Šis pokalbis – iš neseniai pasirodžiusios naujausios Bernardinai.lt knygos „Tik ėjimas keliu“, kurioje publikuojama 27 pokalbiai su žinomais Lietuvos dvasininkais.
„Šventoji Dvasia pūstelėjo, ir visi planai pasikeitė. Atvažiavau paduoti dokumentų studijuoti architektūrą ir netikėtai garsiai sau ir kitiems pasakiau, kad būsiu kunigas“, – pasakoja Aušvydas Belickas (g. 1961). Į kunigystę teko eiti per pogrindinę seminariją, paskui – žurnalistikos kursai, „Katalikų pasaulio“ redaktoriaus pareigos, pastoracinis darbas parapijose, griežto režimo kolonijoje ir policijoje. 2014 metais paskirtas seniausios Vilniuje – Šv. Mikalojaus – bažnyčios klebonu. Kunigystės nuotykis tęsiasi…
Visai neseniai teko Birštone bendrauti su Jūsų mama. Nors būdama garbaus amžiaus, ji aktyviai toliau gilinasi į įvairius tikėjimo klausimus. Iš karto į akis krinta, kad tai žmogus su itin tvirtu vertybiniu stuburu. Spėju, ji nuo pat pirmų dienų buvo patikima palydovė vertybiniuose klausimuose?
Tikrai taip. Nuo pat ankstyvos vaikystės malda ir sekmadienio šventimas buvo būtina gyvenimo dalis. Tiesa, negaliu sakyti, kad visas tas auklėjimas labai patiko. Aišku, geriau norėjosi su draugais šėlti nei į bažnyčią eiti, dažniausiai pamaldos atrodė per ilgos, nuobodžios, tačiau tiek mama, tiek mano krikšto mama vienuolė Loreta Paulavičiūtė nuosekliai rūpinosi mano religiniu auklėjimu, ir dabar už tai esu labai dėkingas. Šiandien jauniems tėvams, kurie klausia patarimo, sakau, kad vaikams reikalinga drausmė ir tvirtos gairės, nes tai padeda susigaudyti dalykuose, kuriuose nesubrendęs žmogus dar pats negali susigaudyti. Bent jau man griežtas mamos auklėjimas padėjo atskirti, kas yra tikra, gera.
Mama buvo aukštos kvalifikacijos gydytoja, galėjusi sėkmingai padaryti karjerą sovietmečiu, tačiau ji, nepaisydama spaudimo, niekada neišdavė savo įsitikinimų ir turėjo dirbti paprasta gydytoja. Ji mus savo elgesiu mokė, kas gyvenime tikrai svarbu, o ką galima dėl kilnesnio tikslo paaukoti.
Mama ne tik drąsiai išpažino tikėjimą, bet rūpinosi ir pogrindinės spaudos platinimu, įkūrė Birštone pogrindinę Eucharistijos bičiulių grupę. Tad aš nuo pat mažų dienų žinojau, kad esame okupuoti ir ateistinė valdžia persekioja tikėjimą.
Visgi nors vaikystėje tikėjimas buvo natūrali aplinka, tačiau egzistenciškai su manimi nesusijusi tapatybės dalis. Viskas pradėjo keistis paauglystėje. Labai dažnai paaugliai kaip tik maištauja prieš tikėjimą, Bažnyčią. Man buvo atvirkščiai – aš kaip tik būdamas paauglys pradėjau sąmoningai priimti tikėjimą. Prie to labai prisidėjo ir religinės literatūros, kurios dažniausiai parūpindavo mano krikšto mama, skaitymas. Gerai pamenu, kai perskaičiau marijono Grigaičio knygą apie tikėjimą ir labai mažai ką ten supratau. Net pyktelėjau, kad tik tiek suprantu, ir antrą kartą skaičiau. Tapo kiek aiškiau.
Gyvenome Birštone, nuo kurio visai netoli Kaunas, būtent čia tuo metu aktyviausiai virė religinis gyvenimas. Važiuodavau į pogrindyje skaitomas paskaitas, Prienuose kunigo Antano Gražulio organizuojamus jaunimo susitikimus, susipažinau su veikliaisiais kunigais. Mano mama gydytoja, dar gyvendama Kaune, bendravo su kunigu Juozu Zdebskiu. Tad teko ir man su juo susipažinti, kartu su mama pas jį važiuodavome.
Labai didelį įspūdį padarė ir piligriminės kelionės. Ypač gerai atsimenu kelionę į Šiluvą, kai sovietinė valdžia buvo sugalvojusi kiaulių marą ir griežtai uždraudė būriuotis. Mes ėjome pėsti iš Kauno į Šiluvą. Mus lydėjo saugumiečių mašinos. Eisenai Šiluvoje vadovavo šiaulietis Mečislovas Jurevičius. Jo tvirtumas, drąsa, man, jaunam žmogui, darė ypatingą įspūdį. Pamenu, kad saugumiečiai buvo sumanę jį suimti, esą už neteisėtos eisenos organizavimą, o mes, paaugliai, stengėmės jį apsaugoti, apginti.
