užpildytos Rumšiškių bažnyčios prieblandos Šv. Kalėdų ar Šv. Velykų rytą.
Vaikystės įvykiai ir jau seniai, kaip ir aš, užaugę draugai ar jų atmintis ir šiandien lieka brangūs, gyvi ir gyvenantys. Juk jei tiesa, kad esame visuma to, kas nutiko mums patiems ir kitiems – mūsų akyse ar per mus , o reiškia – kiekvienas sutiktasis, kiekvienas išgyvenimas ir patirtas įvykis, – tada nieko iš mano geografiškai turtingos vaikystės negalėjo pradingti: visa paliko mane kūrusį-kuriantį atspaudą, kaip dalį tos erdvės, kurioje skleidžiasi kiekviename iš mūsų įrašytas vienintelis ir nepakartojamas Dievo projektas. Mes esame gyvi jo dalyviai ir bendrakūrėjai. Ir už viską tegaliu dėkoti.
- Pasirinkote būti mediku. Kaip subrendo toks apsisprendimas?
Nors mokykloje neblogai sekėsi visi dalykai, nuo pat pradžių labiausiai domino visi gamtos mokslai. Žinoma, susidomėjimas viskuo, kas gyva, perėjo įvairius etapus: nuo paprasčiausio smalsumo stebint kasdienę gamtą, iki gimusios nuostabos gyvybės paslaptimi, nuo elementariausių biologijos žinių, iki tikro susidomėjimo chemijos pasauliu. Skaičiau, noriai dalyvavau biologijos ir chemijos olimpiadose. Vis dažniau ir įvairiomis progomis savęs klausiau, o kas gi slypi už to akimi regimo gyvybės fenomeno? Noras žvelgti giliau, prisiliesti prie giliausių gyvybės, ypač žmogaus, paslapčių vis labiau kreipė rimtesnių studijų link. Iš pradžių buvau beapsisprendžiąs studijuoti biochemiją – tuo metu Lietuvoje dar gana naują mokslą, tačiau įtampoje tarp troškimo pažinti žmogų kaip gyvąjį ir noro padėti gyventi ir gyventi geriau protas ir širdis vis labiau krypo į mediciną. Tiesa, iki šio mano pasirinkimo giminės istorijoje gydytojo niekada nėra buvę (kaip, beje, ir kunigo), taigi tikrai nebuvau jokios ankstesnės tradicijos tęsėjas. Pasirinkimas gimė ir nuoširdaus troškimo žmogų moksliškai suvokti, ir pašaukimo pagelbėti kenčiančiam žmogui samplaikoje. Žinoma, tuo metu tikrai nenutuokiau, koks ilgas ir nelengvas kelias nuo vita quam vivimus (gr. bíos, t.y. gyvenimas, kurį konkrečiai gyvename; konkretus gyvenimo būdas ir sąlygos) iki vita qua vivimus (gr. zoé, t.y. pats gyvybės principas, kuris apskritai įgalina gyventi, atverdamas ir amžinajam gyvenimui) suvokimo ir kokia turtinga įvykių ir permainų ateitis laukia! Tuokart, tik baigęs vidurinę mokyklą ir įstojęs į Kauno medicinos instituto Gydomosios medicinos fakultetą, buvau jaunas ir laimingiausias pasaulyje žmogus! Šiandien į šį gyvenimo etapą galėdamas žvelgti jau kitokiu, visa apimančiu ir įprasminančiu, žvilgsniu galiu tik dėkoti. Už visus ir už viską.
- Bažnyčia kalba apie tai, kad kiekvienas žmogus turi pašaukimą ir tik jame gali būti laimingas. Kaip atpažinti savąjį panašumą? Kaip nesupainioti tai, kas mada, kas yra įnoriai, nuo gydančio žmogystę kryžiaus?
Pastoracinėje konstitucijoje apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje (Gaudium et spes, 22) teigiama, kad «žmogaus galutinis pašaukimas tėra vienas, būtent dieviškas». Krikščioniškosios antropologijos šviesoje, šis žmogaus slėpinys pilnai atsiskleidžia tik įsikūnijusio Žodžio, Jėzaus Kristaus, mirusio už visus ir prisikėlusio Dievo-Žmogaus slėpinyje. Kadangi, anot Susirinkimo Tėvų, «Šventoji Dvasia visiems suteikia galimybę vien Dievui žinomu būdu susijungti su šiuo Velykų slėpiniu», ši tiesa-dovana skirta kiekvienam žmogui. Būtent tai ir yra vadinamasis visuotinis pašaukimas į šventumą, apie kurį kalba kita, Dogminė konstitucija apie Bažnyčią (Lumen gentium, V skyrius). Tad kiekvienas žmogus tikrai yra pašauktas: būti, būti Žmogumi, ir būti vis labiau juo tampant. Jei nežinome, ką reiškia žmogus, jei esame tai užmiršę ar pasimetę, galime ir turime žvelgti į Kristų. Justi ir pažinti Jį, išgyvendami bendrystę Jo Kūne – Bažnyčioje, žvelgdami į žmogiškai autentišką jos narių gyvenimą-liudijimą. Taigi, žmogaus pašaukimas yra vienas, bet būdai jį gyventi – įvairūs. Jei pašaukimą išgirstame tarsi vidine klausa, atpažįstame jį širdimi, būdą jį gyventi – konkretų gyvenimą – renkamės laisvai ir sąmoningai. Kitaip … ne tik lyg ir pasirinktas gyvenimo būdas pradės skaudžiai žeisti, pasirodys