Kunigo Juliaus Sasnausko OFM prisiminimai apie „anuos“ anaiptol ne paprastus laikus, kupinus ir melo, ir Dievo bei žmonių širdžių dosnumo, išsiliejančio ten ir tada, kai to, regis, kaip tik negalėtų būti. Pokalbis apie dėkingumą ir apie paradoksalias gyvenimų trajektorijas, kuriomis visomis įkandin seka Ištikimasis.
Šiandien sovietmetis neretai prisimenamas su tam tikra nostalgija. Paradoksalu, bet tai būdinga net ir tiems, kuriems anuomet teko gerokai pakentėti. Kaip Jūs vertinate tą aplinką, kurioje gimėte, užaugote, subrendote? Ar tikrai anuomet žmonės buvo jautresni vienas kitam? O gal paprasčiausiai vaikystėje, jaunystėje ir saulė atrodo šviesesnė?
Galėčiau visai šviesiai prisiminti anuos laikus. Man nereikėjo ganyti bandos ir belaukiant patekančios saulutės šildytis basų kojų karvės paliktoje krūvelėje. Išvengiau ir vaikų darželio, nes šeimoje buvo trys kartos mylinčių moterų. Kaip ir daugeliui šeimų trūko pinigų bei viso kito, bet mama pirko gražias knygeles ir pratino jas skaityti. Senelė, buvusi kaimo mokytoja, kantriai dėstė nepriklausomos Lietuvos istoriją ir Naujųjų metų išvakarėse vis sekdavo pasaką apie laimės šalį. Ta pasaka vėliau netikėtai išniro atmintyje pasitinkant 1980 m. KGB požemiuose, visai netoli tos ligoninės, kurioje gimiau, ir savo pirmųjų namų tuometiniame Lenino prospekte. Apie Leniną mokėjau eilėraščių ir sykį pionieriškai padeklamavęs vieną jų (kaip esą „nemelavo jo akys mėlynos“) prie dabar jau nesančio paminklo gavau net pagyrimo raštą. Turbūt būčiau galėjęs įgyvendinti savo vaikystės svajonę ir tapti kosmonautu ar bent jūrininku. Deja, anie istorijos mokymai namuose ir kitos aplinkybės nuvedė ne ten.
Bet tai tik viena tikrovės pusė. Gudriai primerktos Lenino akys melavo visiems nuo pradžios iki galo ir vertė dėtis prie to melo, pragaišinti tiesos ir laisvės dvasią. Kaip galima ilgėtis tokių laikų? Jei ilgiuosi, tai tik to, kas atsirado kaip užuovėja, prieglobstis nuo sovietinės sistemos, o vėliau – kaip pašaukimas jai priešintis. Na taip, prisimenu nuoširdžių ano meto draugysčių, godumo neiškraipytų žmonių santykių, daug altruizmo proveržių, kitų brangių dalykų, tačiau netiesa, jog tai buvo sistemos nuopelnas. Veikiau priešingai – atsvara jai, jos nykumui ir nežmoniškumui. Tai galioja ir sovietmečiu sukurtiems meno bei literatūros šedevrams, persekiojimų apsuptyje atsiradusiems tikėjimo liudijimams, kiekvienam padorumo ir sąžiningumo gestui.
Sovietmečio nostalgija – nevienareikšmis fenomenas. Kartais tai iš tiesų viso labo tik vaikystės ir jaunystės kerai, sentimentai dingusiam gimtojo miesto paveikslui ar prarastai tėviškei. Gal net kokiam ano meto „skoniui ir kvapui“… Tiems, kurie po nepriklausomybės buvo nuskriausti ir sugniuždyti, tarybinio gyvenimo vaizdai bus kaip protesto ir keršto vėliava. Kai kas, žinoma, anuomet gyveno sočiau ir ramiau mainais į lojalumą valdžiai, kuri kitus, jai neįtikusius žmones, spardė ir engė. Dar kiti iš sovietmečio nostalgijos šiandien daro biznį ar tyčia kursto ją ideologiniais sumetimais. O jauni žmonės žiūri į Antano Sutkaus ar Algimanto Kunčiaus fotografijas ir mato gražų, romantišką pasaulį, kurio jau nebėra. Tačiau to grožio autorius tikrai nebuvo mėlynakis Leninas bei jo idėjų puoselėtojai.