Visa ta aplinka mane formavo ir, natūralu, siūlė atsakymą į esminį žmogaus gyvenimo prasmės klausimą. Tiesa, pasiryžimas būti kunigu ilgą laiko brendo pasąmonėje, jo nei pats įsisąmoninau, nei su kitais apie tokią galimybę kalbėjausi.
Kai baigiau mokyklą, išskubėjau į kariuomenę. Šiuo atveju iš tiesų mama rūpinosi, kad mane kuo greičiau, pirmosiomis šaukimo dienomis, paimtų, ir ji per „pakišas“ pasirūpino, kad nusiųstų tarnauti į Latviją. Kodėl tokia skuba? Nes žinojome, kad esu įtrauktas į KGB įskaitą, ir paprastai tokius jaunuolius saugumiečiai bando nugrūsti į pačias baisiausias vietas, išsiunčia kur nors į Užpoliarę. Kiek žinau, skubėjome ne veltui, nes KGB pateikė paklausimą apie mane kariniam komisariatui, tačiau, kai gavo atsakymą, kad aš jau nuvykau į dalinį, nieko nebegalėjo pakeisti.
Tarnavau netoli Lietuvos, tačiau gana sudėtingoje vietoje, kurią net vadino „Mažuoju Osvencimu“. Dėl griežtos disciplinos, muštro, dažnai peržengdavusio absurdo ribą. Beje, po karinių mokymų KGB noras mane kontroliuoti net padėjo, nes buvau paskirtas į štabą, kur visada buvau jų akiratyje, tačiau pati tarnyba buvo kiek lengvesnė.
Kariuomenėje nebuvo paprasta, bet tikrai įmanoma ištverti. Kai turėjau laisvadienį, galėjau net Rygoje į bažnyčią nueiti, susipažinau su labai šaunia latvių šeima. Tiesa, patyriau ir spaudimą. Kadangi nebuvau komjaunuolis, tai kariuomenėje buvau spaudžiamas į šią organizaciją įstoti ir buvau kaltinamas, kad esu antitarybinis elementas. Atsikirsdavau, jog tikrai toks nesu. Rodydavau tvarkingai prirašytą sąsiuvinį su partinio auklėjimo valandėlių metu sukonspektuota medžiaga, knygų lentynoje turėjau marksistinių knygų ir sakiau, kad mielai galiu apie jas padiskutuoti. Į komjaunimą stoti atsisakiau, pareikšdamas, kad, jei stosiu, tai tik tiesiai į komunistų partiją. Kai man pradėjo aiškinti, jog taip negalima, atsakiau, kad tada nieko nepadarysi. Sakiau, jog nesijaučiu dar subrendęs būti komjaunuoliu, o stoti bet kaip, be tvirto vidinio įsitikinimo – negaliu. Tai būtų nesąžininga. Pyko, bet nieko negalėjo atsakyti į mano argumentus.
Kai grįžau iš kariuomenės, nusprendžiau, jog noriu būti architektu. Kartu su mama nuvažiavome stoti Vilniuje į parengiamuosius kursus ir… nieko iš to neišėjo.
Kas nutiko?
Ėjome gatve netoli Aušros Vartų, ir mane tarsi žaibas iš vidaus trenkė. Sustojau ir pasakiau mamai, kad nebenoriu stoti į architektūrą. Ji baisiausiai nustebo. Specialiai važiavome į Vilnių, aiškinomės, ir staiga: „nestosiu“.
Tada pats pirmą kartą garsiai jai ir sau įvardijau, kad noriu būti tik kunigas. Ji dar labiau nustebo, nes niekada anksčiau apie tai net užsiminęs nebuvau. Kita vertus, mama nuoširdžiai apsidžiaugė, nes toks mano pasirinkimas jai buvo labai artimas širdžiai. Ji giliai tikinti moteris ir galvojo ne apie tai, kad nebus vyresnėlio anūkų, bet apie tai, jog kaip puiku, kad sūnus nori būti kuo arčiau Dievo.
Dokumentų į parengiamąjį architektūros kursą taip ir nepadavėte?
Ne. Pasikalbėjome su mama ir ėjome tiesiai į autobusų stotį. Grįžome į Birštoną ir pradėjau rūpintis visais dokumentais, kuriuos reikia paduoti, stojant į kunigų seminariją. Tiesa, puikiai supratau, kad nedaug galimybių turiu būti priimtas, tačiau tvirtai žinojau, jog pabandysiu.
Kodėl nesitikėjote būti priimtas?
Tai buvo sovietiniai, Leonido Brežnevo laikai, kai KGB griežtai kontroliavo seminariją, nors jau kiek buvo atlaisvinusi savo čiuptuvus, nes buvo leista priimti kiek daugiau naujų seminaristų. Tačiau KGB filtras vis dar buvo labai tankus. Kitus kandidatus, kiek žinau, saugumiečiai kvietėsi pokalbio prieš stojimą, o manęs net nekvietė, nes buvau jiems „aiškus“ tipas.
Gyvendami Birštone nuolat jautėme, kad esame prižiūrimi saugumiečių. Jau paskui, kai atsirado galimybė susipažinti su KGB archyvais, išsiaiškinau, kad mamai nuo 1978 metų buvo speciali byla užvesta. Ji buvo įtariama – tiesą pasakius, tikrai ne be pagrindo, – kad prisideda prie pogrindinės literatūros platinimo. Taip pat tik vėliau sužinojau, jog „Kroniką“ Birštone daugindavo Povilas Buzas, kuris gyveno kaimynystėje, o šalia rūsio, kuriame jis slėpė dauginimo aparatą, mes laikėme bulves.
