Pranašo Izaijo knyga (Iz 50,4-7)
Štai ką sako Dievo tarnas:
„Viešpats DIEVAS man davė iškalbų liežuvį,
kad gebėčiau žodžiu stiprinti nuvargusius.
Kas rytą jis žadina mano ausį,
kad klausyčiausi tarsi mokinys.
Viešpats DIEVAS atvėrė man ausis;
aš nemaištavau, atgal nesitraukiau.
Atsukau nugarą mane plakantiems,
atkišau žandus raunantiems man barzdą,
nuo užgauliojimo ir spjūvių neslėpiau veido.
Viešpats DIEVAS man padeda,
todėl aš nesu pažemintas.
Nutaisiau savo veidą kietą kaip titnagas,
žinau, kad nebūsiu sugėdintas.
Šv. ap. Pauliaus laiškas Filipiečiams (Fil 2,6-11)
Jėzus Kristus, turėdamas Dievo prigimtį,
godžiai nesilaikė savo lygybės su Dievu,
bet apiplėšė pats save,
priimdamas tarno išvaizdą
ir tapdamas panašus į žmones.
Jis ir išore tapo kaip visi žmonės;
jis nusižemino,
tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties.
Todėl ir Dievas jį išaukštino
ir padovanojo jam vardą, kilniausią iš visų vardų,
kad Jėzaus vardui priklauptų kiekvienas kelis
danguje, žemėje ir po žeme 11 ir kiekvienos lūpos
Dievo Tėvo šlovei išpažintų:
„JĖZUS KRISTUS YRA VIEŠPATS!“
Evangelija pagal Morkų (Mk 11,1-10)
Prisiartinęs prie Jeruzalės pro Betfagę ir Betaniją, ties Alyvų kalnu, Jėzus pasiuntė du savo mokinius, tardamas: „Eikite į kaimą, kurį matote, ir, vos įžengę į jį, rasite pririštą asilaitį, kuriuo dar niekas iš žmonių nėra jojęs. Atriškite jį ir atveskite. Jeigu kas nors paklaustų: ‘Ką čia darote?’, atsakykite: ‘Jo reikia Viešpačiui; jis netrukus jį sugrąžins’“. Nuėję jiedu rado pakelėje asilaitį, pririštą prie vartų, ir atrišo jį. Kai kurie iš ten stovinčių klausė: „Ką jūs darote, kam tą asilaitį atrišate?“ O jie atsakė, kaip Jėzus buvo jiems liepęs, ir tie leido jį vestis. Jie atveda asilaitį pas Jėzų, apdengia jį savo apsiaustais, ir Jėzus užsėda ant jo. Daugybė žmonių tiesė ant kelio savo drabužius, kiti klojo žalias šakeles, nukirstas laukuose. Priekyje ir iš paskos einantys šaukė:
„Osana!
Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu!
Šlovė besiartinančiai mūsų tėvo Dovydo karalystei!
Osana aukštybėse!“