Buvote išprašytas iš mokyklos už maištavimą prieš sistemą, atsidūrėte KGB akiratyje… Iš kur sėmėtės jėgų plaukti prieš srovę? Juk visgi vyraujanti pozicija buvo prisitaikyti, neišsišokti.
Nebuvo labai sunku plaukti prieš srovę. Beveik nuoseklu, dėsninga. Daug lėmė šeimos aplinka. Namai buvo pilni kažin kokio tarybinės tikrovės dėsnių ignoravimo, sakyčiau, antitarybinės ironijos. Mama, nors dirbo laidų redaktore radijuje, taigi ideologinį darbą, vis dėlto nesibaimino kalbėti apie sistemos idiotizmą ir žavėtis laisvos dvasios pavyzdžiais.
Na ir šiaip jaunystė – maišto metas. Mano karta pataikė ant hipių judėjimo bangos. Buvau kokių dvylikos metų, bet bėgdavome su draugais prie Katedros pasėdėti ant vadinamųjų „akmenų”, kur rinkdavosi Vilniaus hipiai. Tranzuodavome į Palangą su keliais rubliais kišenėje. Ilgi plaukai, hipių žargonas, kažin kur susimedžioti džinsai. Kai penktoje klasėje atėjau į mokyklą užsimovęs nuskurusius, lopyte sulopytus „Levi’s“, mane išvarė iš pamokų ir liepė kraustytis po tiltu. Jaučiausi didvyris. Dar buvo muzika, kurios nesulaikydavo „geležinė uždanga“. Išganymo istorija pirmąsyk užkabino ne per katekizmą, bet besiklausant nuzulintų „Jesus Christ Super Star“ įrašų. Paskui atėjo Romo Kalantos pavasaris Kaune. Kur tik būta bent šiek tiek laisvės pojūčio, viską gerte gerdavome. Ir Bažnyčią pirmiausia atradau kaip protesto erdvę.
Tas maištas ilgainiui gal būtų prigesęs kaip ir daugeliui mano bendraamžių, bet išgirdau apie disidentus, pogrindžio spaudą, organizuotą pasipriešinimą sistemai. Puoliau ten stačia galva, niekas nebūtų sulaikęs. Mano anų metų mokytojas Antanas Terleckas sakė, kad laisvės kovotojai, o ne režimo kolaborantai kuria Lietuvos istoriją. Kas, būdamas septyniolikos, negeistų tokių žygdarbių! Nežinau, kiek disidentų veikla lėmė Lietuvos ateitį. Tačiau patys sau mes įrodėme, kad galima mesti iššūkį imperijai, nepasiduoti aplink tvyrančiai baimei, nepaklusti prievartai ir neteisybei. Mokėdami nuolatinės įtampos ir pavojų kainą, buvome įgiję laisvę nelaisvoje šalyje. Tai brangi patirtis.
Kovojote prieš sistemą ir už Lietuvą… Šiandien neretai išgirstame: „ne už tokią Lietuvą mes kovojome“… O už kokią? Ko Jūs troškote savo Tėvynei, kaip ją įsivaizdavote?
Anuo metu mūsų planai ir svajonės nesiekė taip toli. Kada man pradėjo dėstyti disidentinės veiklos abėcėlę, pirmiausia įteikė „LTSR baudžiamojo proceso kodekso komentarą“ kartu su garantija, kad anksčiau ar vėliau pasodins. Taigi ryt ar poryt laukei ne laisvės aušros, bet naujos kratos, arešto, tardymų ir teismo. Paskui gaudavai tiek ir tiek metų lagerio ir tremties. Laukdavai jų pabaigos, svajodavai, kaip grįši namo, susitiksi su brangiais žmonėmis, kaip toliau neduosi sistemai ramybės. Dar laukdavai sugrįžtančių draugų. Ne vienas iš disidentų taip ir suko tuos ratus.
Susirinkę švęsti Vasario 16-osios pafantazuodavome, kad ateis diena, kai vėl laisvai plevėsuos trispalvės. Čia panašiai kaip ta naujametė pasaka apie laimės šalį. Aišku, atskiros pogrindžio grupės kūrė sau mielas būsimos Lietuvos vizijas (katalikiškos, tautinės, neomarksistinės), tačiau, kaip matome, nė viena jų nepasitvirtino. Tiksliausiai Lietuvos ateitį tada nuspėjo Vladas Šakalys. Pasak jo, atgavus nepriklausomybę būsią kaip Italijoje nuvertus Musolinį, kada italų fašistai sumėtė į Romos fontanus savo partijos ženkliukus ir vėl grįžo valdžion.