Mokykloje ne tik nestojau į sovietines organizacijas, bet turėjau įvairių ideologinių konfliktų su mokytojais. Kadangi mėgau skaityti ir per visus slaptus susitikimus su kunigais ar apie tikėjimą pasakojančiais pasauliečiais buvau kiek išprusęs religijos srityje, tai mėgau eiti į ateistines paskaitas, kurias skaitydavo į mokyklą reguliariai atvažiuojantys lektoriai. Aš jų klausinėdavau, ginčydavausi su tuo, kas man atrodė neteisingai pateikiama. Galiausiai mokyklos vadovybė net specialiai šalia manęs labai griežtą chemijos mokytoją sodindavo, kuri, pamačiusi, kad jau noriu kelti ranką ir ko nors klausti, tuoj drausmindavo ir neleisdavo.
Dar mokykloje pirmą kartą susidūriau su KGB tardymu. Vieną dieną į mokyklą atvyko KGB darbuotojas Liutkevičius, išsikvietė mane ir tardė, klausinėdamas apie jų perimtus mano laiškus, rašytus politiniams kaliniams. Paskui tik sužinojau, kad tuo pat metu buvo tardoma ir mano mama, kurią jie buvo išsivežę į Prienus. Gerai tai, kad mes su mama numatėme, jog gali taip būti, ir apsitarėme, ką tokiu atveju dera sakyti. Nors tikrai buvo baimės ir jaučiau įtampą, bet pasistengiau nutaisyti ypač malonią šypseną, ir tai tiesiog siutino mano tardytoją. Taip pat sakiau, kad paprasčiausiai ant stalo radau adresus ir nusprendžiau parašyti laiškus. Mane spyrė pasiaiškinti, iš kur apskritai sužinojau, kad yra kalinių ir jiems galima rašyti. Atsakiau, kad per Vatikano radiją netyčia išgirdau kalbant ir pagalvojau, gal reikėtų jiems parašyti. Juk tai joks nusikaltimas – rašyti laiškus, ar ne?
Kokių nors sankcijų po to pokalbio nesulaukiau, supratau, kad tai profilaktinė priemonė, skirta parodyti man, kad esu sekamas, siekis mane įbauginti. Daugiau mokyklos laikotarpiu su saugumiečiais neteko bendrauti, tačiau nujaučiau, jog jie manęs į seminariją nepraleis.
Gavote neigiamą atsakymą iš Kauno seminarijos vadovybės?
Taip, lakonišką neigiamą atsakymą, kuriame nenurodoma jokia priežastis, tik pasakyta, kad šiemet jie neturi galimybės mane priimti, ir mandagų pasiūlymą bandyti kitąmet. Beje, šiuo pasiūlymu pasinaudojau ne tik kitąmet, bet ir dar keletą metų iš eilės. Ne dėl to, kad turėčiau vilties, jog pasikeis jų pozicija, tačiau man šie prašymai buvo kaip priedanga, nes jau studijavau pogrindinėje kunigų seminarijoje.
Netikėtai atsiradęs troškimas būti kunigu nebepaisė jokių kliūčių?
Iš tiesų atrodė, kad giliai glūdėjusi mintis įsiveržė į paviršių ir užgožė visa kita. Nors, skirtingai nei daugelis mano vaikystės draugų, net patarnautojas bažnyčioje nebuvau, niekada nekalbėjau apie kunigystę, tačiau tądien Vilniuje man viskas galvoje ir širdyje susidėliojo ir neabejojau, kad kunigystė man pati geriausia profesija. Viena vertus, tai man atrodė geriausias būdas skleistis asmenybei sovietinėje sistemoje, kur viskas gniuždoma. Kunigystė davė tvirtą pamatą, kuris padeda nepalūžti. Kita vertus, paauglystėje labai svarbus tapo gyvenimo prasmės klausimas, ir kunigystė siūlė įtikinamiausią atsakymą, kuris man tiko. Pagaliau, kas man, jaunam žmogui, taip pat buvo svarbu, tai buvo iššūkis sovietinei sistemai. Kai esi jaunas, maišto romantika ypač svarbi.
O kaip susigaudėte, kaip reikia ieškoti kelio į pogrindinę seminariją?
Tai tikrai nebuvo sudėtinga, nes pažinojau kunigą jėzuitą J. Lauriūną ir į jį kreipiausi. Jis tuo metu buvo viena iš kertinių figūrų pogrindžio kunigų seminarijoje. Tad netrukus pervažiavau pas jį į Kabelius ir tapau zakristijonu, kartu prasidėjo mano pogrindinės studijos.
Pabuvau ten gerus metus, paskui kunigą J. Lauriūną iškėlė į Linkmenis, persikėliau kartu su juo, dar pabuvau pas jį kelis mėnesius, ir tada jau perėjau pas brolius marijonus.
