Pirmasis skaitinys (Iš 3, 1–8a. 13–15)
Mozė ganė savo uošvio Jitro, Midiano kunigo, avis ir ožkas. Vieną gražią dieną, bevarinėdamas gyvulius po stepę, jisai atsidūrė prie Dievo kalno Horebo. Tenai pasirodė jam Viešpaties angelas liepsnoje, kylančioje iš erškėtyno. Mozė pastebėjo, kad krūmas liepsnoja, tačiau nesudega.
Jis tarė sau: „Eisiu ir pasižiūrėsiu to keisto reginio: kodėl gi erškėtis nesudega? Pamatęs, kad Mozė ateina arčiau pažiūrėti, jam Dievas sušuko iš erškėtyno: „Moze, Moze!“
Tasai atsiliepė: „Aš čia“.
Viešpats pasakė: „Arčiau neprieik! Nusiauk savo kurpes, nes vieta, kur tu stovi, šventa yra žemė!“ Ir tęsė: „Aš esu tavo tėvo Dievas – Abraomo Dievas, Izaoko Dievas ir Jokūbo Dievas“. Tada prisidengė Mozė veidą, nes pabijojo žiūrėti į Dievą.
O Viešpats kalbėjo: „Aš pamačiau savosios tautos vargus Egipte, išgirdau jos skundą prieš prispaudėjus. Žinau jos kančią. Todėl aš nužengiau jos išvaduoti iš egiptiečių rankų ir išvesti iš tos šalies į gražų ir platų kraštą, kur pienas ir medus upeliais plūsta“.
Tuomet Mozė paklausė: „Taigi, nuėjęs pas izraelitus, aš jiems pasakysiu: ‘Mane pas jus atsiuntė jūsų tėvų Dievas’. Bet jie mane klaus: ‘O kuo jis vardu?’ Ką aš tada jiems sakysiu?“
Dievas Mozei atsakė: „Aš esu Esantysis“. Ir pridūrė: „Izraelitams taip pasakyk: ‘Mane pas jus atsiuntė Esantysis“.
Dievas toliau kalbėjo Mozei: „Štai taip pasakyk izraelitams:
‘Mane pas jus atsiuntė Jahvė (Esantysis), jūsų tėvų Dievas – Abraomo Dievas, Izaoko Dievas ir Jokūbo Dievas. Toks mano vardas visiems laikams, taip aš būsiu vadinamas per visas kartas’“.
Atliepiamoji psalmė (Ps 102, 1–2. 3–4. 6–8. 11)
P. – Viešpats – švelnus, maloningas.
Tegu mano siela Viešpatį šlovina,
ir visa, kas yra manyje, tegarbina jo šventąjį vardą!
Lai mano siela Viešpatį šlovina,
lai neužmiršta, kiek jis man gero padarė. – P.
Jis man visas kaltes dovanoja,
gydo visas mano silpnybes.
Nuo pražūties gelbi mano gyvybę,
gaili manęs ir puošia mane savo malone. – P.
Viešpats pasaulyje vykdo teisybę,
gina visus prispaustuosius.
Savo sumanymus jis Mozei apreiškė,
jo darbus didžius Izraelis regėjo. – P.
Viešpats – švelnus, maloningas,
neskuba rūstaut, yra pilnas gerumo.
Kaip nepasiekiamai aukštas dangus viršum žemės,
taip yra didis jo gailestingumas
tiems, kurie jo šventai bijo. – P.
Antrasis skaitinys (1 Kor 10, 1–6. 10–12)
Noriu, kad žinotumėte, broliai, jog visi mūsų protėviai sekė paskui debesį ir visi perėjo jūrą. Jie visi susirišo su Moze, krikštydamiesi debesyje ir jūroje; visi valgė to paties dvasinio maisto, ir visi gėrė to paties dvasinio gėrimo. Jie gėrė iš dvasinės juos lydinčios uolos, o ta uola buvo Kristus. Vis dėlto daugumas jų nepatiko Dievui, ir jų kūnai liko gulėti dykumoje.
Tie įvykiai yra mums įspėjimas, kad negeistume blogio, kaip anie geidė. Nemurmėkite, kaip kai kurie iš jų murmėjo ir žuvo nuo naikintojo.
Visa tai jiems atsitiko, kaip pavyzdys, ir buvo užrašyta įspėti mums, kurie gyvename amžių pabaigoje. Todėl, kas tariasi stovįs, težiūri, kad nepultų.
Posmelis prieš Evangeliją (Mt 4, 17)
Atsiverskite, – sako Viešpats, –
nes dangaus karalystė čia pat!
Evangelija (Lk 13, 1–9)
Atėjo keli žmonės ir papasakojo Jėzui apie galilėjiečius, kurių kraują Pilotas sumaišęs su jų aukomis. Tada Jėzus pasakė jiems:
„Ar manote, kad tie galilėjiečiai buvo didesni nusidėjėliai už visus kitus galilėjiečius ir todėl taip nukentėjo?! Anaiptol, sakau jums! Bet jei neatsiversite, visi taip pat pražūsite. Arba anie aštuoniolika, kuriuos užgriuvo bokštas prie Siloamo tvenkinio ir užmušė; jūs manote, kad jie buvo kaltesni už visus kitus Jeruzalės gyventojus?! Ne, sakau jums, bet jei neatsiversite, visi taip pat pražūsite“.
Jėzus pasakė palyginimą: „Vienas žmogus turėjo savo vynuogyne pasisodinęs figmedį. Kartą jis atėjo pažiūrėti jame vaisių, bet nerado. Ir paliepė sodininkui: ‘Štai jau treji metai, kaip aš ateinu ieškoti šio figmedžio vaisių, ir vis nerandu. Nukirsk jį, kam dar žemę alina!’ Anas jam sako: ‘Šeimininke, palik jį dar šiais metais. Aš jį apkasiu ir patręšiu. Rasi jis dar duos vaisių. O jei ne, tada jį iškirsdinsi’“.
