Pranciškonas kunigas Severinas Arminas Holocheris atvyko į Lietuvą netrukus po nepriklausomybės atgavimo – mat jauna Lietuvos pranciškonų provincija norėjo savo gretose turėti brandesnį ir daugiau patirties turintį brolį. Per daugiau nei 18 metų tėvas Severinas – kaip daugelis jį vadiname – pasitarnavo ne vien savo ordinui: skaitė paskaitas Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-filosofijos fakultete, vadovavo rekolekcijoms visoje Lietuvoje, kurį laiką buvo Kauno kunigų seminarijos dvasios tėvas. Šiuo metu yra Kauno vienuolyno gvardijonas ir laikinųjų įžadų brolių magistras.
Ne vienam mūsų ausyse skamba ne visai taisyklinga lietuvių kalba tariami tėvo Severino žodžiai – šįkart jis pasakoja apie savo gyvenimo kelionę, kurioje nestigo nei druskos, nei medaus.
Visi pažįstame Jus kaip tėvą Severiną, tačiau kokiu vardu Jus pakrikštijo tėvai? Ką prisimenate apie juos ir karo paženklintus ankstyvos vaikystės metus?
Tėvų netekau būdamas dar visai jaunas: tėtis mirė, kai man buvo dvylika metų, o mama, kai buvau aštuoniolikos, tačiau visą gyvenimą jaučiau jiems gilų dėkingumą. Taip pat ir už tai, kad dabar esu pranciškonas. Su mama dar spėjau apie tai kiek pasikalbėti porą savaičių prieš jos mirtį: „Mama, galvoju tapti pranciškonu, – pasakiau jai. – Ką tu apie tai galvoji?“ O ji man: „Nebūk paikas, negi aš tau turėsiu pasakyti, ką turi daryti?“ Man šis atsakymas labai padėjo gyvenime, ir tikrai žinau, kad dėl Dievo, o ne dėl tėvų tapau vienuoliu, tačiau ne be jų pagalbos.
Vardus tėvai išrinko kartu su mano vyresniuoju broliu, kuris man gimus jau buvo septyniolikmetis ir… nacių šalininkas. Tad vardus man parinko grynai vokiškus: Arminą ir Helmutą. Arminas buvo Vokietijos didvyris, kovojęs su romėnais. Nežinau, ar esu kovotojas, tačiau gyvenime kovoti teko ne kartą: vidujai ar išoriškai. O krikšto vardą – Jonas Krikštytojas – suteikė man klebonas, nes mano tėčio vardas yra Jonas.
Kiekvienas žmogus turi keturis senelius. Mano šeimos istorijoje šiek tiek atsispindi ano meto Europos realijos. Mano seneliai susitiko netoli Lvovo, kuris 19 amžiuje dar buvo tuometinės Austrijos teritorijoje: mamos tėtis buvo prancūzas, o mama – bavarė. Tėčio tėvas buvo austras, o mama – tikra kazokė, ukrainietė. Kartais, kai pasireikšdavo mano temperamentas, kurio ligi šiol nepraradau, mama sakydavo: „Ir vėl tavo senelės kraujas!“
Iki 1939 metų tėvai gyveno miestelyje, netoli Lvovo. Kai gimė mano brolis, gydytojas įspėjo motiną, kad tai buvo pirmas ir paskutinis gimdymas. Taip ir buvo 16 metų. Nenoriu sakyti, kad mano gimimas buvo stebuklas, tačiau visiškai nelogiškas ir neplanuotas. Mamai buvo 43 metai, kai gimiau. Tuo metu jau gyvenome Lenkijoje. 1940-ųjų sausį A. Hitleris liepė vokiškai kalbantiems gyventojams, atseit vokiečiams, „grįžti“ į Vokietiją – „Heim ins Reich“. Mano tėvai nebuvo vokiečiai, tik kalbėjo vokiškai, tad ir jiems teko paklusti. Tėtis paliko savo ūkį ir su visa šeima persikėlė į okupuotą Lenkiją, kur gavo lenkų valstiečio ūkį. Apsistojo miestelyje, tarp Poznanės ir Lodzės, kur aš ir gimiau.