Tuo metu dviejų vienuolijų atstovai rūpinosi pogrindžio seminarijos reikalais: jėzuitai ir marijonai. Studijos ir pas vienus, ir pas kitus praktiškai buvo tos pačios. Studijavome iš tų pačių skriptų, iš kurių mokėsi Kauno tarpdiecezinės seminarijos klierikai. Bendrų paskaitų nebūdavo, bendraudavome asmeniškai su studijų vadovu. Kai studijavau pas jėzuitus, atsiskaityti turėdavau kunigui J. Lauriūnui, kai perėjau pas marijonus, tada jau dažniausiai kunigui Vaclovui Aliuliui ar kunigui Pranui Račiūnui.
O kodėl perėjote pas marijonus?
Visą gyvenimą buvau karštakošis ir turėjau įvairiausių klausimų. Buvau nemažai skaitęs ir mėgau diskutuoti, nepriimti aklai to, kas parašyta. J. Lauriūnas buvo labai šviesus, plataus akiračio žmogus, tačiau gana griežtas, ir jam kartais mano samprotavimai atrodydavo pavojingi. Pajutau, jog studijose atsiranda tam tikra įtampa, ir nusprendžiau, kad visiems būtų geriau, jei toliau mokslus tęsiu pas brolius marijonus, su kuriais taip pat buvau pažįstamas.
Tad iš Linkmenų pradžioje pervažiavau į Pilviškius pas kunigą Dovydaitį, dar po kurio laiko apsistojau pas kunigą Edmundą Paulionį Naujame Daugėliškyje, kur ir buvau iki studijų pabaigos. Kunigas E. Paulionis nepriklausė marijonams, tačiau daug su jais bendravo, ir man buvo geros sąlygos studijuoti. Taip pat, dirbdamas šioje parapijoje, susipažinau su Lietuvos laisvės lygos veikėjais. Pas kunigą E. Paulionį atvažiuodavo Antanas Terleckas, Vytautas Bogušis, Andrius Tučkus – jie visi buvo bičiuliai, augę Vilniaus senamiestyje.
Kaip sekėsi pogrindinės studijos?
Nepaisant perėjimo iš jėzuitų pas marijonus, labai sklandžiai. Labai rimtai žiūrėjau į mokslus, bandžiau kruopščiai studijuoti. Jei kas būdavo neaišku, kalbėdavausi su studijų vadovu. Paradoksalu, bet aš greičiau gavau kunigo šventimus nei to kurso, į kurį mane patį pirmą kartą nepriėmė, klierikai. Dar vienas svarbus dalykas – tai, kad ne vienus metus buvau zakristijonu, gerai išmaniau kunigo gyvenimo kasdienybę, man tai labai padėjo, priėmus šventimus. Šiuo atžvilgiu turėjau geresnį pasirengimą nei oficialios seminarijos klierikai.
Ar studijuodamas pogrindžio seminarijoje jautėte KGB spaudimą?
Supratau, kad saugumiečiai įtarė, jog studijuoju. Aš kasmet paduodavau dokumentus į Kauno kunigų seminariją. Ne tiek galvodamas, kad gal priims, kiek „mėtydamas pėdas“. Iš valdžios pareigūnų susilaukdavau priekaištų, jog jaunas veltėdžiauju, neinu mokytis, neužsiimu valstybei naudingu darbu. Tačiau visus priekaištus atremdavau, cituodamas sovietinius dokumentus apie žmogaus teises. Kai pradėjau nelegaliai dirbti kunigu, spaudimas dar padidėjo, buvo grasinimų, tačiau suimti neišdrįso.
Kada ir kaip gavote kunigo šventimus?
1986 metų rudenį mane įšventino vyskupas Julijonas Steponavičius. Su manimi kartu buvo įšventintas ukrainietis Andruščycinas. Vyskupas ir mes du šventinamieji į Skaistgirio parapiją atvykome iš skirtingų pusių. Kodėl būtent čia? Čia klebonavo jėzuitas Leonardas Jagminas, ir jis buvo savotiškas vyskupo J. Steponavičiaus patikėtinis. Atvažiavome į Skaistgirį iš vakaro, klebonas jau buvo išsiuntęs į komandiruotę savo vargonininkę, kad visiškai nebūtų liudininkų.
Vėlai vakare nuėjome į bažnyčią, ir mums buvo suteikti diakono šventimai. Anksti ryte, apie šeštą valandą, vyskupas suteikė ir kunigystės šventimus. Po šventimų klebonas mums suruošė iškilmingesnius pusryčius. Papusryčiavome ir visi išvažiavome į skirtingas puses.
Man buvo pasakyta, kad bent tris mėnesius niekur neišsišokčiau, ir tik tada galėsiu aukoti pirmąsias oficialias šv. Mišias. Kodėl tiek laiko reikėjo laukti? Žinojome, kad saugumiečiai viską kontroliuoja. Jei jie išsiaiškintų, kad buvo pašventintas naujas kunigas, tai sudėliotų mano ir vyskupo judėjimo per Lietuvą maršrutus, kuriuos fiksavo, ir atrastų, kur turėjo būti šventimai. Kai nuo pastarųjų praeina trys ar daugiau mėnesių, saugumiečiams jau praktiškai neįmanoma susekti.
