Mus jungia vienas krikštas, vienas tikėjimas, vienas Dievas (Apaštalas Paulius)
Švenčionių dekanatas turi naują dekaną, o Švenčionių Visų Šventųjų parapija – naują kleboną. Į šias pareigas Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas paskyrė kunigą Medardą Čeponį, kuris iki paskyrimo į Švenčionis ėjo Vilniaus dekano ir Šv. Mikalojaus parapijos klebono pareigas. Visada įdomu sužinoti, iš kur kilęs žmogus, kodėl pasirinko kunigo kelią? Nuo šių klausimų prasidėjo ir mūsų pokalbis su Švenčionių dekanu ir Švenčionių Visų Šventųjų parapijos klebonu Medardu Čeponiu.
– Mano tėviškė, gimtinė visai netoli nuo Švenčionių. Ignalinos r. yra gražus Ažušilės kalnas ir kaimas. Iš to kaimo esu kilęs. Ten ir pradžios mokyklą pradėjau lankyti, vėliau mokiausi Ignalinos vidurinėje mokykloje, kurią baigiau 1972 metais. O apie kunigystės pasirinkimą tiesioginio atsakymo neturiu, kaip dažniausia turi kunigai, todėl galiu pasakyti pranašo Jeremijo žodžiais: „Viešpatie, tu mane suvedžiojai, ir aš išgirdau tavo kvietimą.“ Į kunigų seminariją įstojau tik iš penkto karto. Matyt, sovietiniam saugumui kažkuo neįtikau. Pirmi keturi bandymai 1975, 1976, 1977 ir 1978 buvo nesėkmingi ir tik 1979 pagaliau buvau priimtas. 1984 m. gegužės 27 d. Kauno arkikatedroje bazilikoje vyskupas Liudvikas Pavilionis mus, 12 diakonų, įšventino į kunigus, o birželio 3 d. savo gimtojoje Vidiškių Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčioje aukojau savo pirmąsias šv. Mišias. Taip prieš 30 metų prasidėjo mano kunigo kelias, – atsakydamas į mano pirmus klausimus pasakoja kunigas Medardas Čeponis.
– Ir koks buvo tas kunigo Medardo Čeponio kelias iki Švenčionių?
– Tuos 30 metų įvairiose pareigose kunigavau Vilniuje. Pirmiausia vienerius metus buvau vikaru Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje, o po to jau ilgesnį laiką vikaru Šv. Mikalojaus bažnyčioje. 1988 m. buvau paskirtas kuriamos Vilniaus Palaimintojo Jurgio Matulaičio parapijos klebonu. Parapiją 1988 m. lapkričio 14 d. įsteigė vyskupas Julijonas Steponavičius. Nuo tos dienos aš tapau parapijos klebonu ir prasidėjo įdomus laikotarpis. Kilo mintis išsireikalauti iš sovietinės valdžios statyti bažnyčią. Galų gale ši mintis tapo realybe ir bažnyčia buvo pastatyta. Mano svajonė pastatyti bažnyčią išsipildė. Teko ir bažnyčią statyti, ir parapiją kurti. Apie tuometinės valdžios norus ar nenorus leisti statyti bažnyčią net neverta kalbėti. Buvo svarbu, kaip ją apgauti, įtikinti. Manau, kad tiesiog pasisekė ir kaip Dievas norėjo, taip ir gavosi. Statyti bažnyčią pradėjome nelengvu laiku. Praėjus vos mėnesiui po Nepriklausomybės akto paskelbimo, 1990 m. balandžio 11 d. pastatėme ant Viršuliškių kalnelio kryžių, kaip ženklą, kad čia stovės bažnyčia, po metų, 1991 m. liepos 12 d. vyskupas Juozapas Tunaitis pašventino koplyčią ir mes pradėjome ten melstis, o po penkerių metų, 1996 m. gruodžio 22 d. arkivyskupas Audrys Juozas Bačkis pašventino Vilniaus Pal. Jurgio Matulaičio bažnyčią. Po trejeto metų buvau paskirtas rezidentu į Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčią. Nuo 2004 iki 2014 m. buvau šios parapijos klebonu ir Vilniaus dekanato dekanu.
– Koks jausmas kunigui statyti bažnyčią? Juk tokia dalia, paskirtis tenka tik nedaugeliui kunigų.