Klausimas už tokią ar ne už tokią Lietuvą buvo kovota, neturi prasmės. Galiu pakartoti, kad svarbiausias visų okupacijos laikotarpio kovų ir judėjimų tikslas pasiektas – Lietuva vėl yra laisva ir nepriklausoma valstybė. Kai kas jos raidoje po 1990 metų galėjo būti geriau, kai kas – blogiau (pavyzdžiui, tautinių mažumų klausimas, viena iš bombų, kurias savo buvusiose valdose vis mėgina pasprogdinti Rusija). Turint galvoje, kas vyko Lietuvoje per 50 okupacijos metų ir kokie mes atėjome į nepriklausomybę, šiandieninė situacija nėra nei labai netikėta, nei pati tragiškiausia. Akis badančios mūsų politinio ir visuomeninio gyvenimo nuodėmės bei ydos kai kam duoda ne tik progą plūstis, bet ir įkvepia ryžto siekti radikalių permainų. Įkyrėjusius ir susikompromitavusius politikus vieną dieną pribaigs jų pačių lėkštumas ir idėjinė tuštuma. Pasitikiu tuo, kas tyliai ir kantriai bręsta kaip neišvengiama alternatyva mūsų besitęsiančiam nuosmukiui.
Šiurpas krečia apsilankius Genocido aukų muziejuje, buvusiame KGB kalėjime… Jums jame teko kalėti. Gal galite plačiau papasakoti apie šią patirtį ir anuometines aplinkybes?
Tai irgi dalis Lietuvos pergalės, kad savo buvusį kalėjimą gali aplankyti kaip muziejų. Iškart po sistemos žlugimo nusileidęs į tuos požemius jausdavausi gana žvaliai, be jokio šiurpo. Net gera buvo prisiminti kai kuriuos kalinimo epizodus, išgyvenimus, susirasti savo kameras. Kaip monsinjorui Kazimierui Vasiliauskui ten dėliojosi žodžiai apie nelaisvėje gimusias gražiausias maldas, perskaitytas gražiausias knygas, įgytas tikros draugystės patirtis. Žiūrėdavau į tą kelių kvadratinių metrų pločio kambarėlį, siaurutę metalinę lovą, langą su dvigubom grotom ir stebėjausi, kad čia pusantrų metų galėjo tilpti visas pasaulis. Ir jis anaiptol neatrodė koks pilkas ar prakeiktas. Dieną naktį kameroje spingsėjo lemputė, lyg signalas pulti prie knygų. Pertraukomis tarp tardymų ir skaitydavau be sustojimo, kalėjimo biblioteka buvo turtinga. Visa lietuvių klasika ir naujausia literatūra, vadovėliai. Net kulinarijos knygos, gal kad srėbdamas balandą pasvajotum apie šventinį stalą. Bet iš tiesų svajonės ir prisiminimai tokiose vietose būna didžiulė galybė. Ir kasdieninė malda, žinoma. Kas vakarą prie savo lovelės klaupdavausi ant kelių. Prižiūrėtojai mėgino uždrausti, bet paskui numojo ranka. Kai dabar pagalvoju, tuose požemiuose turbūt ir vyko mano tikrasis noviciatas, vienuoliškoji ir kunigiškoji formacija, nes vėliau nieko panašaus jau nepavyko sukurti.
Sakytum, viskas išėjo į gera, ačiū Dievui. Bet žinau, kad mano artimieji tuo metu kankinosi labiau už mane. Ir kad šalia kitiems kaliniams nebuvo taip paprasta, juo labiau tada, kai tie požemiai buvo prikimšti laisvės kovotojų ir visai nekaltų žmonių. Šį pavasarį su Taize piligrimų grupe nuvykome ten, ir pirmąsyk pajutau siaubą. Iš tų kamerų žmonės siųsti į mirtį. Sienose įbrėžti atsisveikinimo žodžiai. Šalimais egzekucijų patalpa. Ten buvo daroma viskas, kad būtų palaužtas ir sunaikintas laisvas žmogus. Šėtono valdos, iš kurių 50 metų sklido baisi klasta ir prievarta. Reikėtų raudoti ir atgailauti, o ne ilgėtis tarybinių dešrelių.
Tremtis… Kaip pasitiko vietiniai „priešišką elementą“ iš Lietuvos? Beje, teko girdėti, kad net nelabai norėjote po tremties grįžti į Lietuvą? Susigyvenote, susibičiuliavote?