Pogrindžio seminarijos organizatoriai vis pabrėždavo, kad apie savo studijas ir šventimus viešai kalbėti nedera, gali žinoti tik tie, kam būtina. Tai ilgą laiką kiti kunigai net buvo įsitikinę, jog man šventimus suteikė Vincentas Sladkevičius, jis dažniausiai šventindavo marijonų paruoštus jaunuolius. Mano mama numanė, kad veikiausiai studijuoju pogrindžio seminarijoje, tačiau mes su ja apie tai nesikalbėjome, tad ir jai buvo netikėta, kai aš vieną dieną Naujajame Daugėliškyje buvau pristatytas kaip naujas kunigas.
Kur teko darbuotis po kunigo šventimų?
Turėjau dirbti nelegaliai. Naujajame Daugėliškyje dirbau zakristijonu, o Daugėliškio klebonas E. Paulionis aptarnaudavo taip pat ir Paringio parapiją. Tad jis man pavedė šioje parapijoje darbuotis. Tai buvo bene pirmas atvejis sovietmečiu, kai pogrindyje šventimus gavęs kunigas pradėjo viešai darbuotis parapijoje, o nevažinėja iš parapijos į parapiją, nes buvo toks įstatymas, kad negalima be registracijos ilgesnį laiką vienoje vietoje būti. Tačiau aš kaip tik buvau registruotas toje apylinkėje ir oficialiai dirbau zakristijonu. Valdžia tūžo, spaudė ir kleboną, tačiau jis drąsiai atsilaikė ir sakė, kad aš jam padedu, o jis juk gali ką nori pagalbon kviestis.
Beje, kai dirbau Paringio parapijoje, o vėliau vikaru Švenčionių parapijoje, pradėjau daugiau talkinti ir Lietuvos laisvės lygos veikloje. Mano svarbiausia užduotis buvo informacinio biuletenio rengimas ir maketavimas. Susikarpydavome, suklijuodavome leidinius ir paskui Andrius Tučkus veždavo į Vilnių, kur kopijuodavo ir platindavo.
Maketavimui specialiai buvau iš Amerikos kompiuterį atsivežęs, kurį vietos lietuviai parūpino, nes norėjo labiau prisidėti prie mūsų laisvės kovų.
Kaip sovietmečiu pavyko į Ameriką išvažiuoti?
Tai įvyko „perestroikos“ laikais, kai „geležinė uždanga“ nebebuvo tokia galinga. Turėjau giminaičių JAV, kurie atsiuntė iškvietimą, ir nusprendžiau važiuoti. Tiesa, per tą laiką, kai važiavau vizos į Maskvą, įsitikinau, kaip esu sekamas. Tarsi nebuvau koks aktyvus veikėjas, tačiau saugumiečiai kiekvieną žingsnį sekė.
Amerikoje lietuvaičiai įdėmiai klausėsi apie tai, kas vyksta Lietuvoje, ir paskui nutarė padovanoti kompiuterį specialiai maketavimo darbams. Bijojau, kad jo neatimtų grįžtant, nes labai kratė, tačiau atėmė visokių smulkmenų, antitarybinės literatūros, kurios buvau įsigijęs JAV, bet kompiuterio nelietė.
Tai čia jau buvo panašiu laiku, kaip mitingas prie Adomo Mickevičiaus paminklo, kuris tapo atviros laisvės kovos pradžios simboliu?
Panašiu laiku. Beje, su šiuo mitingu susijęs įdomus faktas. Kadangi buvau pažadėjęs vienos parapijos klebonui, kad padėsiu atlaidų metu, tai į mitingą nevažiavau, o keliavau į atlaidus. Nepaisant to, spaudoje pasirodė mitingo dalyvių smerkimai, kuriuose buvau minimas ir aš. Dar kartą įsitikinau, kaip KGB prastai savo darbą dirba.
Nutariau sureaguoti ir padaviau į prokuratūrą skundą dėl šmeižto laikraštyje. Tai buvo bene pirmas kartas sovietinėje istorijoje, kai buvo išspausdintas ir paneigimas, ir laikraščio atsiprašymas. Nerimau ir reikalavau, kad paaiškintų, kas suteikė neteisingą informaciją. Jie rodė pirštais vienas į kitą. Regis, apylinkės pirmininkas per susirinkimą pasikarščiavo ir mane užsipuolė, o žurnalistai vėliau pasigavo. Tiksliau, laikraščio redakcijai buvo duotas KGB nurodymas.
Po 1988 metų situacija sparčiai keitėsi, gyvenimas tapo kur kas laisvesnis…
Taip, atsirado galimybė pogrindžio kunigams ar seminaristams eiti į oficialią seminariją ir taip legalizuotis. Aš nemačiau reikalo, nes ir taip dirbau kunigu.
Kaip pasukote žurnalistikos link?
Kadangi su kunigu Vaclovu Aliuliu glaudžiai bendravome daug metų, jis pradėjo svarstyti apie katalikiškos žiniasklaidos atgaivinimą, į pokalbius pasikvietė ir mane. Pradžioje prie „Katalikų pasaulio“ prisidėjau savo rašiniais, o paskui tėvas Vaclovas sugalvojo, kad man derėtų perimti jo, kaip redaktoriaus, pareigas, tik reikėtų dar kiek pasimokyti, įgyti patirties.