patiems netikras ir nepasisekęs, bet pradės kliūti ir pats pašaukimas: į šventumą – į pilną mūsų žmogystę. Štai kodėl šiuolaikinė moralės teologija prabyla apie du vienas nuo kito esmingai neatsiejamus žmogaus gylius, kurių vienovei aptarti yra pasiūlytos dvi tarpusavyje vidiniai susietos sąvokos: pagrindinis moralinis pasirinkimas (optio fundamentalis) ir gyvenimo pasirinkimas (optio vitalis). Visiems žmonėms bendras pašaukimas į šventumą kaip žmogiškumo pilnatvę Dieve ir yra ta vidinė, pagrindinio moralinio pasirinkimo gylį nusakanti, žmogaus apsisprendimo tikrovė. O sukonkretintas būdas gyventi savąjį žmogiškumą, žmogaus gyvenimą byloja apie konkretų gyvenimo pasirinkimą iš kelių galimų: santuokos, pašvęsto gyvenimo (kunigystės, vienuolinio gyvenimo, pašvęsto gyvenimo pasauliečio), viengungio gyvenimo. Kad kiekvieno žmogaus gyvenimas būtų ir vis labiau taptų vieninga ir tęstine biografine tikrove, itin svarbu nuolat puoselėti abi minėtas vidines žmogaus dimensijas: juk nekurstoma ugnis užgęsta, o sąmoningai negaivinama dvasia tampa negyva ir daugiau nebekalbinančia raide… Šis nuolatinis atidumas sau, kuri neegzistuoja kitaip nei santykyje su Kitu, būtinai atveria erdvę ir žmogystę gydančiam Kryžiui… Sakyčiau, kad rizikuoti norėti būti pilnai žmonėmis – verta, nes … alternatyvos tiesiog nebėra. Kartą visa tai suvokus ir laisvai už tai apsisprendus, paaiškėja ir tikroji garsiosios Jėzaus ištaros prasmė: «Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teima savo kryžių ir teseka manimi» (Mk 8,34). Taigi svarbiausia nebijoti norėti gyventi tikrai ir … gyventi: juk «kas bijo, tas dar netobulai myli» (1 Jn 4,18), o reiškia – nedrįsta trokšti savęs kaip žmogaus, nedrįsta mylėti nei savęs, nei artimo, nei … Dievo. O juk mylintis santykis yra esminė žmogaus aptartis.
Gyventi savąjį pašaukimą kaip tam tikrą gyvenimo pasirinkimą ir būti laimingiems – visada iššūkis, visada judesys, visada įsipareigojimas, bet juk tuo žmogaus – pašauktojo – gyvenimas ir gražus!
- Medicinos studijos sovietmetyje. Ar jose būta kokios nors ideologizacijos?
Stojant ir įstojus į Kauno medicinos institutą, galvoje tebuvo tik viena – didžiulis noras pažinti žmogų ir, kiek įmanoma, išmokti padėti jam išlikti sveikam, pasveikti negalės atveju arba bent palengvinti kančią. Ideologiniai dalykai tiesiog tada ir neberūpėjo, ir nebedomino. Kadangi pirmieji studijų metai buvo skirti vadinamosioms teorinėms disciplinoms, turėjusioms paruošti tolimesnėms klinikinėms studijoms, didžiausias dėmesys buvo kreipiamas į naujus chemijos, fizikos, biologijos turinius ir jų pagilinimą ir į būtinybę įgyti specifines anatomijos, histologijos, fiziologijos, farmakologijos žinias. Ideologizuoti šias disciplinas, ko gero, iš esmės nebūtų buvę lengva. Nebent … įvardinant kai kuriuos atradimus ar fenomenus, šalia visame pasaulyje žinomo pavadinimo ar vardo, būtinai prijungti ir rusų mokslininko pavardę. Pavyzdžiui, jei genetikoje X0 kariotipą yra įprasta vadinti amerikiečio endokrinologo Ternerio (Turner) vardu, mes privalėjome žinoti šį fenomeną kaip Šereševskio-Ternerio sindromą. Tokių fenomenų ideologizacija, ko gero, net ir nevadinčiau, o suvokčiau juos kaip raišką to žmogiško troškimo prisiminti ir didžiuotis savosios šalies atstovais. Juo labiau, kad taip pat elgėsi ir tebesielgia ir kitos šalys. Juk tą patį genetinį sutrikimą europiečiai vadino net trimis vardais: Bonevi – Ulricho – Ternerio (Bonnevie – Ullrich – Turner). O studijų metais mes, jauni ir gyvenimu trykštantys studentai, į visa tai žvelgėme su šypsena, kartais tik pasiguosdami dėl būtinybės apkrauti atmintį įsimenant daugiau informacijų. Panaši situacija buvo ir visose klinikinėse disciplinose. Kadangi pagrindinė, ypač kiek naujesnė literatūra mus pasiekdavo rusų kalba, modernių vaistų, tyrimų ar gydymo metodų pavadinimai buvo specifiškai „tarybiniai“, nes susiję su šalies, kurios sudėtyje gyvenome, mokslo pasiekimais. Žinoma, apie minėtus nesutapimus ar ribotumus, jų prasmę sužinojome žymiai vėliau. Kaip vėliau pradėjome suvokti ir už viso šito slypinčius itin gilius geopolitinius skirtumus.