Negaliu skųstis. Jei lyginsi su 1941 metų tremtiniais, mano tremtis atrodys kaip ekskursija. Atsidūriau ne Kolymoj kaip A. Terleckas, bet žymiai arčiau, Vakarų Sibire, Tomsko srities kaime keistu pavadinimu – Parabel (lietuviškai sakydavome Parabelis, bet turėtų būti Parabelė, nes moteriškosios giminės). Pro šalį tekėjo Obės upė, čia pat milžiniškos pelkės ir taigos plotai, šimtamečiai kedrai. Neapsakomas sniego skaistumas ilgais žiemos mėnesiais. Sunkiai, lyg per kovas ateinantis pavasaris, kurio kvapą iki šiol prisimenu. Karštos vasaros blykstelėjimas ir po langais tyvuliuojantys išsilieję Obės vandenys. Jau nuo XIX amžiaus ten tremties ir katorgos kraštas. Buvo užsilikusių senųjų tremtinių: vokiečių, ukrainiečių, lenkų, vienas kitas lietuvis. Saujelė vietos gyventojų selkupų, dar vadinamų ostiakais-samojedais, žvejų ir medžiotojų, pamiršusių savo kalbą, prasigėrusių. Daugiausia buvo atvykėlių iš visos plačiosios tėvynės, kas po instituto atsiųstas dirbti, kas į komjaunuoliškas statybas, kas laimės ar pinigų ieškoti.
Tame margumyne nebuvau didelė staigmena. Žinoma, politinio tremtinio statusas skatino gandus ir priešiškumą, kiti tyčia užsukdavo pasižiūrėti, kaip atrodo gyvas „liaudies priešas“. Bet pamatydavo vargšą piemenį ir nusiramindavo. Pratinausi gyventi ir ieškoti gražių dalykų, kurti santykius, prisijaukinti Sibiro svetimybę. Santechniko ir katilinės kūriko darbas buvo neįdomus, varginantis, bet grįžęs į bendrabutį turėjau savo nepriklausomą salelę su laiškais, knygomis, lietuviškomis radijo laidomis. Iš Lietuvos keletą sykių per metus atvykdavo namiškiai ir bičiuliai, gabendami dovanas ir moralinį palaikymą. Mama tris kartus skrido ten, vis vilkdama sunkius krepšius, kad nebūčiau alkanas. Plaukdavo sveikinimo ir solidarumo laiškai iš užsienio. Su viena vokiečių šeima iš Augsburgo iki šiol palaikome per didžiausius atstumus atsiradusią brangią draugystę. Iš Austrijos benediktinų vienuolyno abatas siųsdavo ir siųsdavo gražiausių meno albumų. Šiemet vasarą buvau nuvykęs į tą vienuolyną, norėjau padėkoti savo geradariui, bet sužinojau, kad jis mirė prieš trejus metus. Tie žmonės turėjo aibę savų darbų ir rūpesčių, bet užsikraudavo ant pečių svetimą kryžių, kažin kur tolybėse gyvenančio nepažįstamo žmogaus likimą. Kai galvoju apie tai, juntu didžiulę skolą tam, kuris vairavo mano likimą.
Ir Sibire liko draugų, kai kurie dar vis parašo ar paskambina, tebesaugo atmintyje bendrus išgyvenimus, mūsų trumputės istorijos epizodus. Pasibaigus tremčiai du kartus buvau nuvykęs į Parabelės kaimą pasimatyti su tais, kurie tapo artimi, pasidžiaugti prisiminimais, pasijaudinti. Norėčiau ir dar sykį ten sugrįžti ir pasakyti sudie tam keistam pasaulio užkampiui, kuris turėjo reikšti bausmę, bet virto malone. Prieš kurį laiką iš Tomsko skambino anų laikų draugė, pasakojo, kad viskas ten pasikeitę, nugriautas bendrabutis, kuriame gyvenau, bet pridygę vakarietiškų parduotuvių, atstatyta cerkvė, įsteigtas tremtinių muziejus.
Pasirinkote seminariją, studijavote Kaune, tačiau kelias nebuvo rožėmis klotas. Būta nemažos įtampos su seminarijos vadovybe. Regis, šventimus gavote ne Lietuvoje, bet Kanadoje – gal galėtumėte papasakoti apie savo seminarijos laikus?Ir kodėl pasirinkote pranciškoniškąjį kelią? Gal buvo žmonių, kurie tam pastūmėjo, gal pats Pranciškus „pagavo“?