Taigi, išvažiavau į Belgiją, kur metus studijavau Roberto Šumano katalikų žurnalistikos institute. Čia daugiausia studentų buvo iš Europos, tačiau keletas buvo ir iš JAV ar Kanados. Tai buvo žurnalistikos studijos tiems, kurie jau baigė aukštąją mokyklą ir nori tobulintis, specializuotis. Tikrai labai geros studijos, kurios duoda ir teorinių žinių, ir praktinių įgūdžių. Mus mokė dirbti visose trijose žiniasklaidos srityse: spaudoje, radijuje ir televizijoje. Mokėmės ir pagrindinių žurnalistikos principų, kaip turi būti atskirti faktai ir nuomonė.
Tiesa, kai grįžau į Lietuvą, susidūriau su kiek kitokia tikrove. Nebuvo nei techninių galimybių, nei žmonių, kurie būtų įpratę dirbti naujoviškai, tad teko labai iš lėto daryti pokyčius.
„Katalikų pasaulio“ redaktoriumi tapote 1992-aisiais, ir čia dirbote ketverius metus. Tai buvo sudėtingas laikas Bažnyčiai, kai po Atgimimo euforijos teko pripažinti, jog viltys, kad Lietuva išliko katalikišku kraštu, perdėtos?
Kai atėjau į leidinį, jau buvo pradėjusi aiškėti naujoji situacija, tiražai buvo smukę, buvo aišku, kad pirminis žmonių entuziazmas, kai jie godžiai troško laisvos spaudos ir nebuvo dar daug pasirinkimų, liko praeityje.
Man buvo labai svarbi Belgijos patirtis. Mačiau, jog ten labai daug nominalių katalikų ir mažai tų, kuriems tikėjimas yra tikrai svarbus dalykas. Supratau, kad po kiek laiko tokia situacija bus ir Lietuvoje.
Suprantama, jog tiek hierarchai, tiek sovietmečiu aktyviai kovoję kunigai jautė euforiją, nes atrodė, kad Bažnyčia dabar jau turės neginčijamą autoritetą visuomenėje. Juk ji per visą sovietmetį buvo kovos už laisvę atrama. Šiandien net juokinga girdėti, kai kartais sakoma, jog didžiausią įtaką Nepriklausomybės atgavimui turėjo roko muzikantai ar hipių karta. Visa tai buvo tarsi uodo zyzimas valdžiai, o Bažnyčia buvo labai stipri jėga. Tačiau žinome, kad per didžiulių permainų laikotarpį iškyla dažniausiai ne drąsiausi ir garbingiausi, bet gudriausi ir veikliausi.
Politikos srityje galime pažvelgti į Lietuvos laisvės lygos(LLL) likimą. Tada, kai Sąjūdis nedrąsiai dar kalbėjo apie autonomiją, LLL atstovai reikalavo Nepriklausomybės. Kai sąjūdiečiai pamatė, kad valdžia nesutraiško „ekstremistų“, pradėjo kalbėti kur kas drąsiau. Be to, dar buvo trečioji grupė žmonių. Jie patogiai gyveno sovietmečiu, tačiau, kai prasidėjo permainos, suprato, kad reikia bandyti prisiderinti prie naujų sąlygų. Taip Nepriklausomybės pradžioje atsirado liberalai politikoje ar ekonomikoje. Jiems nauja situacija buvo galimybė įsipatoginti, ir galiausiai jie pateko į svarbiausias pozicijas, o disidentai taip ir liko amžinais opozicionieriais.
Kalbant apie Bažnyčią, reikalinga ir savikritika. Neretai švaistėme jėgas ir nepripažinome, kad reikia atsinaujinimo. Pamenu, kaip Vakarų tremtyje gyvenančiam Alfonsui Svarinskui pavyko gauti vokiečių paramą leidybai. Jis nusprendė, kad reikia išleisti Katekizmą. Skubiai jis buvo išleistas didžiausiu tiražu ir pasirodė, kad tai dar iki Vatikano Antrojo susirinkimo rengtas katekizmas, kuriame per pastaruosius dešimtmečius buvo padaryta įvairių pakeitimų. Taigi, kaip pasirodė, gražus sumanymas buvo bergždžias.
Kaip „Katalikų pasaulis“ bandė prabilti besikeičiančiai visuomenei?
Kėlėme du svarbiausius tikslus: evangelizaciją ir informavimą. Kadangi po sovietmečio daugumos žmonių religinės žinios buvo menkos, kaip ir savojo tikėjimo pažinimas, reikėjo tuo susirūpinti. Taip pat norėjome pateikti kuo daugiau informacijos apie tai, kas vyksta Lietuvoje bei Visuotinėje Bažnyčioje.
Per tuos ketverius metus, kai redagavote „Katalikų pasaulį“, ar dirbote ir pastoracinį darbą?
Taip, buvau Palaimintojo Jurgio Matulaičio parapijos vikaras. Ši parapija anuomet buvo permainų Lietuvos Bažnyčioje „laboratorija“. Vyko labai įdomus virsmas, bandymai atsiverti naujiems vėjams iš Visuotinės Bažnyčios.
