Pirmasis skaitinys (Sk 21, 4–9)
Izraelitams kelionėje pradėjo kristi nuotaika.
Jie ėmė bruzdėti prieš Dievą ir Mozę, murmėdami: „Kam gi jūs išvedėte mus iš Egipto? Kad mes išmirtume toje dykynėje, kur nėra nei duonos, nei vandens? Mes šleikštuojame nuo to prėsko valgio“.
Tada Viešpats užleido tautą nuodingomis gyvatėmis. Jos ėmė gelti žmones, ir daug izraelitų išmirė. Žmonės ėjo pas Mozę ir prašė: „Mes nusidėjome, kildami prieš Viešpatį ir tave. Melski Viešpatį, kad jis išgelbėtų mus nuo gyvačių“. Ir Mozė meldėsi už tautą.
Viešpats atsiliepė Mozei: „Pasidirbink gyvatę ir iškelk ant vėliavos koto. Kiekvienas įgeltasis, pažvelgęs į ją, išliks gyvas“. Taigi Mozė padirbino iš vario gyvatę ir iškėlė ant vėliavos koto. Dabar, kas, gyvatės įgeltas, pažvelgdavo į varinę gyvatę,– išlikdavo gyvas.
Atliepiamoji psalmė (Ps 77, 1–2. 34–38)
P. Neužmirškime Dievo stebuklų!
Klausyk, mano tauta, ko tave aš mokinsiu,
ką ims burna mano byloti,– dėmėkis.
Mano lūpos aiškins pavaizdais,
paslaptis senųjų amžių atskleisiu. – P.
Galabijami imdavo Dievo ieškoti,
grįždavo glaustis prie jojo.
Atsimindavo, kad uola jiems yra Dievas
ir vaduotojas – Dievas, Aukščiausiasis. – P.
Jie gerindavosi jam savo burna,
meluodavo savo liežuviais.
Netiesios jam jų būdavo širdys,
jo Sandorai nebūdavo klusnūs. – P.
Tačiau Dievas pasigailėdavo, dovanodavo kaltę,
nenorėdavo jų sunaikinti.
Kaskart sulaikydavo savo rūstybę,
nebaigdavo viso apmaudo lieti. – P.
Antrasis skaitinys (Fil 2, 6–11)
Kristus Jėzus, turėdamas Dievo prigimtį, godžiai nesilaikė savo lygybės su Dievu, bet apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą ir tapdamas panašus į žmones.
Jis ir išore tapo kaip visi žmonės; jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties. Todėl ir Dievas jį išaukštino ir padovanojo jam vardą, kilniausią iš visų vardų, kad Jėzaus vardui priklauptų kiekvienas kelis danguje, žemėje ir po žeme ir kiekvienos lūpos Dievo Tėvo šlovei išpažintų: „JĖZUS KRISTUS YRA VIEŠPATS!“
Posmelis prieš evangeliją
P. Aleliuja. – Garbiname tave, Viešpatie Jėzau Kristau, ir šloviname tave,
kad šventuoju kryžiumi atpirkai pasaulį. – P. Aleliuja.
Evangelija (Jn 3, 13–17)
Jėzus pasakė Nikodemui:
„Niekas nebuvo pakilęs į dangų, kaip tik Žmogaus Sūnus, kuris nužengė iš dangaus. Kaip Mozė dykumoje iškėlė žaltį, taip turi būti iškeltas ir Žmogaus Sūnus, kad kiekvienas, kuris jį tiki, turėtų amžinąjį gyvenimą.
Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo vienatinį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą. Dievas gi nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas“.