Pranciškoniškasis kelias atsirado per vieną žmogų – Bronių Poškų, broliuką pranciškoną Kretingoje. Galima sakyti, jis vienas sovietmečio saulėlydyje buvo ėmęsis uždavinio išsaugoti mažesniųjų brolių tradiciją. Savo kukliame butelyje karšino po kelis nusenusius vienuolius. Slėpė per karus ir okupacijas išlikusias vienuolyno relikvijas. Ieškojo naujų kandidatų į ordino narius. Globojo, augino kiekvieną, kuris pasirinkdavo pranciškonus. Buvo labai švelnus ir šiltas žmogus, labai supratingas, užtariantis. Jis nesunkiai mane patraukė, imponavo jo atsidavimas idėjai. 1986 metų rugsėjį Telšių katedros zakristijoje padariau pirmuosius vienuolinius įžadus ir gavau pranciškono abitą. Visa kita – pažintis su šv. Pranciškumi, pranciškoniškojo dvasingumo pradmenys, bendruomeninio gyvenimo pamokos atėjo vėliau, pamažu, nedidelėmis dozėmis.
Kunigų seminarijon mėginau patekti dar 1979 metais, bet, žinoma, tada manęs negalėjo ten įsileisti, nes turėjau ryškią antitarybininko etiketę. Vietoj seminarijos vartų tą žiemą atsivėrė kalėjimo kameros durys. Tačiau mintis apie kunigystę taip ir liko prilipusi per visus kalinimo bei tremties metus. Mokiausi lotynų kalbos, paskui pravertė, galėdavau snausti per paskaitas. Viskas krypo į studijas pogrindinėje kunigų seminarijoje, buvau supažindintas su jos sistema, bet atsitiko taip, kad 1987 metais tapau „normaliu“ klieriku Kaune. Jau buvo perestrojka, be to, KGB tikėjosi tokiu būdu mane izoliuoti nuo antitarybinės terpės. Tie penkeri metai uždaroj seminarijos aplinkoj galutinai ir palaidojo pirmykštę svajonę tapti kunigu kovotoju. Susidėliojo kitoks kunigystės modelis.
Kauno seminarijoje tuo metu irgi buvo lūžio metas. Mūsų pašonėje prie Katedros ar Maironio paminklo vyko pirmieji nesankcionuoti žmonių susibūrimai. 1988 metais milicija Rotušės aikštėje vaikė Vasario 16-osios mitingo dalyvius. Paskui sujudo Sąjūdis. Tas galingas laisvės šuoras skverbėsi ir per seminarijos mūrus, audrino klierikų dvasią, sklaidė ten dešimtmečiais kerojusią baimės atmosferą. Kitas dalykas – nauji teologijos vėjai, profesoriaus Domininko Valenčio atskleista Šventojo Rašto magija, griovusi nusistovėjusius dvasingumo šablonus. Seminarijos vadovybei ir dėstytojams buvo neramu, o mes dar spustelėdavome, provokuodavome diskusijas, cituodavome kontroversiškus Vakarų teologus. Man ten tarsi vėl ėmė kartotis anie neklusnumo ir maišto laikai. Toks „skrydis virš gegutės lizdo“. Ir šiaip pakvailiodavome, pasišaipydavome iš seminarijos tvarkos ar tuščių ritualų. Dėl to ir radosi konfliktas. Būčiau išlėkęs iš seminarijos, jei ne vyskupas Julijonas Steponavičius, jis užtarė. Paskui prelatas Antanas Bunga, globojęs kelis metus. Bet kai atėjo šventimų laikas, tuometinė seminarijos vadovybė nerekomendavo manęs kunigystei. Charakteristikoje buvo rašoma apie „nekatalikiškas pažiūras“. Gavau teologijos bakalauro diplomą ir grįžau namo.