Kaip tik tuo metu Lietuvą aplankė popiežius Jonas Paulius II. Jo vizito metu vadovavote žiniasklaidos tarnybai, kuriai buvo patikėta nušviesti vizitą. Gal galite kiek plačiau papasakoti?
Ruošiantis popiežiaus vizitui, teko vadovauti spaudos centrui. Vyskupų konferencija subūrė grupę, kuri turėjo padėti pasirengti popiežiaus vizitui. Pasirengimo darbai tęsėsi visus metus. Mano atsakomybės sritis buvo žiniasklaida. Stengiausi kuo plačiau supažindinti visuomenę su popiežiaus Jono Pauliaus II asmenybe, jo veikla. Taip pat parengėme knygelę lietuvių ir anglų kalbomis užsienio žurnalistams ir kitiems svečiams apie Lietuvos Bažnyčią. Dar tik paskelbus, kad popiežius nusprendė aplankyti Lietuvą, užsieniečių susidomėjimas, kaip mes gyvename, labai padidėjo. Teko daug bendrauti su užsienio žurnalistais, pasakoti apie sovietmečio kovas, apie tai, kuo dabar gyvename.
Taip pat ir popiežiaus vizito metu buvome atsakingi už Jono Pauliaus II kalbų viešinimą. Neretai tekdavo dirbti ekstremaliomis sąlygomis, pavyzdžiui, per naktį teko versti popiežiaus kalbą Šventosios Dvasios bažnyčioje į lietuvių kalbą. Kitomis kalbomis tekstai buvo, o lietuvių – ne, tik lenkų. Vėliau net „L’Osservatore Romano“ popiežiaus kreipinį „lietuviai lenkų kilmės“ pakeitė į „lenkai“. Teko komentuoti, kodėl popiežius taip pasakė, tad buvo gera proga pabrėžti popiežiaus mintį apie pilietiškumą ir panašiai. Žiniasklaidos grupėje tebuvome keturiese, tai darbų tikrai pakako.
Kuo reikšmingas buvo popiežiaus vizitas?
Tai buvo tikrai laukiamas ir labai svarbus įvykis. Tiek Lietuvoje, tiek užsienyje žmonės labai domėjosi šiuo vizitu, kiekviena jo detale. Mano įsitikinimu, jis turėjo įtakos tiek kunigams, tiek pasauliečiams. Popiežiaus kalbos, laikysena, ryšio su Visuotine Bažnyčia geresnis pajautimas keitė visų supratimą apie Bažnyčią, padėjo geriau susivokti tikrovėje, atpažinti svarbiausius iššūkius.
Man asmeniškai Jono Pauliaus II apsilankymas Lietuvoje buvo didžiulis įkvėpimo šaltinis. Labai aiškiai pajutau Bažnyčios visuotinumą, kad visi joje esame viena. Taip pat popiežiaus žodžiai drąsino ir rodė kryptį. Veiklesni kunigai jau ir anksčiau stengėsi Lietuvoje labiau įtraukti pasauliečius į sielovadą, rūpintis įvairesne katecheze, atnaujinti liturgiją. Visgi Lietuvos Bažnyčioje dar buvo daug nepasitikėjimo ir baimės suklysti, buvo daug inercijos, ir popiežius padrąsino, padėjo tapti aktyvesniais katalikais.
Kodėl po ketverių metų palikote „Katalikų pasaulio“ redaktoriaus pareigas?
Viskam yra savas laikas. Į redaktoriaus pareigas buvau pakviestas kunigo Vaclovo Aliulio, kuris buvo leidyklos direktorius. Po kelerių metų kunigas Vaclovas pasakė, kad jam jau laikas į pensiją, jėgos senka, ir jis palieka direktoriaus postą. Kažkaip visi buvo sugalvoję, kad aš tapsiu nauju direktoriumi, tačiau to visai nenorėjau, mane kur kas labiau traukė kūrybiškesnės redaktoriaus pareigos. Tada pasiūliau kardinolui savo kandidatą į direktorius, tačiau jis netiko, buvo paskirtas kitas, ekskunigas Černiauskas, su kuriuo nemačiau galimybių tinkamai dirbti. Pasakiau kardinolui, jog noriu palikti redaktoriaus pareigas, kad ieškotų kito žmogaus. Sutarėme, jog dar metus pabūsiu, nes buvo pradėti darbai, kuriuos derėjo užbaigti. Tiesa, per tą laikotarpį, kaip dažnai būna, niekas rimtai apie naują redaktorių nekalbėjo ir, kai aš, kaip buvome sutarę, pasitraukiau, dar kurį laiką tęsėsi karštligiškos paieškos, kol pavyko prikalbinti Kastantą Lukėną.
Po to, kai išėjote iš „Katalikų pasaulio“, nebeteko darbuotis katalikiškos leidybos srityje?
Po 1996 metų jau nebeteko turėti reikalų su katalikiška leidyba. Visas jėgas galėjau skirti pastoracijai. Tiesa, dar organizavau pirmojo Vilniaus arkivyskupijos tinklalapio kūrimą, parengiau tekstus, tačiau gana greitai pakeitė dizainą, nors pagrindinė schema ir dalis tekstų liko tie patys.