Mano pirmieji dveji metai ir aštuoni mėnesiai praėjo be jokių rūpesčių, mums nieko netrūko. Tačiau kai brolis su tėčiu išėjo į karą, 4-erius metus mama sunkiai vertėsi, gyvendama visiškai viena su manimi, o artėjant Raudonajai armijai pabėgome į Vokietiją.
1945 metų sausio mėnesį išvykome traukiniu. Buvo labai šalta. Maždaug 1000 kilometrų įveikėme per 16 dienų, per kurias negalėjome nė karto pasikeisti drabužių. Aš buvau dar visai vaikas, ir viskas, ką mano kūnas išskirdavo, likdavo ant manęs. Kai pasiekėme vietą, kur galėjome trumpam apsistoti, man teko iš naujo mokytis vaikščioti. Kūnas ligi šiol jaučia šios patirties pasekmes, tačiau negaliu skųstis, – mes išgyvenome, o tai nebuvo savaime suprantamas dalykas.
Atvykę į Vokietiją, mudu apsistojome miestelyje, netoli Frankfurto. Norėčiau paminėti tris dalykus iš to laikotarpio. Pirmiausia tai, kad dar buvau nekrikštytas. Naciai pagrasino, kad tėvus, krikštijančius savo vaikus, jie paprasčiausiai sušaudys. Tačiau vieną dieną mama, bijodama, kad gali manęs netekti, ištirpdė gniužulėlį sniego savo delne ir juo pakrikštijo mane. Kai pasiekusi Vokietiją papasakojo tai klebonui, jis patvirtino, jog mama viską padarė teisingai. Tačiau mama norėjo, kad turėčiau ir krikšto tėvus, tad išprašė iš klebono pakartoti apeigas bažnyčioje, o jis taip ir padarė – su sąlyga, „jeigu tu dar nekrikštytas“.
Antras svarbus atsiminimas susijęs su kelione traukiniu. Greta geležinkelio bėgių visur mėtėsi daugybė vaikų lavonėlių. Mama vėliau man pasakojo, kad aš jai kartodavęs: „Mama, tik neišmesk manęs.“ Šis įvykis paliko labai gilų pėdsaką. Daug laiko negalėjau suprasti, iš kur manyje tokia stipri baimė. Kol galiausiai per vienas 30 dienų rekolekcijas su jėzuitais mes kartu aptikome šį epizodą, įsirėžusį mano sieloje: baimė būti atmestam paženklino mane. Kai tai žinau, galiu sąmoningiau bendrauti su savo baime. Ši patirtis padėjo man subręsti.
Trečias išskirtinis įvykis nutiko mums jau kiek pagyvenus Vokietijoje. Mes neturėjome jokių artimųjų, mama nieko nežinojo nei apie tėtį, nei apie brolį. Pati stipriai sirgo. Stokojome visko. Mama norėjo užbaigti mūsų abiejų gyvenimą. Vėliau ji man pasakojo, kad vieną dieną nusivedė mane prie geležinkelio, planuodama mestis po traukiniu. Mums beeinant, pasirodė bombonešiai, ir kaip įprastai aš spontaniškai sušukau: „Mama, mach ein‘ Bauch!“ (Užgulk mane! – vok. k.) Gerokai vėliau mama man pasakojo, jog būtent šitas vaiko išgyvenimo instinktas mums abiem išgelbėjo gyvybę.
Kaip klostėsi tolesnis gyvenimas pokario Vokietijoje? Kokie asmenys ar aplinkybės buvo svarbūs, formuojantis Jūsų asmenybei ir pasaulėžiūrai?
Ką prisimenu iš tų laikų – tai pabėgėlių likimas: žmonės mus atstūmė. Mes buvom kitokie: kalbėjome tam tikra vokiečių kalba, bet ne visai taisyklinga, vietiniai – savo dialektu, kurį ne visada supratome. Turėjau mokytis atsirinkti, ką reikia priimti iš aplinkos ir prisitaikyti, o už ką kovoti, išsaugant savo tapatybę. Beveik neturėjau draugų, tik šeimą: abu tėvus ir 1947 metais sugrįžusi brolį.
