Pirmasis skaitinys (Mch 5, 1–4a)
Viešpats taip sako:
„Tu, Betliejau – Efrate, nors mažas esi tarp Judo apygardų, bet iš tavęs kils tasai, kuris bus Izraelio valdovas. Jo kilmė siekia tolimą pradžią, seniai praėjusias dienas. Todėl juos Viešpats paliks, iki laukianti kūdikį pagimdys sūnų. Tuomet jo brolių likučiai sugrįš pas Izraelio sūnus. Jisai atsistos ir ganys juos Viešpaties galia, didingu savo Dievo Jahvės vardu.
Ir jie gyvens saugiai, nes jo valdžia dabar sieks iki žemės pakraščių. Ir jis bus taika“.
Atliepiamoji psalmė (Ps 79, 2–3. 15–16. 18–19)
- P. O Dieve, pastatyk mus ant kojų!
Tenušvinta veidas tavasis, ir mes išgelbėti būsim!
O Izraelio ganove, atidžiai paklausyki!
tavąjį sostą laiko sparnai cherubinų.
Pakilk su didžiąja savo galybe,
ateik mūsų vaduoti! – P.
Dangaus kariuomenių Dieve, sugrįžki,
Pažvelk iš dangaus, pasižiūrėki
Ir aplankyk šitą vynmedžių sodą!
Globok jį – tavo rankų sodintą,
Atžalą – tavo užsiaugintą. – P.
Numylėtiniams savo ranką ištieski,
Žmonėms, tavo ugdytiems.
Mes jau nuo tavęs nebesitrauksim:
Gyvybę išsaugoki mums,
Ir mes šlovinsim tavo vardą. – P.
Antrasis skaitinys (Žyd 10, 5–10)
Broliai!
Ateidamas į pasaulį, Kristus byloja: „Aukų ir atnašų tu nebenori, bet paruošei man kūną. Tau nepatiko ir deginamosios aukos už nuodėmes. Tuomet aš tariau: štai ateinu, kaip knygos rietime apie mane parašyta, vykdyti tavo, o Dieve, valios!“
Anksčiau pasakęs: „Aukų ir atnašų, deginamųjų ir permaldavimo aukų tu nebenori, nemėgsti“, – o jos atnašaujamos pagal Įstatymą, – jis paskui paskelbė: „Štai ateinu vykdyti tavo valios“. Jis panaikina viena ir nustato kita. Dėlei tos valios esame Jėzaus Kristaus kūno atnašavimu vieną kartą pašventinti visiems laikams.
Posmelis prieš evangeliją (Lk 1, 38)
- Aleliuja. – Štai aš Viešpaties tarnaitė,
Tebūna man, kaip tu pasakei. – P. Aleliuja.
Evangelija (Lk 1, 39–45)
Tomis dienomis Marija susiruošusi skubiai iškeliavo į Judėjos kalnyno miestą. Ji nuėjo į Zacharijo namus ir pasveikino Elzbietą.
Vos tik Elzbieta išgirdo Marijos sveikinimą, jos įsčiose šoktelėjo kūdikis, o pati Elzbieta pasidarė kupina Šventosios Dvasios. Ji balsiai sušuko:
„Tu labiausiai palaiminta iš visų moterų, ir palaimintas tavo įsčių vaisius! Iš kur man ta garbė, kad mano Viešpaties motina aplanko mane?! Štai vos tik tavo palaiminimo garsas pasiekė mano ausis, šoktelėjo iš džiaugsmo kūdikis mano įsčiose. Laiminga įtikėjusi, jog išsipildys, kas Viešpaties jai pasakyta“.