– Intensyvių statybų metu juokaudavau, kad ateis toks laikas, kai pravažiuodamas pro Viršuliškių bažnyčią sakysiu: „Šitą bažnyčią laisvalaikiu nuo kunigystės stačiau“, o gavosi atvirkščiai – laisvalaikiu teko kunigauti, o statyti – rimtai. Buvo blokada, trūko medžiagų. Laikas buvo sunkus, bet įdomus. Dievas tokias galimybes į tokį laikmetį duoda vieną kartą ir tai ne kiekvienam. Žmogus yra imlus, ir daug davė ta atgimimo banga, tautinio pakilimo ir tikėjimo dalykai tuo metu ėjo kartu. Gaila, kad vėliau viskas blėso. Tuo metu suvokėme, kad reikia skubėti ir nevalia nedaryti, kad privalai daryti, nes to reikalauja pokyčiai. Emocinis pakilimas buvo didelis, ir aš jį mačiau, nes kai parapija neturi tradicijų, jas kuri, ir viskas eina lyg sviestu patepta, tai džiugina. Manau, kad tuometinis emocinis pakilimas sudarė sąlygas ir religiniam pakilimui. Tai buvo trumpas laikas ir, ko gero, nepilnai išnaudotas laikas. Tuo metu buvo nemažai kunigų, kurie bažnytinę terpę išnaudojo kviesdami žmones atgimti dvasiškai, tautiškai, nes kaip apaštalo Pauliaus laiške parašyta: „Jūs esate pašaukti laisvei.“ Tas troškimas gyventi laisvai, laisvoje valstybėje yra ir Dievo įdiegtas, ir žmogaus protu suvokiamas, kad negali būti, kad žmogus galėtų gyventi engiamas, ujamas, žmogus turi aiškiai suvokti, kad jo paskirtis žemėje – kurti, šviesti, statyti, eiti pirmyn. Dabar galiu pasakyti, kad mano svajonės pastatyti bažnyčią ir būti klebonu Vilniaus Šv. Mikalojaus parapijoje išsipildė, bet gyvenimas ir mano kunigystės kelias tęsiasi, ir aš, gavęs arkivyskupo Gintaro Grušo paskyrimą, atvykau į Švenčionis.
– Visą laiką kunigavote Vilniuje, o dabar gavote paskyrimą į šiek tiek kitokią specifiką turinčią provincijos parapiją. Kokie pirmi įspūdžiai?
– Manau, kad ir pats Dievas padeda pirmomis dienomis geriau pažinti parapiją, žmones, oras gražus, tada ir nuotaika kitokia. Kartu meldžiamės, kartu gyvename. Jau teko ir laidoti, ir tuokti. Aš net nepasakyčiau, kad Švenčionys – provincija, taip, tai yra atokus nuo Vilniaus nutolęs miestelis. Čia girdžiu ne tik lietuviškai kalbant, bet mane optimistiškai nuteikia, kad čia visi žmonės gražiai kalba lietuviškai. Pareigas dalinsimės su vikaru, nes man teks ne tik klebono, bet ir dekano pareigas vykdyti, o kita dalinsimės.
– Kokie Jūsų bendravimo su žmonėmis principai?
– Mano nuostata paprasta, nes pirmiausia mes visi esame žmonės. Ir kunigas, ir tikintysis yra žmogus, o žmonės privalo susikalbėti. Kaip sako apaštalas Paulius: „Mus jungia vienas krikštas, vienas tikėjimas, vienas Dievas.“ Aš priimu bet kokį bendravimo būdą ir variantą. Tai gali būti tiesioginis bendravimas, bendravimas elektroniniu paštu ar telefonu. Visada stengiuosi atsakyti besikreipiančiam ir kuo galima padėti. Žinoma, asmeninio pokalbio jokios šiuolaikinės komunikacijos priemonės neatstos, bet tai padeda ir turi padėti žmogui, ypač jei jis gyvena atokiau, jei neatidėliojant reikia išspręsti vieną ar kitą klausimą ar reikalą. Kiekvienas be jokių tarpininkų gali kreiptis, o mano pareiga – su juo kalbėtis ir jį išklausyti.
– Kiekviena parapija turi savo tradicijas.
– Iš tiesų, kiekviena parapija turi savo tradicijas ir reikia šiek tiek laiko su jomis susipažinti, bet tai laiko klausimas. Tikiuosi, kad su parapijiečiais surasime bendrą kalbą, sąlyčio taškus, o tam reikia labai nedaug – geranoriškumo iš vienos ir kitos pusės. Aš esu atviras bendravimui ir žmonės iškilus reikalui gali man skambinti telefonu 8 687 49455 arba rašyti į elektroninį paštą: medardasc@yahoo.de. Aš tiek, kiek galima, kiek leidžia bažnytiniai kanonai, visada padėsiu, kiek aš turiu įgaliojimų, tiek aš galiu žmogui padėti. Aš negaliu, norėdamas pasirodyti geras, viršyti savo įgaliojimų, mano gerumas apibrėžtas bažnyčios kanonų. Be abejo, kaip žmogus, aš privalau būti dėmesingesnis ir jautresnis kiekvienam. Tikiuosi, kad su Dievo pagalba, žmonių palankumu ir geranoriškumu surasime bendrus sąlyčio taškus su Švenčionių ir Reškutėnų parapijų tikinčiaisiais, – baigdamas pokalbį sako naujasis Švenčionių dekanas ir Visų Šventųjų parapijos klebonas Medardas Čeponis.
Algis JAKŠTAS
Švenčionių kraštas, 2014 m. liepos 26 d. šeštadienis Nr. 56 (1394)