Vienas įvykis iš tų laikų. Dar nelankiau mokyklos, buvau gal šešerių. Mama sirgo plaučių uždegimu, su aukšta temperatūra gulėjo lovoje. Tėtis su broliu išėjo į darbą, o aš pagal mamos nurodymus turėjau paruošti valgyti. Kartą – kokia laimė! – viena kaimynė padovanojo mums du kiaušinius. Mama man paaiškino, jog vieną ji būtinai turi suvalgyti, kad įveiktų ligą, o kitą – dovanoja man. Aš mėgau minkštai virtus kiaušinius, tad, anot mamos, užtektų virti 3–4 minutes. „Ką ji šneka, – galvojau sau, – tikrai karščiuoja. Juk pupeles verdam geras 4 valandas!“ Taigi viriau savo kiaušinį apie 40 minučių, ir tada nuėjęs parodžiau mamai: „Tu pažiūrėk, viriau dar tik 40 minučių, o jis net nepradėjo minkštėti!“ (juokiasi). Kai vėliau kokia proga vėl užsispirdavau, norėdamas įrodyti savo teisumą, mama primindavo: „Vėl nori išvirti kiaušinį, kol lukštas suminkštės?“
Maždaug 1948-aisiais bendra situacija stipriai pasikeitė, nes gavome naujus pinigus. Netapome turtingi, tačiau tuo metu jau „visko“ galėjome nusipirkti.
Mano mokytojai ragino tėvus siųsti mane į gimnaziją, bet tėvai nežinojo, kaip tai padaryti. Čia įsikišo Apvaizdos ranka – mes gana artimai bendravome su klebonu, kuris prieš karą lankė pranciškonų gimnaziją ir internatą Olandijoje. Po „Kulturkampf“ Vokietijoje pranciškonų veikla buvo uždrausta, o jis žinojo, kad Olandijoje pranciškonai atnaujino gimnazijos veiklą. Kadangi mokslas ten nebuvo brangus – tik 40 markių per mėnesį už pragyvenimą, tėvams tai pasirodė priimtina.
Taip pradėjau susipažinti su pranciškonais. Mūsų mokytojai, ugdytojai ir auklėtojai buvo pranciškonai. Aš su meile, bet ir kritiškai žiūrėjau į tuos žmones. Trys dalykai man buvo svarbūs tuo metu. Pirmiausia susipažinimas su šv. Pranciškumi. Jo asmenybė iki šiol mane stipriai traukia. Kita vertus, mačiau, kad ne visi broliai gyvena kaip tikri pranciškonai. Toks realistinis žvilgsnis kartu su viltimi mane lydi visą gyvenimą. Trečias aspektas – meilė misijoms. Ji kilo, kai mokykloje susidūriau su broliais, gyvenančiais Japonijoje, kurie uždegė mane savo liudijimu.
Sulaukęs 16 metų, norėjau išeiti iš kolegijos. Jaučiausi per daug varžomas, norėjau išbandyti savo laisvę. Mokykla buvo susijusi su ugdymu pašaukimui, pranciškonai auklėjo jaunimą, ruošdami jį brolijos gyvenimui. Man tai nepatiko.
Parašiau mamai, kad studijas noriu baigti Vokietijoje. Tačiau mama buvo gudri ir išmintinga. Ji parašė kolegijos rektoriui, jog „mano sūnui patinka jūsų mokykloje, jam patinka mokytis, tačiau jam reikia daugiau laisvės. Jeigu galėtumėte jį nuraminti, kad po abitūros jis galės laisvai pasirinkti tai, ko jis nori… Manau, ir jums, ir jam būtų naudinga, kad jis pasiliktų.“
Rektorius taip pat buvo išmintingas žmogus. Pasikvietęs mane perskaitė mamos laišką. Aš siaubingai supykau ant mamos, tačiau šiandien ir čia įžvelgiu Dievo vedimą – ji tiesiog realiai vertino situaciją. Rektorius manęs paklausė: „Ar tau užtenka mano žodžio, ar nori gauti garantiją raštu?“ Tad aš pasilikau iki abitūros, kuri nebuvo lengva. Komisijoje dalyvavo ministerijos atstovas, o mes turėjome išlaikyti 10 egzaminų per dvi dienas. Tai buvo didžiulis krūvis, egzaminams rengėmės labai stipriai dirbdami. Tik vėliau galėjome įvertinti, kokį gerą pasiruošimą gavome.
