Pirmasis skaitinys (Apd 5, 27–32. 40b–41)
Vyriausiasis kunigas metė apaštalams kaltinimą: „Mes jums drauste uždraudėme mokyti tuo vardu, o štai jūs užtvindėte Jeruzalę savo mokslu ir dar norite ant mūsų galvų užtraukti to žmogaus kraują“.
Petras ir apaštalai atsiliepė: „Dievo reikia klausyti labiau, negu žmonių. Mūsų protėvių Dievas prikėlė Jėzų, kurį jūs nužudėte, prikabindami ant medžio. Dievas išaukštino jį savo dešine, kaip vadą ir išgelbėtoją, kad suteiktų Izraeliui atsivertimą ir nuodėmių atleidimą. Ir mes esame tų įvykių liudytojai, taipogi ir Šventoji Dvasia, kurią Dievas suteikė tiems, kurie jo klauso“.
Apaštalams uždraudė kalbėti Jėzaus vardu ir paleido. O tie ėjo iš tarybos džiaugdamiesi, kad dėl Jėzaus vardo užsitarnavo panieką.
Atliepiamoji psalmė (Ps 29, 2 ir 4. 5 ir 6. 11 ir 12a ir 13b)
P. – Viešpatie, mane tu iš priešo rankų ištraukei.
A r b a: Aleliuja.
Viešpatie, aš tave aukštinsiu:
tu gi mane iš priešo rankų ištraukei,
nedavei priešams piktai manim džiaugtis.
Gelbėjai mane nuo mirties karalijos,
gyvą mane palikai, neleidai žengti bedugnėn. – P.
Skambinkit Viešpačiui visi, kad jį mylit,
šlovinkit, atsiminę jojo šventumą!
Rūstus jis valandėlę teesti, bet per visą gyvenimą geras.
Iš vakaro verksmas, iš ryto vėl džiaugsmas. – P.
Dieve, klausyki, būk maloningas,
Viešpatie, būk padėjėjas!
Raudą pakeitei man dainomis, šokiais.
Viešpatie, mano Dieve, tave šlovinsiu amžiais. – P.
Antrasis skaitinys (Apr 5, 11–14)
Aš, Jonas, regėjau ir girdėjau balsus daugybės angelų aplinkui sostą, būtybes ir vyresniuosius; jų skaičius buvo miriadų miriadai ir tūkstančių tūkstančiai. Jie skelbė skambiu balsu: „Vertas Avinėlis, kuris buvo užmuštas, imti valdžią, ir lobį, ir išmintį, ir galybę, ir pagarbą, ir šlovę, ir gyrių!“
Ir girdėjau, kaip visi tvariniai, esantys danguje, žemėje, po žeme ir jūroje, ir visa, kas juose yra, skelbė: „Sėdinčiam soste ir Avinėliui tebūnie gyrius, ir pagarba, ir šlovė, ir valdžia per amžių amžius!“ Keturios būtybės kartojo: „Amen!“, o vyresnieji puolė ant žemės, reikšdami pagarbą.
Posmelis prieš Evangeliją
P. Aleliuja. – Prisikėlė Kristus, kuris visa sutvėrė
ir žmonių giminės pagailėjo. – P. Aleliuja.
Evangelija (Jn 21, 1–14. (15–19)))
Jėzus vėl pasirodė mokiniams prie Tiberiados ežero. Pasirodė taip.
Buvo drauge Simonas Petras, Tomas, vadinamas Dvyniu, Natanaelis iš Galilėjos Kanos, Zebediejaus sūnus ir dar du kiti mokiniai. Simonas Petras jiems sako: „Einu žvejoti“. Jie pasisiūlė: „Ir mes einame kartu su tavimi“. Jie nuėjo ir sulipo į valtį, tačiau tą naktį nieko nepagavo.
Rytui auštant, ant kalno pasirodė bestovįs Jėzus. Mokiniai nepažino, kad ten Jėzaus esama. O Jėzus jiems tarė: „Vaikeliai, ar neturite ko valgyti?“
Tie atsakė: „Ne“.
Tuomet jis pasakė: „Užmeskite tinklą į dešinę nuo valties, ir pagausite“. Taigi jie užmetė ir jau nebeįstengė jo patraukti dėl žuvų gausybės.
Tuomet tasai mokinys, kurį Jėzus mylėjo, sako Petrui: „Juk tai Viešpats!“ Išgirdęs, jog tai esąs Viešpats, Simonas Petras persijuosė palaidinę, – mat buvo neapsirengęs, – ir šoko į ežerą. Kiti mokiniai atsiyrė valtimi, nes buvo netoli nuo kranto – maždaug už dviejų šimtų mastų – ir atitempė tinklą su žuvimis.
Išlipę į krantą, jie pamatė žėrinčias žarijas, ant jų padėtą žuvį, ir duonos. Jėzus tarė: „Atneškite ką tik pagautų žuvų“. Petras įlipo į valtį ir išvilko į krantą tinklą, pilną didelių žuvų, iš viso šimtą penkiasdešimt tris. Nors jų buvo tokia gausybė, tačiau tinklas nesuplyšo. Jėzus jiems tarė: „Eikite šen pusryčių!“ Ir nė vienas iš mokinių neišdrįso paklausti: „Kas tu esi?“, nes jie aiškiai matė, jog tai Viešpats. Taigi Jėzus priėjo, paėmė duonos ir padalijo jiems, taipogi ir žuvies.
Tai jau trečią kartą pasirodė mokiniams Jėzus, prisikėlęs iš numirusių.
—————————————-
[Papusryčiavus Jėzus paklausė Simoną Petrą: „Simonai, Jono sūnau, ar myli mane labiau už šituos?“
Tas atsakė: „Taip, Viešpatie. Tu žinai, kad tave myliu“.
Jėzus jam pasakė: „Ganyk mano avinėlius“.
Ir antrą kartą Jėzus paklausė: „Simonai, Jono sūnau, ar myli mane?“
Tas atsiliepė: „Taip, Viešpatie, tu žinai, kad tave myliu“.
Jėzus jam pasakė: „Ganyk mano aveles“.
Jėzus paklausė dar ir trečią kartą: „Simonai, Jono sūnau, ar myli mane?“
Petras nuliūdo, kad Jėzus trečią kartą klausia: „Ar myli mane?“, ir atsakė: „Viešpatie, tu viską žinai. Tu žinai, kad tave myliu“.
Jėzus jam tarė: „Ganyk mano avis.
Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: kai buvai jaunas, pats susijuosdavai ir vaikščiojai, kur norėjai. O pasenęs tu ištiesi rankas, – kitas tave perjuos ir ves, kur nenori“.
Jis taip pasakė, nurodydamas, kokia mirtimi Petras pašlovinsiąs Dievą. Tai pasakęs, dar pridūrė: „Sek paskui mane!“ ]
—————————————-