Visiškai kitaip atrodė vadinamųjų filosofinių ir politinių disciplinų blokas. Jei stojant bet kurią į aukštąją mokyklą charakteristikoje tarsi įberta sėkla buvo būtinas sakinys „politiškai išprusęs“, tai nuo pat pirmųjų studijų metų sistema rūpinosi, kad ši sėkla būtų daiginama ir auginama: juk turėjome tapti ne bet kokiais, o tarybiniais gydytojais. Skambūs buvo šiam reikalui skirtų dalykų pavadinimai! Taigi studijas pradėjome ne tik nuo chemijos ar anatomijos žinių gilinimo, bet ir nuo TSKP istorijos bei Dialektinio materializmo. Kad būsimieji gydytojai gebėtų atpažinti ir įvertinti visus sparčiai pirmyn žengiančios šalies laimėjimus tiek minties, tiek ekonominėje ir politinėje srityse, privalėjome studijuoti mokslinį ateizmą, socialistinę politinę ekonomiją, o viską vainikavo visiškai nesuvokiamas, bet labai didingai pavadintas mokslas – mokslinis komunizmas. Beje, ši disciplina buvo viena iš trijų baigiamųjų valstybinių egzaminų sąraše. Taigi nė vienas diplomuotas gydytojas negalėjo išeiti į gyvenimą „politiškai neišprusęs“. Na, o jei pridursiu, kad Institute veikė ir karinio parengimo katedra, kurios svaiginančią atmosferą išgyvenę studentai tapdavo dar ir medicinos tarnybos leitenantais, tada sąrašas būtų tarsi ir išbaigtas…
Mintimis sugrįžus į praeitį ir prisiminus trumpai aptartą gydytojų ruošimo sistemą beveik spontaniškai norisi įvardinti su tuo susietus du dalykus. Laimei, dauguma minėtų disciplinų dėstytojų tikriausiai suvokdami, kokie fragmentiški ir dažnai toli su tiesa prasilenkiantys buvo jų dėstomi dalykai, geriausia prasme patys į viską žvelgė pro pirštus. Nekvestionuodamas jų vadinamosios studijų srities pasirinkimų tiesiog konstatuoju, kad bereikalingai mūsų – studentų – jie nebevargino. Įdomi ir antroji patirtis. Be paties bendriausio įspūdžio, atmintis praktiškai nieko, kas susiję su šiais pseudo mokslais, neišlaikė. Šią žmogaus psichės apraišką šiandien pats sau aiškinu kaip apsauginį, su esmine žmogaus asmens aptartimi susijusį fenomeną: visa tai, kas sąžinėje neatpažįstama kaip vertinga, kaip vertybė, kaip gyvenimą įprasminanti, o dėl to – aksiologiniame lygmenyje įpareigojanti tiesa, ilgalaikėje atmintyje tiesiog nebeišsaugoma. Laimei… Taigi, trumpalaikis susilietimas su įvairiomis tariamomis tiesomis jokiu būdu neužgožė nei tada tryškusio jaunatviško entuziazmo trokštant padėti kiekvienam žmogui, nei tikrųjų dalykų – tegul kažkuriam laikui dar paslėptų ir pilnai neįsisąmonintų – ilgesio.
- Kiekvienas medikas duoda Hipokrato priesaiką, kurioje pažada atiduoti visas jėgas, padedant žmogui. Kiek šiandien ji dar išlieka prasminga, kai kalbame apie eutanazijos įteisinimą, kai medikui tenka kovoti, ir ne visada teisinga, už teisę nedaryti aborto?
Turiu galvoje dilemas, kurios kyla, bent Lietuvoje: ar medicinos studentas gali atsisakyti mokytis daryti abortą; dar ryškesnė situacija – ar medikas gali atsisakyti daryti abortą ir paprašyti kreiptis pas kolegą, nes tai nesuderinama su jo sąžine. Manyčiau, kad Hipokrato priesaika ir kiti panašūs simboliai (1948 metų Gydytojo įžadas pagal Ženevos Deklaraciją, 1949 metų Tarptautinis medicinos etikos kodeksas, 1997 metais atnaujintoji Hipokrato priesaika) – būtent todėl, kad perteikia ilgaamžę žmonijos patirtį apie tai, kas autentiškai žmogiška, – ir šiandien išlieka prasmingi. Juo labiau dabar, kai mūsų pasaulyje vis labiau įsivyrauja jau ne tiek atvirai nehumaniškas žvilgsnis į žmogų, kiek vadinamoji posthumaniškoji ir transhumaniškoji antropologija, kurios tolimąsias pasekmes, ypač naujų teorinių ir praktinių dilemų gimimo ir konkrečių būdų jas spęsti lygmenyje, numatyti išties nelengva. Štai kodėl visi gydytojo profesijos esmę aptariantys simboliai yra svarbūs: juk už jų slypi ne tik mediko, bet ir paties žmogaus samprata. Jei peržvelgsime minėtus tekstus, turėtume būti nustebinti visus juos vienijančio vidinio minties vieningumo: be tradicinio galeniškojo reikalavimo primum non nocere prasmės, randame nuorodų į besąlygiškai pozityvią laikyseną žmogaus gyvybės ir sveikatos akivaizdoje. Ši vidinė gydytojo nuostata jokiu būdu nelieka tik graži abstrakcija. Ji būtinai įsikūnija labai konkrečioje, aiškią ribą nubrėžiančioje elgsenoje, kurią nurodytieji dokumentai nedvejodami įvardina. „Niekam, nors ir labiausiai prašytų, neduosiu mirtinų nuodų. Taip pat panašių jų sumanymų patarimu neparemsiu. Be to, nė vienai moteriai neduosiu priemonės pradėtam gemalui ar vaisiui sunaikinti“ (Hipokrato priesaika), „Stengsiuosi globoti žmogaus gyvybę nuo jos užuomazgos“ (Įžadas), „Gydytojas visada turės omenyje pareigą gerbti žmogaus gyvybę“ (Kodeksas), „Saugosiu žmogaus gyvybę ir jos neliečiamumą nuo pat pradėjimo iki natūralios mirties, gerbsiu jos orumą. Niekada neskirsiu ir neduosiu