Kaip subrendo Jūsų pašaukimas sekti šv. Pranciškų? Ar „visų brolio“ kelias buvo lygus? Kokias svarbias krizes teko įveikti?
Kodėl tapau pranciškonu? Galvodamas apie kitas vienuolijas, pavyzdžiui, jėzuitus, matau ir silpnąsias pranciškonų savybes, bet matau ir tėvą Pranciškų. Turiu pasakyti, kad po tėčio mirties pradėjau beveik kasdien lankyti Švč. Sakramentą ir klausti Dievo: „Ko nori, kad daryčiau?“
Mano pašaukimas nebuvo tarsi žaibas, labiau – procesas. Laikui einant supratau, kad mano formacija buvo gana siaura: gyvenau visą laiką vien su berniukais internate, svetimoje šalyje, o kolegija man buvo tarsi saugi sala… Tuo metu Olandija buvo labai katalikiška, tačiau mes, kaip vokiečiai, susidurdavome su atvira neapykanta, jei tekdavo išvažiuoti kur toliau į didesnį miestą. Kartą ir akmenį į mus paleido…
Mano tėvelio įtaka buvo labai tyli, bet lemiama. Gyvenome netoli bažnyčios, kai buvau 7–8 metų, tėtis dažnai nusivesdavo mane į laukus, pakeliui visada nukeldamas kepurę pagerbti Švenčiausiąjį. Aš nesuprasdamas klausdavau jo: „Tėti, ką čia darai? Juk čia nieko nėra!” – „Ar tikrai nieko nėra?“ – atsakydavo jis. Mano meilės Eucharistijai žmogiškasis pamatas, manau, glūdi čia.
Tėtis mokė mane ir kantrybės. Nors jau žinodamas, kad nedaug jam liko gyventi, kaip įprastai vesdavosi mane pasivaikščioti, rodydavo javų želmenis ir įvairius augalus. Kartą paklausiau: „Tėti, bet kodėl jie taip lėtai auga?“ – „Jei nori, gali vieną želmenėlį labai atsargiai patraukti“, – atsakė man, dvylikamečiui. Po poros savaičių sugrįžę į tą pačią vietą, aišku, radome želmenėlį nudžiūvusį. „Matai, – sako man tėvelis, – ne viskas vyksta taip greitai, kaip norėtume.“
Šie du dalykai labai giliai įsispaudė manyje, sukeldami didelę pagarbą tėvui.
Kolegijoje artimai bendraudavau su pranciškonais ne vien kunigais, bet ir broliais, kurie man darė didžiulį įspūdį. Jie nebuvo jokie „davatkos“, bet tikri vyrai, ypač kai melsdavosi, ir tada neabejodavau, kad toks gyvenimas – tikrai vertingas.
Žinoma pasitaikė ir krizių, rimtų krizių. Keletą jų paminėsiu.
Ugdymo laikotarpiu provincijolas kasmet mūsų klausdavo, kaip įsivaizduojame savo ateitį. Aš kaskart tvirtindavau, kad norėčiau vykti į misijas Japonijoje. Man atsakydavo: „Severinai, aš tai užrašysiu, bet pažadėti negaliu.“ Po kunigystės šventimų jis pasikvietė mane pasikalbėti ir paaiškino, jog nuspręsta nebesiųsti jaunų brolių į Japoniją, nes jau atsiranda pakankamai vietinių pašaukimų. Man tai buvo tikra klusnumo krizė.
Šiandien galiu pasakyti, kad vienas iš stiprių motyvų, paskatinusių mane pasirinkti pranciškono kelią, buvo ne tiek Dievas, kiek Japonija… Ligi tol nebuvau to supratęs, tad nebuvo lengva priimti pasikeitusias aplinkybes. Provincijolas paragino mane studijuoti toliau, nes ordinui reikėjo mokytojų. Man siūlė rinktis kalbas, tačiau aš apsisprendžiau pasirinkti matematiką, norėdamas įrodyti, jog sugebu tai, nors gerai žinojau, kad giliai sieloje nesu matematikas.
Išsirinkau universitetą Frankfurte ir apsistojau pas kapucinus. Tai buvo 1968-ieji – studentų revoliucijos metai. Frankfurtas po Berlyno buvo vienas iš pasipriešinimo judėjimo centrų. Galima įsivaizduoti, ką reiškė man po 15 metų pranciškonų kolegijoje ir vienuolyne staiga atsidurti tokių įvykių sūkury. Tačiau ir tai buvo Dievo valia. Čia išgyvenau dar vieną krizę, nes tarsi viščiukui man reikėjo prasikalti savo kiaušinio lukštą.