Nežinia, kaip viskas būtų susiklostę, bet tuo metu pranciškonai jau buvo išėję iš pogrindžio, tai jiems ir teko ieškoti man vietos po saule. Mėgino prašyti vieną, kitą vyskupą, kad mane įšvęstų į kunigus, bet nieko nesigavo. Tada Vaidotas Žukas pakvietė padirbėti „Mažojoje studijoje“. Ji plėtė savo programas, reikėjo naujų žmonių. Gavau rengti autorinę laidą „Brolio Lino pusvalandis“, kuri ėjo pusantrų metų. Prisidėdavau ir prie kitų laidų, viskas buvo nauja ir įdomu. Komentavome popiežiaus Jono Pauliaus II vizitą Lietuvoje, skridome kaip korespondentai į Pasaulio jaunimo dienas Denveryje. Palaimintojo Jurgio Matulaičio parapijos klebonas Medardas Čeponis sekmadieniais leisdavo pamokslauti per mišias. Galėjau taip ir gyventi, bet vienuolijos vadovybė susitarė su Toronto Prisikėlimo parapija, aptarnaujama lietuvių pranciškonų, kad priims mane gyventi ir spręs mano kunigystės klausimą. Taip 1994 metų rudenį ir išlėkiau ten. Lyg į naują tremtį, be jokio noro, skausmingai skirdamasis su Vilniumi, „Mažąja studija“ ir ką tik atsivėrusiais Bernardinais.
Bet ir vėl viskas išėjo į gera. Toronte ne tik gavau kunigystės šventimus iš vyskupo Pauliaus Baltakio rankų, bet ir daug kitų dalykų. Ten buvo pirmoji parapija – brangi kaip ir pirmoji meilė. Kuklūs, Bažnyčiai atsidavę tėvai pranciškonai. Draugiškų, nuoširdžių, dosnių žmonių bendrija, ypač katalikės moterys. Kiek nuostabiausių istorijų ir likimų atsiskleidė per tas pažintis! Ten formavosi nauja kunigystės vizija. Ten pradėjau rašinėti tekstelius į „Šiaurės Atėnus“, iš kurių vėliau atsirado pirmoji knygelė. Rekolekcijos, stovyklos, labdaros renginiai – kur kitur būtum galėjęs įgyti tokios patirties? Ir garsieji Bernardinų pusryčiai po rytinių mišių, nenutrūkstanti dešimtmetė tradicija, persikėlė čia iš Toronto, iš anų susitikimų su parapijiečiais, kurie gerai žinojo, kaip gražiai vienas kitą papildo abu stalai – mišių ir mūsų kasdienės duonos.
Po nepilnų trejų metų turėjau atsisveikinti su Torontu. Vėl pro ašaras. Ten buvo atsiradę namai. Esu linkęs prisirišti. Tačiau kunigai – kaip kareiviai. Eini, kur siunčia.
Bernardinai… Pamaldos apgriuvusioje bažnyčioje ir bendruomenės kūrimas. Kelias nuo nedidelės grupelės iki populiariausios Vilniaus bažnyčios, dabar sunkiai betalpinančios visus norinčius. Kaip Jūs regite šią kelionę? Praradimai ir atradimai?
Vėl turiu dėkoti savo vienuolijos vadovams, kad sugrįžus iš Kanados jie leido man pasilikti Vilniuje ir imtis Bernardinų globos. Tiesą pasakius, tada niekas per daug ir nesiveržė į tą vietą. Pradžią Bernardinams davė tuometinis Lietuvos pranciškonų vyresnysis Benediktas Jurčys, jam patiko ta bažnyčia ir joje besiformuojanti bendruomenė. Bet jis gyveno tai Kretingoje, tai Kaune, negalėjo pats vienas visko aprėpti. Mišios Bernardinuose vykdavo epizodiškai, tik sekmadieniais. Pirmasis uždavinys čia ir buvo kasdienis Eucharistijos šventimas. Dėl to netrukus persikrausčiau į varganas patalpas šalia bažnyčios, mokiausi kūrenti krosnį ir šeimininkauti. Pasikviečiau brolį Bronių, kad būtų smagiau. Užvirė gyvenimas, tiek bažnytinis, tiek paprastas, naminis. Ta namų dvasia, jaukus paprastumas turbūt ir ėmė traukti žmones. Senieji bernardiniečiai tebeprisimena garsiąją katę Milką, jos dalyvavimą pamaldose. Kada ji pirmąsyk atsivedė kačiukų ne slapčia kokiame nors užkaboryje, bet koplyčioje, šalia altoriaus, buvo ženklas, jog ši vieta gera, patikima. Kitas dalykas – pati bažnyčia, jos tragiškas grožis, rodos, liudyte liudijęs, kad Dievas yra apiplėšęs save, priartėjęs prie mūsų. Niekas niekada nėra skundęsis dėl šalčio ar kitų nepatogumų. Paprasti suolai be atlošų kūrė bendrumo, pertvarų nebuvimo jausmą. Pirmasis plytų altorius irgi buvo labai iškalbingas. Žodžiu, viskas ten buvo „į temą“. Ir Kalėdų gyvulėliai, šiaudai ant grindų. Tarsi savaime atsirado, natūraliai.