mirtinos vaistų dozės, nei savo noru, nei kitų prašomas“ (atnaujintoji priesaika). Negaliu nepriminti ir viską apvainikuojančio teiginio, kad net ir verčiamas ar grasinamas, gydytojas niekada nesutiks, jog jo medicinos žinios būtų nukreiptos prieš žmogiškumą. Taigi, gydytojas pirmiausia yra žmogus, kuris žengia į bet kuriuos namus kaip gera linkintis ir darantis gera (lot. benedicere et benefacere). Rodos, tekstai yra ir aiškūs, ir iškalbingi. Belieka, kartą priesaiką davus, ja gyventi. Bet tam, kad gyventum, būtina tikrai suvokti, kuo prisiekiama. Kitaip tariant, svarbu suprasti, kokiomis filosofinėmis-antropologinėmis prielaidomis iš tiesų grindžiamos žmogaus, jo gyvybės, asmens, jo orumo, pagarbos ir teisių aptartys. Jei krikščioniškosios antropologijos žvilgsnis į visa, kas žmogiška, yra tikrai vieningas, empiristinės etinės-antropologinės minties mokyklos žmogų, jo vertę suskaldo ir laipsniuoja, kartu nepripažindamos nei besąlygiškos pagarbos, nei tų pačių teisių visiems. Štai ir baigėsi tariamas aiškumas… O juk ir gydytojas-žmogus nebūtinai tuos pačius terminus suvokia taip pat, kaip ir jo kolega. Jo suvokimas ir gebėjimas įžvelgti prasmę neišvengiamai paženklintas tikros kultūros, tam tikro jį kaip asmenybę gimdančio etoso. Jei prisiminsime dar ir geografijos bei nuo jos neatsiejamos istorijos nulemtus didžiulius kultūrinius skirtumus pasaulyje, žmogaus suvokimo įvairovė taps dar turtingesnė. Taigi itin svarbu skirti, gal tiksliau – norėti skirti laiko studijoms, dialogui, rasti erdvės pradinėms prielaidoms apie žmogų išsiaiškinti ir jas argumentuotai pagrįsti. Nors kasdienybė ir gali sudaryti įspūdį, kad didžioji dalis atsakymų į primintus klausimus yra tarsi savaime aiškūs, iš tiesų mūsų pasaulyje savaime suprantamo nėra nieko. Tai ypač galioja viskam, kas susiję su žmogaus, asmens, orumo, gyvybės, vertybės, pagarbos sąvokomis… Blogai, kai apie tai tiesiog nekalbama. Blogiausia, kai apie tai nekalbama sąmoningai arba kai pats būdas kalbėti labiau primena ideologo diskursą nei tiesos apie žmogų paiešką… Jei tikrai išlaisvina tik tiesa (plg. Jn 8,32), būtina norėti ją pažinti ir pri-pažinti. Tam reikalingos ir kryptingos studijos, ir objektyvios informacijos, ir pati galimybė per konkrečias patirtis šiuos svarbiausius dalykus asmeniškai suvokti, atpažįstant juos kaip tiesą-man ir mano tiesą, kuria būtinai noriu gyventi. Kitaip … viskas teliks raide, kuri užmuša, negaivina ir neleidžia gyventi: nei sau, nei kitiems. Deja, tenka konstatuoti, kad tuometinė medicinos studijų sistema tokios galimybės tiesiog nesudarė: kaip jau minėjau anksčiau, dėmesio centre tebuvo badymas formuoti homo sovieticus… Laimei, jokia sistema niekada negali savyje sutalpinti ir uždaryti viso gyvenimo, nepajėgia visiškai deformuoti tarpasmeninių santykių tinklo! Tad gražių, autentiškos žmogaus ir žmogiškumo prasmės ieškoti kvietusių patirčių nestigo ir tada: per konkrečius asmenis, per pokalbius ir įvykius, per didžiulį norą būti kartu.
Esu tikras, kad jei visi pasiektume vieningą ir gilų suvokimą, kokios pamatinės ir nepakartojamos vertybės akivaizdoje esame kaskart, kai susiduriame su prasidėjusia nauja žmogaus gyvybe, jei kiekvienas joje atpažintume asmeninę būtį – asmens orumo nešėją, – reikalaujančią besąlygiškos pagarbos, pagaliau, jei suprastume, kad nuo mūsų būdo suvokti žmogaus embrioną tiesiogiai priklauso mūsų pačių savęs suvokimas, mūsų pačių žmogiškumas ir asmeniškumas, tikrai neatsirastų nė vieno žmogaus, kuris sąmoningai pasisakytų už tiesiogiai sukeltą abortą ar jį kaip tokį laisvai rinktųsi.
Prisimindamas medicinos studijas galiu pasakyti, kad man tikrai pasisekė. Apie eutanaziją tada dar nebuvo kalbama, abortas didžiajai daliai studijuojančių teliko vien teoriniu dalyku. Taip, vadovėlyje buvo paminėtos įvairios vadinamojo chirurginio nėštumo nutraukimo technikos, tačiau nė vieno iš man dėsčiusių dėstytojų atliekant šią intervenciją Instituto klinikoje nesu matęs. Kadangi specializacijai pasirinkau ne akušeriją – ginekologiją, ši skaudi ir dramatiška tikrovė bent jau man tada ir liko tik teorinė. Nekilo ir jokių vidinių konfliktų ar realios galimybės iškilti sąžinės išlygos klausimui. Juo labiau, kad jau minėtasis etosas, ypač mano šeimos aplinka, buvo suformavęs tikrai pozityvų žvilgsnį į žmogaus gyvybę. Taigi mano „regėjimo lauke“ vietos abortui kaip priimtinai praktikai natūraliai nebebuvo. Žinoma, nebuvau naivus ir žinojau, kad ir ši skaudi gyvenimo dalis egzistavo… Tik po daugelio metų studijuojant gyvybės etiką, o ypač pradėjus ją dėstyti, atsirado reali galimybė giliau pažvelgti į visas šias sudėtingas žmogaus tikroves jau iš moralinės sąžinės perspektyvos, gilintis į jų priežastis ir prevenciją, padėti ruoštis sužeistų žmonių lydėjimui.