Teko darbuotis įvairiose parapijose. Pradžioje – Žvėryne, paskui dar metus, Jurgio Matulaičio parapijos administratoriumi buvau keletą mėnesių, paskui – rezidentu Aušros Vartuose. Na, o nuo 2014 m. – Šv. Mikalojaus parapijos klebonas.
Dar spėjau pabūti tiek griežtojo pataisos darbų kolonijos, tiek policijos kapelionu.
Kaip tapote kapelionu?
Paprasčiausiai susitikau kunigą Vygantą Čiurinską, kuris atliko šias pareigas, jis užsiminė, kad nori jų atsisakyti, nes nebespėja visko aprėpti. Kadangi niekas į šias pareigas nesiveržė, nusprendžiau, jog turiu pabandyti imtis šios tarnystės. Iš tiesų tai buvo labai turtinga ir svarbi patirtis. Kol nebendrauji su nuteistaisiais, neįsivaizduoji, koks gyvenimas verda kolonijoje ar kalėjime. Ta patirtis, kuriai laisvėje reikia metų, kalėjime ateina per labai trumpą laiką, nes čia viskas labai kondensuota. Žmonės gyvena apribotoje erdvėje, kur viskas tarsi „tirščiau“. Kolonija yra atskira valstybė valstybėje, su savo principais, taisyklėmis. Tikrai nebuvo lengva čia darbuotis, bet darbas buvo labai prasmingas ir įdomus.
Į policijos kapelionus panašiai patekau. Kunigą Edmundą Paulionį, kuris atliko šias pareigas, kardinolas nusprendė perkelti į Švenčionėlius, reikėjo kandidato, kad galėtų perimti pareigas. Kardinolas man pasiūlė, sutikau. Vėl svarbi patirtis, nes tai darbas civilinėje, o ne bažnytinėje institucijoje. Teko mokytis ir darbo komandoje, darbo su žmonėmis, kurie turi kiek kitokias vertybes. Labai džiugu tai, kad galėjau matyti savo darbo vaisius. Pavyzdžiui, kai pasakoji apie pamatines vertybes kuriam nors aukštam pareigūnui, o po kurio laiko išgirsti, jog jis panašiai moko savo pavaldinius. Tada jaučiau, jog ne veltui dirbu.
Jums teko darbuotis daugelyje parapijų. Tai puiki galimybė susidaryti įvairiapusiškesnį Lietuvos Bažnyčios vaizdą. Gal galite pasidalinti keliomis įžvalgomis?
Kiekviena parapija unikali. Vilniaus parapijos kartais tarpusavyje radikaliai skiriasi. Pavyzdžiui, Palaimintojo Jurgio Matulaičio, Šv. Mikalojaus ar Aušros Vartų bažnyčias lanko visai kitokie žmonės, todėl ir kiekvienoje parapijoje reikia ieškoti bendravimo su parapijiečiais stiliaus.
Pirmiausia turime sau pripažinti, kad visi skaičiai apie aštuoniasdešimt ar daugiau nuošimčių katalikų Lietuvoje – tai saviapgaulė. Sąmoningų katalikų yra tiek, kiek matome per sekmadienio šv. Mišias. Aišku, dar yra labai didelė dalis proginių katalikų, kurie geriausiu atveju turi ritualinę, bet ne krikščionišką sąmonę. Jie neturi aiškaus supratimo, kas yra Bažnyčia ir ko iš jos gali tikėtis. Tai žmonės, su kuriais svarbu atrasti bendrą kalbą, kuriems reikia padėti kelti klausimus. Kita vertus, man nepriimtina ta situacija šiandien, kai sąmoningi katalikai nustumiami į šoninę navą, o bažnyčiose pataikaujama pirmiausia tiems, kurie teikėsi čia užklysti. Deja, tie užklydėliai į bažnyčias perkelia pasaulio dvasią, ir tada ne tiek mes juos evangelizuojame, kiek jie mums primeta savo indiferentizmą. Turime nebijoti aukščiau kilstelėti reikalavimų kartelę tiems, kurie jau yra Bažnyčioje, ir, aišku, atkakliai ieškoti kiekvienos „paklydusios avelės“.
Akivaizdu ir tai, kad šiandien žmogus geriausiai jaučiasi ne anoniminėje parapijoje, bet tikinčiųjų grupėje, kur yra pastebėtas, kur jaučia ryšį su kitais. Todėl įvairios bažnytinės grupės – tai Bažnyčios ateitis. Neretai girdžiu sakant: kaip čia bus su Bažnyčia, tikinčiųjų mažėja, reikia kažkaip juos vilioti. Tikrai ne vilionėmis turime užsiimti, o ištikimai daryti savo darbą, ir tada Viešpats pasirūpins vaisiais. Jei neliks Bažnyčioje narių, Viešpats iš pakelės akmenų iškals naujus. Jam nėra „nurašytų“ žmonių, ir dažnai, dirbdamas pastoracinį darbą, matau, kaip ne tėvai atveda vaikus į bažnyčią, o atvirkščiai. Neretai vyksta neįtikėtinai nuostabių dalykų, ir jie niekaip nesusiję su kokiu nors kartelės nuleidimu ar pataikavimu.
Kalbino Andrius Navickas
Likusią šio pokalbio dalį rasite knygoje „Tik ėjimas keliu: pokalbiai su dvasininkais“.