Žinoma, tų stebuklų nebūtų buvę, jeigu ne žmonės. Susibūrė draugų ratelis, jaunimo komanda. Darbštūs, ištikimi padėjėjai. Viskas kartu. Kasdien. Labai artimi ryšiai, tikra šeima. Nuolat kas nors iš šalies prisijungdavo, pritapdavo. Su choristais iš „Lango“ susibičiuliauta pamažu, kantriai ieškant bendros kalbos, bet paskui jau visi kaip giminės. Net ir tie, kurie laikėsi atokiau, sakė Bernardinuose esant namus. Sveikindavosi vieni su kitais susitikę mieste. Kūrė savus bičiulių ratelius. Kiti kuo nors nusivildavo ir pasitraukdavo, kitur rasdavo sau artimesnę erdvę. Tačiau nuo pat pradžios kiekvieną sekmadienį matau keliolika žmonių tose pačiose vietose. Jų ištikimybė šiai bendruomenei stulbina.
Tie keli pirmieji metai Bernardinuose buvo ir laimingiausia, ir skausmingiausia kunigystė. Dabar jau apsiprasta, nusiraminta, mažiau „tikėjimo nuotykio“, tariant popiežiaus žodžiais.
Bet nenoriu kaip nors lyginti anų šaltų ir apgriuvusių Bernardinų su solidžia, puikiai organizuota, vilniečių pamėgta šiandienos parapija ir vis tvarkingesne bažnyčia, kurioje dabar jau dirbame šešiese, kur įsikūręs Lietuvos pranciškonų provincijos centras, kur kasmet keli šimtai Pirmosios Komunijos vaikų, tretininkai, pranciškoniškojo jaunimo gvardija, įvairios maldos ir Šv. Rašto grupės, kur vyksta plati socialinė veikla ir daugybė kultūrinių renginių, jau nekalbant apie krikštų bei santuokų antplūdžius vasaros mėnesiais. Viskas privalo keistis ir augti. Pasiskaičius Apaštalų darbų knygą, galima įsivaizduoti, kad ankstyvoji Jeruzalės krikščionių bendruomenė irgi buvo jaukiai maža ir sava, bet ilgainiui ji turėjo būti pralaužta ir išplėsta. Tai neišvengiamas procesas, dalis Evangelijos žygio. Kita vertus, dabartiniai Bernardinai – kaip ir daug kas šiandien Vilniaus mieste. Ten, kur būta apšiurusių tarpuvarčių ir duobėto bruko, ima šviesti stiklas, driekiasi magistralės. Dievas gali prabilti įvairiais ženklais ir žodžiais. Kai jam kas nors nusibosta mūsų veiklose, jis randa būdų, kaip viską sustabdyti ir pradėti iš naujo.
Pamoksluose dažnai kartojate žodį „paradoksas“… Krikščionybė – paradoksali religija? Ar nenutinka taip, kad mes iš jos vis bandome padaryti ideologiją, taip tampame jau ne liudytojais, bet moralistais?
Kodėl esu pamėgęs žodį „paradoksas“, galima suprasti iš šio pasakojimo. Savo gyvenimo įvykiuose matau paradoksą po paradokso. Pradedi vienaip, o baigiasi kitaip. Bausmė tampa dovana. Tamsoje atsiranda šviesa. Meilė ateina iš ten, kur jai rastis nebuvo jokių prielaidų. Kiekvieno žmogaus istorijoje atrastum panašių patyrimų. Man patinka juos pastebėti. Dar labiau patinka aptikti juos Evangelijoje, nes be jos galėtum įtarti, kad tik šiaip žaviesi intriga, bėgi nuo rutinos. Kristus – didysis Dievo paradoksas. Jo kančia ir mirtis tampa pergale, gyvenimo pradžia, mūsų išgelbėjimu. Apie Dievo karalystę kalbama paradoksų kupinais palyginimais. Man šis principas svarbus todėl, kad jis vienintelis palaiko žemėje viltį. Per jį atsiranda kito pasaulio, nematomos tikrovės perspektyva. Galiu įtikėti Dievą ne dėl to, kad gavau vieną, kitą, trečią įrodymą, bet nepaisant visų jį neigiančių argumentų ir savo paties abejonių. Jeigu mums pavyksta jį kaip nors paliudyti kitiems, tai irgi bus atėję veikiau per tuščias rankas negu per sustyguotas dvasingumo kampanijas. Jo meilė, gailestingumas – taip pat paradokso vaisius, nes mes patys jo atžvilgiu užsidirbame tik skolas ir baudos taškus.