Šiandien gydytojo situacija yra kiek kitokia. Asmeninė sąžinė, nepaisant vis dar pasitaikančių iškreiptų jos interpretacijų, visiškai teisėtai ir profesiniame gyvenime atgavo centrinę vietą. Jau ne tik krikščioniškoji moralė, bet ir tarptautinės institucijos pripažįsta vadinamą sąžinės išlygos teisę. Tai skelbia ir 2010 m. spalio 7 d. Europos Tarybos Parlamentinės asamblėjos rezoliucija „Dėl sąžinės išlygos teikiant teisėtą medicininę pagalbą“. Taigi sudaryta ne tik etinė, bet ir juridinė prielaida atsisakyti sąžinėje nepriimtinų, prieš žmogaus gyvybę nukreiptų sprendimų ir veiksmų, be teisės būti dėl to diskriminuojamam. Atsivėrė nauja erdvė žengti žingsnį į priekį – link žmogaus ir žmogiškumo. Žinoma, niekada nei akimirkai neprarandant besąlygiškos pagarbos kitam žmogui – net tada, kai jis gyvena kitaip, net tada, kai jis kitoks.
- Kaip gyvenimas klostėsi pabaigus medicinos studijas? Kaip pradėjo ryškėti kunigo pašaukimas?
Pats pasirinkęs šį kelią ir po šešerių nuoširdžių ir rimtų studijų metų gavęs diplomą, buvau tikrai laimingas. Juo labiau, kai aplinkybėms palankiai susiklosčius, gavau paskyrimą dirbti klinikinį ir akademinį darbą toje pačioje Alma Mater, profesoriaus Alfredo Žiugdždos vadovaujamoje Vidaus ligų propedeutikos katedroje. Taigi nuo pat pirmųjų savarankiško darbo dienų klinikinė, akademinė ir mokslinė-tyriamoji veikla vis labiau tapo vieninga mano gyvenimo tikrove. Drįstu sakyti, kad ir gydytojo, ir akademinis darbas sekėsi. Ko gero būtent tokiais atvejais įprasta sakyti, kad žmogus jaučiasi esąs savo vietoje. Esu dėkingas likimui ir konkretiems žmonėms, per kuriuos priminta tikrovė tapo neatsiejama mano biografijos dalimi. Tik žymiai vėliau gims geba viską interpretuoti kaip ypatingą ir kryptingą Dievo vedimą savęs link – per dovanai gautus įvykius, per veidus ir vardus turinčius žmones, iki Dievo-Žmogaus, o per Jį – iki gimusio ir jau niekada neapleidusio nukreiptumo žmogiškosios pilnatvės link.
Ši, tiesiogiai su medicina susieta gyvenimo dalis palaipsniui į vieningą visumą surinko įvairius žmones, vietas, veiklas ir įvykius: gydomasis darbas tuometinėje III-joje Kauno Klinikinėje ligoninėje, akademinis darbas jau minėtoje Kauno Medicinos Instituto Vidaus ligų propedeutikos katedroje, apginta disertacija lėtinių kvėpavimo organų sistemos ligų epidemiologijos ir profilaktikos klausimais, medicinos daktaro laipsnis, docento pareigybė, suteiktas pedagoginis docento vardas. O jei pridursiu, kad santykiai su ligoniais, studentais ir kolegomis iš tiesų buvo gražūs ir pasisekę, ir šiandien galiu tik pasidžiaugti, jog tikrai nieko nestigo… Tiek, kiek tuomet galėjau priimti, viską buvau gavęs! Žinoma, visada išliko gyvas, jaunam gydytojui toks natūralus troškimas augti ir tobulėti kaip specialistui, tačiau labiausiai dėkoju už tada susikūrusį ir iki šiandien išlaikytą tarpasmeninių santykių tinklą. Esu tikras, kad nė vienas sutiktas žmogus nebuvo bevertis, kaip ir joks susitikimas – beprasmis.
O dėl kunigystės pašaukimo… Į panašų, jau anksčiau užduotą klausimą esu atsakęs, kad pašaukimą kunigystei „įkalbėjo“ mano pacientai. Ir šiandien šios įžvalgos neatsisakau. Ir šiandien širdies klausa tebegirdžiu gražiausią, kažkada kenčiančio žmogaus lūpomis ištartą frazę: daktare, jums tik kunigu būti. Kiek grožio ir kiek atsakomybės šioje ištaroje! Reikia pripažinti, kad ji tapo pranašiška … Mat esu tikras, kad žmogaus pašaukimas yra vienas ir vienintelis: į šventumą, o reiškia – autentiškam žmogiškumui, jo pilnatvei. Jos siekiant būtinai reikia tiek vidinio ir išorinio (iš)gydymo, tiek ir perkeičiančio viso asmens pašventinimo. Štai ir susitiko terapinė (gydytojiškoji) ir kunigiškoji dimensijos!