Studentams atsirado proga artimiau susipažinti su merginomis. Po metų pradėjau galvoti, kad mano vieta – ne vienuolyne. Atvirai apie tai pasakiau savo provincijolui ir paprašiau dispensos – leidimo išeiti iš ordino ir kunigystės.
Kadangi neturėjau jokių lėšų, pradėjau dirbti, nes stipendija buvo labai menka. Nors nejutau didelio palankumo matematikai, tačiau gabumų užteko, tad gana greitai ir gerai išlaikiau visus egzaminus. Dar buvo likęs vienas egzaminas, kai gavau atsakymą dabar jau iš kito asmens, perėmusio provincijolo pareigas, kad iš Vatikano mano klausimu atėjo neigiamas atsakymas.
Ar tai buvo klaida, ar provincijolas kažką tyčia padarė, kad uždelstų ir dar turėčiau laiko pakeisti sprendimą, taip ir nesužinojau. Aš atsakiau, kad iškart negaliu grįžti, nes jau nebegalvojau apie tokį variantą. Tad gavau vienus pereinamuosius metus, ir per tą laiką vėl pradėjau melstis, kalbėti breviorių, – sekmadienio Mišių nebuvau apleidęs. Per tą laiką bendravau su viena moterimi liuterone, kuri žinojo mano situaciją, ir mes jau įsivaizdavome, kad galėtume sukurti šeimą.
Dabar matau, kokia svarbi ir vertinga patirtis būti vienu iš eilinių pasauliečių.
Nuo vaikystės palaikiau artimus ryšius su vienu kapucinu – tėvas Loesleinas buvo man draugas ir tėvas, beveik 40 metų vyresnis už mane. Tuo metu buvo papuolęs į avariją, kai atėjau jo aplankyti į ligoninę, nepaisydamas gydytojo įspėjimo, primygtinai prašė, kad mane įleistų, prisiimdamas atsakomybę už pasekmes. „Ko tu galiausiai nori?“ – paklausė jis manęs. „Atgal į vienuolyną“, – išsprūdo man spontaniškai. „Tai ir eik!“ Nuo tos akimirkos žinojau, ką man toliau daryti.
Pirmiausia nuvykau pas tą moterį. Jos atsakymas taip pat lydi mane visą gyvenimą: „Tu žinai, kad myliu tave, – pasakė ji. – Tad noriu, kad būtum laimingas. Jei būsi laimingas vienuolyne, geriau, kad grįžtum ten.“ Tad nors galiu sakyti, jog turiu nemenką savo kvailumo patirtį, tačiau patyriau, ir kas yra tikroji meilė, kuri per klaidas padėjo man eiti Dievo numatytu keliu. Žinau, kas yra gundymas, bet žinau, kas yra meilė.
Trečioji krizė. Baigęs studijas, grįžau į ordiną, ir tai buvo vėl nauja patirtis tiek broliams, tiek man – turėjau vėl rasti savo vietą. Pradėjau dėstyti matematiką, fiziką ir tikybą, stengdamasis būti geras mokytojas, tačiau jaučiau, kad nesu savo vietoje, ir šiek tiek tai atspindėjo trečioji – nervų krizė. Kartu su mano atsakingaisiais nusprendėme, jog turėčiau grįžti į savo pagrindinį pašaukimą – kaip misionierius ir auklėtojas. Po trumpų studijų JAV, nes Europoje tokio išsilavinimo dar niekas neteikė, tapau evangelizacinės grupės nariu – kaip rekolekcijų vadovas ir dvasios tėvas. Negalėčiau sakyti, kad dešimt matematikos studijų ir mokytojavimo metų buvo prarastas laikas – ta patirtis uždėjo man savą antspaudą: ligi šiol žmonės pastebi, kad mano pamokslai paženklinti tam tikra logika. Gal tai nėra blogai?
Perėjote per kietų išbandymų grandinę. Kaip vertinate šią patirtį: ar tokios krizės yra neišvengiamos, reikalingos? Ką jos duoda?
