Daugelis kelia klausimą, ar Jėzus Kristus iš tiesų gimė gruodžio 25 dieną? Taigi, ką mes žinome apie jo gimimo datos istoriškumą? Kaip žinoma, evangelijos nenurodo, kokią dieną gimė Kristus. Tad kaip nutiko, kad Bažnyčia nustatė būtent gruodžio 25 dieną švęsti šv. Kalėdas? Ar tiesa tai, jog ši krikščioniška šventė – savo svarbumu antra po šv. Velykų – buvo nustatyta gruodžio 25 dieną būtent tam, kad išstumtų pagonių Saulės kultą, švęstą dar iki Kristaus gimimo?
Reiktų pradėti nuo to, kad žiemos saulėgrąža yra ne gruodžio 25-ąją, bet – 21 d. Būtent tą dieną, gruodžio 21-ąją, politeistinėse (politeizmas – religija, kurioje tikima į daug dievų) kultūrose buvo iškilmingai minimas „deus sol invictus“ (lot. „saulė, nenugalimas dievas“) kultas.
Kita vertus, yra svarbu pabrėžti, kad pirmykštė Bažnyčia, ypač Rytuose, nustatė Jėzaus gimimo datą gruodžio 25 dieną pačiais pirmaisiais metais po jo mirties, vadinasi, gerokai ankščiau negu krikščionybė tapo oficiali Romos imperijos religija, kada jau buvo galima išstumti ar užgožti pagoniškas šventes, susijusias su Saulės kultais ir dievybėmis.
Duomenys, kurie buvo gauti prieš kelerius metus studijuojant pirmykštę judėjų-krikščionių rašytinę tradiciją ir archeologinių kasinėjimų rezultatus, taip pat patvirtina Kristaus gimimo datos istoriškumą.
1947 metais vienas palestinietis piemuo (arabiškai – „beduinas“) atsitiktinai atrado molinį indą, pusiau užkastą vienoje Kumrano dykumos oloje, apie 20 km nuo Jeruzalės. Šioje nuošalioje vietovėje, prie Negyvosios jūros, buvo įsikūrusi vienuoliška žydų esenų bendruomenė, kuri be asketinio gyvenimo dar perrašinėjo ir senųjų žydų raštus. Vienuoliai per kelis dešimtmečius perrašė gana daug tekstų, po to juos paslėpė dideliuose moliniuose induose, kad apsaugotų nuo romėnų okupacijos 70 m. po Kr.
Iškart, po netikėto atradimo, viso pasaulio archeologai pradėjo didžiulę kasinėjimų kompaniją šioje dykumos zonoje, jie aptiko 11 požeminių olų, kurios saugojo beveik dvidešimt amžių daugybę indų, vazų ir tūkstančius biblinių rankraščių, suvyniotų ir garai išsilaikiusių. Tarp šių svarbių radinių mus domina ypač vienas tekstas iš II a. prieš Kr. – „Jubiliejų knyga“.
Būtent šis judėjų šaltinis mums leido sužinoti beveik po dviejų tūkstančių metų datas, pagal kurias Izraelio kunigų skyriai eidavo cikliškai nuo šeštadienio iki šeštadienio tarnybą Jeruzalės šventykloje, taigi visada tuo pačiu metų laiku. Be to, „Jubiliejų knyga“ praneša, kad Abijo skyrius, aštuntasis iš dvidešimt keturių, kuriam priklausė kunigas Zacharijas, Jono Krikštytojo tėvas (žr. Lk 1, 5), įžengdavo į šventyklą tą savaitę, kuri išpuldavo tarp rugsėjo 23 ir 30 dienos.
Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tai nereikšminga žinia, tačiau tai tapo tikru šoku senovės krikščionybę tyrinėjantiems mokslininkams. Iš tiesų Zacharijas įėjo į šventyklą rugsėjo 23-iąją, kai, pasak Evangelijos pagal Luką, jis gavo žinią iš angelo Gabrieliaus, kuris jam pranešė, jog nepaisant jo seno amžiaus ir jo žmonos Elzbietos nevaisingumo, jis turės sūnų, vardu Jonas (žr. Lk 1, 5–25). Vadinasi, Viešpaties pirmtakas, Jonas Krikštytojas, galėjo gimti birželio 24 dieną, praėjus devyniems mėnesiams po angelo apreiškimo Zacharijui. Jau nuo I a. po Kr. Bažnyčia savo liturginiame kalendoriuje prisimena tiek angelo žinią Zacharijui, tiek ir Jono gimimą būtent tomis dienomis.
Tai pasakius, tampa visai realu, kad Viešpaties apreiškimas Marijai, kai ji pradėjo įsčiose Jėzų, galėjo įvykti kovo 25 dieną, kada Bažnyčia ir švenčia šį slėpinį savo liturgijoje. Nes evangelistas pažymi, jog tada Elzbieta, Marijos giminaitė, buvo šeštame nėštumo mėnesyje (žr. Lk 1, 26). Jei Jėzus buvo pradėtas kovo 25 dieną, kai iki Jono gimimo buvo likę trys mėnesiai, tai jo gimimas visai suprantamai gali būti minimas gruodžio 25-ąją, net jei jis ir gimė vieną dieną ankščiau ar vėliau.
Be Kumrano radinių, kurie patvirtina dviejų tūkstantmečių Bažnyčios liturginę tradiciją, yra atliktas dar vienas įdomus tyrimas. Kai kurie kritikai sako, jog gruodžio mėnesį, pačiu žiemos laiku, angelai negalėjo sutikti atvirame lauke ir nakties metu ganomos bandos ir piemenų, kuriems paskelbė žinią apie žmonijos Išganytojo gimimą. Tie, kurie laikosi šios nuomonės, turėtų žinoti, jog judaizme viskas yra susiję su apeiginio švarumo įstatymu. Pagal daugelį senovės žydiškų tekstų, judėjai išskiria trijų tipų bandas.
Pirma – sudaryta tik iš baltos vilnos avių: jos laikomos švarios ir gali po ganymo įeiti į avidę, esančią gyvenvietėje. Kita grupė yra sudaryta iš avių, kurių vilna yra ne visai balta ir ne visai juoda: tokios avys gali įeiti į aptvarą nusileidus saulei, tačiau jų poilsio vieta turi būti anapus gyvenamo centro. Pagaliau trečia grupė yra sudaryta iš juodos vilnos avių: šie gyvuliai yra laikomi nešvarūs ir negali įžengti nei į gyvenvietę, nei į avidę, net ir po saulėlydžio, taigi, yra priversti likti lauke su savo piemenimis dieną ir naktį, vasarą ir žiemą.
Neužmirškime ir tai, kad Evangelijos tekstas praneša, jog piemenys, pakaitomis budėdami, sergėjo bandą: nuoroda tampa suprantama, jei naktis yra ilga ir šalta, o Betliejuje, kuris yra apie 800 metrų virš jūros lygio, tokia naktis pasitaiko gana dažnai žiemą, ir tuo labiau tada, kai iki visuotinio atšilimo, kurio šiandien neišvengė ir Izraelis, dar buvo likę du tūkstančiai metų.
Piemenys ir banda, angelų sutikti tą šventąją naktį Betliejaus apylinkėse, greičiausiai priklauso trečiajai grupei, sudarytai iš juodųjų avių. Jie nurodo tą visuomenės dalį, kurią sudaro emigrantai, benamiai, silpnieji, atstumtieji, neįgalieji ar nusidėjėliai ir kviečia perdažyti mūsų Betliejaus prakartėlių baltąsias aveles juodai, kad būtume labiau ištikimi ne tik istorinei tiesai, bet ir Jėzaus mokymo esmei.
Pagal Zenit.org parengė br. Ramūnas Mizgiris OFM