Taigi, ieškojau žmogaus, o buvau Dievo surastas. O kartą Dievo surastas ir Jo užkalbintas, dar labiau troškau (ir tebetrokštu) ieškoti žmogaus, jo pilnatvės, paprasčiausiai – viso, kas kasdieniame gyvenime tikrai žmogiška. Štai kodėl bent jau aš gydytojo ir kunigo pašaukimą suvokiu kaip vieną ir tęstinį. Jei šitaip suvoktas, mano pasirinkimas man pačiam jau ir neatrodo kažkuo ypatingas.
Žinoma tam, kad suvokčiau, jog žmogaus pilnatvė yra apreikšta būtent Jėzuje Kristuje – tikrame Dieve ir tikrame Žmoguje – prireikė laiko. Beje, šis noras suvokti giliau niekada ir nesibaigia. Tačiau niekada esmingai nesigailėjau kartą leidęsis būti suviliotas susitikimo su Jėzumi – Homo perfectus, – kuris ir tapo man ir mano Keliu, Tiesa ir Gyvenimu. Juk ištara, kad pašaukimas visada yra malonė, dovana, kurios – kartą ją atpažinus – nepriimti neįmanoma, tebelieka tikra ir visa gaivinanti.
- Taigi, vieną dieną įsidėjote medicinos mokslų daktaro diplomą į stalčių, pridavėte savo pacientų ligos istorijas į registratūrą ir patraukėte į seminariją? (Aišku, kiek juokauju, bet juk kiekvienam pokšte būna ir šio to daugiau). Trumpai papasakokite apie savo kelią į kunigo šventimus.
Jau paskutiniuose medicinos studijų kursuose, o ypač per aštuonerius gydytojo darbo metus gimė ir palaipsniui vis gilėjo suvokimas, kad žmogaus ieškojimuose ir tarnystėje žmogui buvo galima eiti toliau ir giliau. Šiai intelektinei – egzistencinei įtampai pasiekus vadinamą kritinį lygį, vidinis įsitikinimas virto moraliniu tikrumu, kuris tarsi vidinis balsas kvietė žengti ypatingą žingsnį – nuo gera į geriausia. Nors nemaža dalis tuometinės mano aplinkos žmonių labai nuoširdžiai tokio pasirinkimo nesuprato, savyje buvau tikras, kad šį žingsnį žengti privalėjau. Sakyčiau, kad savyje tai suvokiau kaip klausimą, nuo atsakymo į kurį priklausė giliausia mano aš tiesa, mano paties kaip žmogaus likimas – dabartis ir ateitis. Šiandien visus aptartus vidinius judesius, išgyvenimus ir atradimus nedvejodamas siečiau su dinamiška sąžinės tikrove. Tik vėliau sužinojau, kad būtent teisingoje sąžinėje (recta conscientia) skambantį kvietimą mylėti ir daryti gera II Vatikano Susirinkimo Tėvai prilygino Dievo balsui – vidiniam įstatymui, o ištikimybėje sąžinei įžvelgs paties asmens orumo matą. Itin stipri šią žmogaus aptartį išbaigianti tiesa: „Pagal tą įstatymą jis [žmogus] ir bus teisiamas“ (plg. Gaudium et spes, 16).
Taigi, tikrai asmeniškai esu patyręs, ką reiškia lotynų posakyje kondensuota išmintis: recta conscientia semper sequenda erit. Visu savimi jaučiau, kad šiam vidiniam kvietimui turiu atsiliepti. Bet tuo pat metu iškilo daugybė klausimų: ar ši vidinė paskata tikrai buvo iš teisingos sąžinės kylanti? Ar ne pats sau tariamą pašaukimą įsikalbėjau, jį išgalvojau? O gal tikrai – tai tik lengviau ar sunkiau įvardinamų kitokių interesų ar net sau pačiam slaptų siekių raiška? Juo labiau, kad panašių, net nebandančių suprasti ir negailestingai mažai pozityvių interpretacijų nestigo… Ar buvo lengva? Žinoma, ne… Tačiau vidinis tikrumas, kad negalėjau likti tik nuojautų ar nuomonių lygyje, bet privalėjau pasitikrinti – tiek, kiek žmogui įmanoma – savo ketinimų tikrumą ir nuoširdumą, tik sustiprėjo. Kadangi Dievas, veikdamas per konkrečius žmones ir įvykius, visiems ieškantiems sudaro galimybę būti surastiems, tokią dovaną gavau ir aš. Neįkyrus ir geranoriškas kelių kunigų lydėjimas, susitikimas su tuometiniu Vilniaus Arkivyskupu, pagaliau – popiežiaus Jono Pauliaus II vizitas Lietuvoje ir galimybė aktyviai dalyvauti Jo švenčiamoje Eucharistijoje, maldos susitikimuose ir kituose renginiuose man tapo ta šviesa, kuri išskaidė bet kokių abejonių sutemas, ir tais ypatingais mano kelią žyminčiais ženklais. Taigi daugiau atsakymų jau nebeieškojau: supratau pats esąs surastas, o dėl to ir pats atpažinęs savo Kelią, Tiesą ir Gyvenimą: Jėzuje. Prasidėjo tikėjimo kelionė – mano tik-ėjimas kunigystės link.
Dėl palankiai susiklosčiusių aplinkybių nusprendęs sugrįžti į gimtąją vyskupiją, antrosioms studijoms pasirinkau ką tik atkurtą Vilniaus kunigų seminariją. Trejiems metams ji ir tapo antraisiais mano namais. Tai buvo tikrai gražus, turtingas, nors ir nelengvas gyvenimo tarpsnis: jau trisdešimt dvejų metų ir iš visiškai skirtingos aplinkos, atsidūriau man nepažįstamoje dvasios erdvėje, tarp žymiai jaunesnių ir pasaulį kitaip suvokiančių žmonių. Daug ką reikėjo suprasti, išmokti prisitaikyti prie daugelio suaugusiam žmogui neįprastų dalykų. Ten, kur pristigdavo paprasčiausio žmogiško suvokimo, papildydavo Dievo malonė. O jos tikrai nestigo.