Aš šiandien kaip „senas vilkas“ žvelgiu į šias krizes kaip į realybę. O realybė visada yra atvira sprendimui: tu gali arba subręsti, arba nupulti. Subrendimas – tai jau daugiau Dievo malonė nei tavo apsisprendimas. Dievas visada taria pirmą žodį, bet laukia ir mano atsakymo. Kad mano atsakymas buvo šitoks, nėra mano nuopelnas arba ne vien mano nuopelnas. Tikriausiai padariau savo dalį, tačiau ir kiti žmonės man padėjo. Pavyzdžiui, kartą netikėtai sutikau vieną pažįstamą brolį pranciškoną, kuris man pasakė: „Jau daug metų kasdien apsivilkdamas abitą meldžiuosi už tave.“
Kai turėjau palikti matematiko darbą, išvykau į vienuolyną, kuriame broliai su provincijos siuntimu stengiasi gyventi pagal šv. Pranciškaus pirmųjų brolių gyvenimo būdą. Ši bendruomenė savo kelią rado taip pat ir Fokoliarų judėjimo dėka. Iš pradžių fokoliarus laikiau kažkokia sekta, bet vėliau pamačiau, kad tai labai rimtas dalykas, padedantis žmonėms kurti vienybę tarpusavyje ir skleisti ją savo aplinkoje. Mūsų ordino vyresnysis Romoje mane padrąsino: „Visa, kas tau padeda būti geresniu pranciškonu, – sveikintina!“ Dalyvavimas šio judėjimo gyvenime man padėjo laisviau ir giliau išgyventi savo pranciškonišką pašaukimą.
Tuo laikotarpiu labai dažnai klausydavau išpažinčių, su broliais pastatėme ir įrengėme jaunimo namus, nemažai darbavomės parapijos misijose – dviejų savaičių sielovados programoje; suformavome pranciškoniškojo jaunimo ugdymo programą, prisidėjome ugdant novicijus.
Keletą metų dirbau mūsų rekolekcijų namuose, ten provincijolas paprašė perimti mentoriaus pareigas. Tuo metu daug skausmo teikė faktas, kad daug jaunų brolių, davusių amžinuosius įžadus, palikdavo vienuoliją. Tad buvo galvojama: ko reikėtų imtis? Šiose pareigose radau gal dar vieną savo kelio dalį, nes galėjau pasinaudoti savo patirtimi ir gautu išsilavinimu, tapdamas tiltu tarp vyresnio ir jaunesnio amžiaus brolių. Man puikiai talkino vienas brolis pranciškonas ne kunigas. Taip galėjom padėti stabilizuoti mūsų ordino jaunus brolius – su didele meile prisimenu šį laikotarpį.
Ką tuo metu žinojote apie gyvenimą už „geležinės uždangos“? Kaip sutikote žinią, jog esate siunčiamas į buvusią sovietinę erdvę, į Lietuvą?
1990 metų pradžioje generalinis ministras laišku kreipėsi į visus brolius, ragindamas apsvarstyti, ar nejaučia pašaukimo dirbti buvusioje Sovietų Sąjungoje. Po gero pusmečio provincijolas dar sykį priminė broliams apie šį laišką: „Mūsų tiek daug, bet nė vienas neatsiliepėte…“ Man šie žodžiai smigtelėjo į širdį. Tą savaitę aš labai daug meldžiausi. Nepamenu, kad būčiau galvojęs apie savo senelę ukrainietę, bet galbūt kraujas čia irgi šiek tiek lėmė… Provincijolas, pastebėjęs mano neramumą, po savaitės paklausė: „Kas yra, Severinai? Ar tau reikia maldos? O gal nori man kažką pasakyti?“ Tad aš jam viską ir papasakojau.