„Būdamas silpnas esu galingas“, – teigia apaštalas Paulius, ir tai nėra tik retorika. Krikščionybėje neįmanoma apeiti šio principo. Aišku, mes vis iš naujo griebsimės šio pasaulio logikos bei mums įprastų dėsnių, tačiau kažkas vėl prives prie tiesos, kad Dievo karalystei suprasti reikia ano netiesinio žvilgsnio, kaip pasakytų Česlovas Kavaliauskas.
Esate netradicinis kunigas – savo pamoksluose, knygose atsisakote sausų teologinių žinių ir tikėjimą perteikiate per patirtį. Tuo labiausiai, matyt, ir patinkate žmonėms: Dievo Žodžio paprastumo neįvelkate į sunkiai suvokiamus terminus, bet per asmeninę patirtį priartinate Dievą prie žmonių. Kaip Jums pavyko atrasti šią „skersgatvių teologiją“ ir ką Jums pačiam tai reiškia?
Dar sykį pacituosiu šv. Paulių: „Dievo malone esu, kas esu“. Tėvas Stanislovas kunigams mėgdavo priminti Jėzaus pasakymą apie nenaudingus tarnus. O kai atsiliepdavo apie „Mažosios studijos“ laidas, sakydavo: „Tu mamytei dėkok, kad išmokė lietuvių kalbos“. Turbūt viskas toje netradicinėje ar tradicinėje kunigystėje atsiranda panašiu būdu – iš Dievo dosnumo, bet per žmones, per jų pamokas, aukas, maldas, užtarimą, draugystę, meilę. Kelis sykius čia rašydamas turėjau pripažinti, kad man gyvenime sekėsi, kad sunkumai ir netektys išeidavo į gera, kad gaudavau žymiai daugiau negu būdavau nusipelnęs. Tokie dalykai varo į puikybę bei susireikšminimą, bet ačiū Dievui, kad bėga metai, sensti, pavargsti, labiau už karjerą ar pagyras imi vertinti vienatvę ir tylą, žodžiu, natūraliai atsiduri nuolankumo zonoje. Su vis didėjančiu troškimu būti palenktam slėpiningai Dievo valiai. Kaip tame tobulame Arsenijaus Tarkovskio eilėraštyje apie tai, kad vasara akimirksniu pralėkė, atokaitoje dar vis šilta, tačiau per maža to, ir kad viskas buvo prasminga, kad sekėsi – per maža, ir nenudegusių lapų, nenulaužytų šakų taip pat per maža. O ne per maža turbūt bus tada, kai išgirsime, jog mūsų garsūs ar visai nežymūs gyvenimai paveldėjo Dievo karalystę.
Tokia galų gale ir „skersgatvių teologija“. Apie galimybę būti palaimintam daugybėje šios žemės kelių. Iš paskos tave visur sekiojus tavo vieninteliam Ištikimajam.
Kalėjimas, tremtis, seminarija, kunigystė, vienuolystė, Bernardinų bažnyčia, Mažoji studija, pamokslų rinktinės… Kas toliau?
Iki šiol dažniausiai ėjau ten, kur reikia, ir dariau tai, ko reikėdavo. Čia veikiau silpnumo požymis nei kokia pareigingumo dorybė. Jeigu ir mėgindavau slėptis ar spyriotis, vis tiek išeidavo taip, kaip turi būti. Kažkas vietoj manęs padėdavo ir tašką ten, kur reikėjo. Nė nemėginu spėlioti, koks galėtų būti tas naujasis puslapis ir ar iš viso jis bus. Ėmus remtis paradokso principu, iš rytdienos gali laukti bet kokių dalykų. Anksčiau dar pasvajodavau apie kokią kaimo bažnytėlę, kurioje būčiau paprastas sielų ganytojas, bet dabar jau pasiduodu. Liksiu be plano. Tegul dirba kitos instancijos. Ateina metas leistis, kad iš tiesų būtum daromas mažesniuoju broliu.
Susirašinėjo Andrius Navickas
Žurnalas „Kelionė su Bernardinai.lt“