Po dviejų filosofijos ir pirmojo teologijos kursų studijas tęsiau Paryžiaus École Cathédral kur ir įgijau teologijos bakalaurą. Dveji metai kitoje šalyje, skirtinga kalba ir kultūra, galimybė prisiliesti prie kitokios teologinės minties mokyklos, o svarbiausia – visiškai naujas tarpasmeninių santykių tinklas praturtino iki šiol turėtą Bažnyčios įvaizdį. Prasidėjo labai konkreti Bažnyčios kaip Visuotinės (gr. Καθολική) patirtis. Į Vilnių sugrįžau visapusiškai praturtėjęs ir pasiekęs asmeninį tikrumą, kad atsiliepęs į Jėzaus kvietimą ir norėdamas savo gyvenimą Juo ir su Juo sieti su sakramentine kunigyste, nesuklydau. Mastydamas apie šį ypatingą vidinį virsmą, esu ypač dėkingas dviem savo dvasios tėvams – Philippe–Marie Mossu, FJ ir Paul Chapelle, SJ – už ramų ir gyvą jų tikėjimo liudijimą, bei kantrią žmogišką išmintį. Paskirtas Vilniaus Švento Juozapo seminarijos studijų prefektu pradėjau darbą seminarijoje. Tų pačių, 1998-ųjų metų rugsėjį Vilniaus Arkikatedroje Arkivyskupo Metropolito Audrio Juozo Bačkio rankų uždėjimu buvau įšventintas diakonu, o gruodžio 31-ąją dieną – kunigu. Už viską nuoširdžiai dėkojau Dievui ir žmonėms.
- Mokslininkui nėra paprasta suklupti ant kelių prieš teologijos studijas. Kiek medicinos studijos padėjo, studijuojant teologiją?
Asmeninių žmogaus ir Dievo ieškojimų kelyje medicinos ir teologijos studijų santykio klausimu esu susidūręs su diametraliai priešingomis nuomonėmis. Jau minėjau, kad man apsisprendus stoti į seminariją ir studijuoti teologiją, viena dalis tuometinių mano kolegų reagavo labai stipriai ir mažai geranoriškai. Šių „radikalių pozityvistų“ nuomone tikrąjį mokslą keičiau į protu nesuvokiamą, mistinį pseudomokslą… Pradėjus studijuoti teologiją nelietuviškoje aplinkoje susidūriau su priešingai negatyvia nuostata, anot kurios medicinos studijos man tik trukdė atsiverti tikrajai teologijai. Šį kartą atremti teko „radikalių fideistų“ spaudimą, kurių manymu išskyrus teologiją, visi kiti mokslai – įskaitant mediciną ir psichologiją – buvo praktiškai nieko neverti. „Studijuok teologiją, ir visos problemos išsispęs“ – toks buvo pagrindinis jų šūkis. Kiek vėliau, keičiantis vietoms ir žmonėms, pažinau sveiką proto ir tikėjimo pusiausvyrą bei išmintingą santykį tarp jų siūlančią teologinės minties mokyklą. Ilgainiui supratau, kad ir oficialios Bažnyčios nuomone būtent toks – dialogiškas ir vienas kitą stimuliuojantis – ir yra tikėjimo ir proto, tikėjimo ir mokslo santykis, kuriame nei pirmasis dėmuo nubraukia antrąjį, nei antrasis gali pakeisti pirmąjį. Ši sutaikinanti tiesa – nesibaigiančio fides et ratio pokalbio būtinybė – tapo mano studijų objektu ir neatsiejama gyvenimo dalimi. Juk protinga prigimtimi apdovanotą žmogų galima aptarti ir kaip vienintelį kūrinį, sukurtą protingą tam, kad tikėtų, t.y. pažinęs santykį su Dievu kaip esminį ir visa laikantį, norėtų jame išlikti ir … liktų.
Žinoma, visą medicinos žinių grožį ir naudą ypatingai patyriau tada, kai pradėjau gilintis į moralės teologiją, ypač specialios moralės dalį, dar vadinamą gyvybės ir lytiškumo etika. Be gilesnio ir tikslaus visų žmogaus dimensijų pažinimo, kurį man ir užtikrino užbaigtos medicinos studijos, šios moralės teologijos dalies suvokimas ir pats būdas argumentuoti būtų praktiškai neįmanomas arba liktų labai neįgalus, dar blogiau – klaidingas ir klaidinantis.
Atsiklaupti – ne tik mokslininkui, o ir bet kuriam žmogui, net tiesiogine prasme – niekada nelengva… Mūsų pasaulyje šis fizinio kūno judesys dažniau asocijuojasi su savęs žeminimu, nusižeminimu prieš kitą – viršesnį. O ką jau kalbėti apie atsiklaupti kaip tą vidinę, intelektinę-dvasinę laikyseną! Juk šiandienos žmogus, toks stiprus bio- ir nano technologijomis, informacijų valdymu ir geba veikti pačias žmogaus kognityvines galias, dažnai jaučiasi esąs beveik visagalis – ompipotens.