Kaip tik tomis dienomis buvo atėjęs gen. ministro laiškas, buvo ieškomas brolis, kuris padėtų Novosibirske vietiniam „Caritui“. Tačiau galiausiai buvo pasirinktas kitas brolis, mokėjęs rusiškai. Aš kiek supykau: „Viešpatie, ko tu galiausiai iš manęs nori?“
Po kurio laiko grįžęs iš parapijų misijų sužinojau, kad manęs laukiama kitur: „Ta vieta kaip tik tau!“ Provincijolas man papasakojo, kad visų brolijos provincijolų susitikime dalyvavo ir atstovas iš Lietuvos – toks brolis Astijus. Kadangi ligi šiol jie gyveno uždaryti kaip paukščiai narvelyje, prašė, ar neatsirastų koks brolis iš Vakarų, galintis padėti ordinui atsigauti. Tas brolis turėtų būti jaunas (nes visi lietuviai broliai tuo metu buvo gana jauni), bet ne per daug jaunas – jau turintis pakankamą ordino patirtį. Būtų gerai, jeigu turėtų ugdymo patirties. „Visi trys elementai tinka tau – labai jaunas nesi, tačiau 50 metų dar ir ne kažin kas. Ką galvoji?“ Provincijolas davė man savaitę apsispręsti, o aš nuėjau į koplyčią ir širdy pajutau patvirtinimą: taip, Dievas šito nori. Paskui susiradęs žemėlapį pažiūrėjau, kur ta Lietuva yra, ir dar tą patį vakarą pasakiau, kad sutinku. Iš pradžių atvykau trims mėnesiams apsižvalgyti, ir kad broliai pamatytų, kas aš per vienas… Ir štai dabar aš jau „pilnametis“ lietuvis.
Kokia buvo Jums ta pirmoji patirtis su dar beatsikuriančia pranciškonų brolija? Kokia pasirodė pirmuosius laisvės žingsnius žengianti Lietuvos visuomenė ir ypač katalikų bendruomenė?
Tai nebuvo taip sudėtinga, kaip galėtų pasirodyti. Viena vertus, važiavau į visiškai svetimą tautą, tačiau pas brolius. Kitos genties, taip, – bet pas brolius: kai kurie jų mokėjo vokiškai, kiti itališkai ar dar kažkaip.
Galėčiau išskirti du šios pirmosios patirties aspektus. Vienas dalykas yra tai, kad buvote ir gal dar esate labai sužeista tauta. Prisimenu, kai vos atvykusį broliai Kretingoje pasiuntė mane aukoti rytinių šv. Mišių Motinos Teresės sesutėms. Pakeliui sutiktiems žmonėms aš pasakydavau: „Labas rytas“, ir nė vienas iš kokių dvidešimties man neatsakė. Šito nebuvau gyvenime patyręs. „Kas tai per žmonės? – galvojau. – Ko jie bijo? Kas yra? Nebendrauja. Ar aš kažkoks keistas, kad su abitu? Negerai kalbu lietuviškai?“ Esu užsispyręs, tad kitą rytą elgiausi lygiai taip pat. Po poros savaičių sulaukiau atsako.
Kitas dalykas – būtinybė mokytis iš jūsų. Pavyzdžiui, dėl savo mišrios kilmės esu gana gabus kalboms, tačiau mokantis lietuvių reikėjo nemažai pastangų, juk jau buvau peržengęs 50 metų. Be to, iš pradžių galvojau, kad esu siųstas padėti, tačiau labai greitai supratau, jog turiu mokytis ne vien kalbos, bet ir jūsų įpročių, turiu perprasti jūsų savitumą. Dėkui Dievui, turėjau galimybę studijuoti Lietuvos istoriją, – tokia sena tautos istorija sužadino man gilią pagarbą ir palengvino mokytis kalbos.
Kai apsigyvenau Kaune, kur dirbau seminarijoje ir buvau jaunų pranciškonų magistras, radome kalbos mokytoją, kuris man padėjo, ir aš visa širdimi „atvykau“ į Lietuvą. Jis tuo metu jau sirgo gerklės vėžiu. Draugystė ir abipusis supratimas su tuo žmogumi užsimezgė iš pirmo žvilgsnio. Jo dėka lietuvių kalba man tapo brangi, kaip jo paveldas. Jo padedamas galėjau vieną semestrą skaityti paskaitas VDU Teologijos ir filosofijos fakulteto studentams. Jis išversdavo mano paskaitas, o paskui kartu skaitydavome lietuviškai – ausyse tebegirdžiu jo žodžius: „Tai dar neskamba lietuviškai!“ Jis mirė tą patį vakarą, kai baigiau skaityti savo paskutinę paskaitą. Kai randi tokią draugystę, atsiveria ligi tol buvusi svetima tauta.