Iš tikrųjų, ieškantis ir visapusiško pažinimo siekiantis žmogus – nesvarbu, kokioje gyvenimo ar mokslo srityje jis tai bedarytų – tam tikru momentu būtinai pasiekia suvokimą, kad pati Tiesa kaip siekiamybė neišvengiamai kviečia peržengti tiek visada ribotą savo žinojimą, tiek ir save patį, liekant atviram kitybei ir kitoniškumui. Tik šis ribotumo suvokimas-nuojauta gelbsti nuo anksčiau įvardintos ir pačiam žmogui pavojingos pretenzijos, kurią analogiškai pavadinčiau docta omnipotentia, ir sugrąžina prie vidinės docta ignorantia laikysenos, apie kurią mąstydamas dar XVa. Nikolajus Kuzietis rašė: „Žmogus yra tuo mokytesnis, kuo jis daugiau žino apie savo nežinojimą“. Galvodamas apie teologijos ir medicinos (ar bet kurio kito pozityvaus mokslo) santykį, būtent tokią kūrinišką žmogaus nuostatą ir galėčiau atsiklaupimu pavadinti.
Taigi būti atsiklaupus – tai ne statiška ir momentinė padėtis, o dinamiška vidinė mūsų sąmoningo noro būti ir vis labiau tapti žmonėmis tikrovė, kuri neatsiejama nuo būti santykyje su Absoliučiai Kitu ir kitokiu, panorusiu tiek nusi-žeminti žmogaus link, kad pasidarytų intimior intimo meo (plg. Šv. Augustinas). Kai paliečia malonė šitai suvokti, pats atsiklaupi ir lieki klūpoti.
- Kaip gyvenimas klostėsi toliau, tapus kunigu.
Po kunigystės šventimų likau seminarijoje kaip studijų prefektas iki akademinių metų pabaigos. Jiems pasibaigus šį kartą tolimesniems teologiniams ieškojimams išvykau į Romą, Amžinąjį Miestą. Jau specializuotoms teologijos studijoms pasirinkau garsųjį jėzuitų vadovaujamą Popiežiškąjį Grigaliaus Universitetą. Licencijato (2000-2001m.) ir doktorato (2001-2006m.) studijų metu gilinausi į fundamentaliosios moralės teologijos klausimus. Objektyvios aplinkybės taip lėmė, kad tik pradėjęs doktorantūrą buvau pakviestas lydėti ir kuruoti seminarinį teologijos bakalauro studijų ciklo studentų darbą. Toks ir buvo mano, doktoranto iš Lietuvos, kuklus sugrįžimas į akademinę veiklą, tik šį kartą jau Visuotinės Katalikų Bažnyčios kontekste. Pradėjęs nuo asistento pareigų, apgynęs teologijos daktaro disertaciją, likau dėstyti tame pačiame universitete jau kaip docentas.
Kai po kelerių metų gavau pasiūlymą stabilizuotis Popiežiškajame Urbono Universitete, vadovauti Specialiosios moralės katedrai ir profesoriaus pareigoms užimti, tegalėjau dar kartą dėkoti Apvaizdai ir žmonėms, per kuriuos jos veikimas labai konkrečiai palietė. Naujasis – Urbono universitetas, dar žinomas ir Misijų universiteto vardu – yra sudėtinė Tautų Evangelizavimo Kongregacijos, tradiciškai vadinamos Propaganda Fide, dalis. Šį kartą patekau į pačia tikriausia prasme misionierišką ir multikultūrinę erdvę, nes didžioji Universiteto studentų dalis buvo ir tebėra iš Afrikos, Azijos ir Lotynų Amerikos šalių.
Daug ką turėjau perprasti – nuo paprasčiausių žmogiškų gestų iki tinkamiausio kalbėjimo būdo perteikti mums, europiečiams, tarsi savaime suprantamas tiesas skirtingų kultūrų studentams. Bandydamas dėstyti kitaip tą patį, niekada nesustojau ieškojęs ir mokęsis pats. Praturtėjau: naujais tarpasmeniniais santykiais, kitokiomis tikėjimo gyvenimo patirtimis, pasaulio ir Bažnyčios pažinimu. Per labai konkrečią Visuotinės Bažnyčios pajautą atsivėrusi nauja erdvė neišvengiamai keitė žvilgsnį į Dievą, žmogų ir save patį, darydama jį atviresnį ir sudarydama galimybę mokytis tapti artimu kiekvienam sutiktajam.
Minėtame Romos universitete darbuojuosi iki šiol. Niekada nepalikau ir savosios Alma Mater – Grigaliaus universiteto – į kurį dabar sugrįžtu jau kaip pakviestas profesorius. O jei dar paminėsiu ir Neapolyje įsikūrusį Popiežiškąjį Pietų Italijos teologijos fakultetą, kuriame irgi tenka laimė dėstyti, mano akademinės ir kunigiškosios veiklos koordinačių sistema bus išbaigta. Taigi nuoširdžiai galiu pasidžiaugti, kad ta pati Visuotinė Bažnyčia, kuri mane pagimdė kaip mąstantį teologijos klausimus, sudarė galimybę būtent joje ir tęsti pradėtą misiją.
Na, o jei kas nors paklaustų: o Lietuva? Jos niekada neužmirštu, ir kiekviena proga – kai tik galiu ar esu kviečiamas – tiek, kiek objektyvios galimybės leidžia, mielai dalinuosi viskuo, ką geriausio esu sukaupęs, supratęs ar parašęs. Džiaugiuosi galėdamas likti Vilniaus Arkivyskupijos kunigu, besidarbuojančiu tegul ir platesnių horizontų, tačiau tos pačios Kristaus Bažnyčios vynuogyne. Džiaugiuosi galėdamas likti Vilniaus Arkivyskupijos kunigu, besidarbuojančiu tegul ir kitur augančiame, tačiau tos pačios Kristaus Bažnyčios vynuogyne. Būtent todėl tikiu, kad viskas, ką ir kuo šiandien gyvenu, iš tiesų yra ad maiorem Dei gloriam – didesnei Dievo garbei.