Paradoksalu, bet neretai Vakarų visuomenės į posovietines šalis žvelgia kaip į tradicinių vertybių saugotojas, pasižyminčias giliu dvasingumu ir religingumu. Kita vertus, mes patys jaučiame, kad „mūsiškas“ religingumas dažniausiai susijęs su pamaldumo praktikomis, nesugebant pritaikyti savo krikščioniškų įsitikinimų visose kitose gyvenimo sferose. Koks Jūsų požiūris? Kokias viltis siejate su Lietuvos krikščionių bendruomene, visuomene apskritai?
Skirtumų yra. Manau, kad Bažnyčia Lietuvoje yra kiek formalesnė. Vokietijoje po karo Bažnyčia turėjo naujai atrasti save, nors turėjo didžiulį tradicijos, ypač liturgijos paveldą. Tai, kad liturgijos esmė – susitikimas su Dievu, Vokietijoje patyriau gerokai stipriau nei Lietuvoje. Vis dėlto man padarė didžiulį įspūdį, kai Kretingoje 10 000 ar dar daugiau žmonių dalyvavo procesijoje Velykų rytą. Tačiau negalėjau suprasti kai kurių liturgijos niuansų, nusistovėjusių pastaraisiais dešimtmečiais.
Pamaldumas Lietuvoje man atrodo asmeniškesnis ir kartais paviršutiniškesnis. Tikėjimas turėtų labiau persmelkti kasdienybę. Neretai malda yra vienas dalykas, o gyvenimas – kitas, trūksta tilto tarp šių krantų.
Lietuvoje labai aukštas savižudybių procentas, ir viena iš priežasčių yra pasitikėjimo stoka. Baimė dar labai stipriai persmelkusi žmonių sąmones: politinė baimė ir melas yra kasdienybės dalykai. Bijau, kad ne vien melas kitiems, bet ir sau. Sunku priimti save ir trūksta vilties.
O kas yra teigiamo? Man labai patinka lietuvių užmezgama draugystė: turiu labai gerų draugų ir tarp pasauliečių, ir tarp brolių. Gilus santykis pasiekiamas ne iš karto, turi daug vandens nutekėti, tačiau tuomet jau būna patvarus.
Visa tai matydamas, su meile likau Lietuvoje, nes tikrai nesu nusivylęs, nors esu realistas. Žvelgdami į lietuvių tautos istoriją, matome, kad po Vytauto Didžiojo laikų jūs visą laiką buvote kažkieno nelaisvėje arba kultūrinėje įtakoje, pavyzdžiui, caro laikais. Todėl jūsų tauta turi didžiulę laviravimo patirtį: teigiama ir neigiama prasme. Kad nepraradote savo tapatybės, tai – beveik stebuklas. Žinoma, čia labai daug lemia kalba. Aš su didele pagarba žiūriu į šią sveiką jūsų tapatybę. Per paskutinį šimtą metų jūs du kartus turėjote šiokios tokios laisvės laikotarpį, o po Antrojo pasaulinio karo išbuvote beveik 50 metų komunistinės valdžios rankose. Anot sociologinės taisyklės, jei viena socialinė grupė eina viena kryptimi, prireikia tiek pat metų sugrįžti atgal arba rasti naują kryptį. Tad dar nepraradau vilties, bet žinau, kad reikės dar mažiausiai 20 metų ne tik laukti, bet ir veikti.
Kalbant apie Bažnyčios situaciją, tenka prisiminti, kad jau Jėzaus laikais veidmainystė buvo religijos nelaimė. Nemažai veidmainystės matau ir Lietuvoje. Kaip jau minėjau, trūksta atvirumo, pasitikėjimo, trūksta tiesos. Pasitikėjimo ne tik Dievu, bet ir žmonėmis. Reikėtų išdrįsti kas kartą pasitikėti. Atverti savo širdį, leisti ir kitam gyventi, nebijant, kad jis kažką paverš iš manęs. Reikia tikros tikėjimo bendrystės: vienas už kitą, o ne prieš kitą. Atiduokite savo baimę Dievui, Jo rankose yra saugiau.
Kalbino Saulena Žiugždaitė
Straipsnyje panaudotos nuotraukos iš kun. Severino Holocher OFM archyvo
