Tikėjimas, viltis, meilė – trys dieviškosios dorybės veda artyn Dievo. Vien savo pastangų išsiugdyti šias dorybes neužtenka. Aš kreipiuosi į Dievą, kad Jis išugdytų ir sustiprintų šias dorybes.
Tikėjimas yra mano pagrindas ryšiui su Dievu. Be tikėjimo aš net neieškau santykio su Dievu, tiesiog Juo netikiu. Tačiau jeigu man trūksta pilnatvės, man trūksta Dievo, nors to neįvardiju, galiu prašyti paties tikėjimo. Kad pažinčiau Dievą, mano tikėjimas negali būti paviršutiniškas, tik dėl savęs nuraminimo ar tradicijos. Aš turiu būti sąmoninga ir apsisprendusi tikėti. Aš turiu norėti pasirinkti Dievą.
Gyvenime tikiu daug kuo, tačiau tai labai skiriasi nuo tikėjimo į Dievą. Realiais dalykais tikėti lengviau, nors ir čia tikėjimas ne visada pasitvirtina. Tikiu, kad mano draugas manęs neišduos, tačiau gali atsitikti ir kitaip. Iš tikrųjų aš labiau linkusi tikėti gera baigtimi. Kuo tikėti, aš pasirenku. Taip pat pasirenku tikėjimą Dievu. Iš tikrųjų mane tikėti Dievu kviečia pats Dievas, aš turiu Jį išgirsti. Turiu klausytis ir neturėti išankstinio nusistatymo.
Tikėjimas Dievu yra dovana. Dovana, kuri duodama veltui ir kiekvienam. Per savo tikėjimą aš susipažįstu su Dievu. Tikėdama Dievu aš teigiu gyvenimą. Žemiškąjį ir amžinąjį. Teigiu turinti nemirtingą sielą. Tikėdama aš atsistoju Dievo akivaizdoje. Tikiu, kad esu Dievo žvilgsnyje kiekvieną akimirką. Tikėjimas lydi mane pas Dievą. Jis atveria mane Dievui. Tikėjimas mane paverčia visai kitu žmogumi. Tada žinau, kad esu atsakinga prieš Dievą ir jam priklausau. Priklausyti Dievui yra tikra laimė. Pavadinta Dievo vaiku jaučiuosi saugi ir mylima. Be tikėjimo Dievu negausiu išsamių atsakymų į savo klausimus. Sielą nuramina Dievo artumas ir pažadas niekada nepalikti.
Tikėjimas Dievu įprasmina mano gyvenimą. Sunkiomis valandomis jis yra lyg skydas nuo žemiškojo gyvenimo laikinumo ir baigtinumo. Tikėdama žengiu už žemiškojo gyvenimo ribos ir patenku į pasaulį, į kurį aš pakviesta. Tikėdama pažįstu Dievą. Dievas paliko daug ženklų, kad pajėgčiau Juo tikėti. Viešpaties Jėzaus Kristaus gyvenimas žemėje, jo mirtis ir prisikėlimas, evangelistų liudijimai, pranašų liudijimai – visa tai stiprina tikėjimą Dievu. Tikėjimas yra mano atsakas sielai apie jos prigimtį. Tikint ir laukimas yra viltingas.
Vilties dorybė neleidžia nusivilti, pavargti ar pasiduoti. Mano viltis yra Dieve. Jo pažadai yra mano viltis. Pats Dievas yra viltis. Viltis mane veda į priekį, padeda nepalūžti. Pasitikėjimas Dievu būtinas, kad viltis būtų gyva. Jeigu aš turiu viltį, vadinasi, mano tikėjimas Dievu yra beribis. Prieš Jėzaus Kristaus gimimą mes visi turėjome viltį, kad Dievas nepaliks mūsų nuodėmėje, neapleis ir atsiųs Išgelbėtoją. Daug kartų turėjo tokią viltį. Ir Dievas išpildė savo pažadą. Mūsų viltis atvedė prie amžinybės.
Aš daug ko viliuosi šioje žemėje. Bet paskutinė viltis yra Dieve. Kai nebeturiu į ką remtis, Dievas ateina į pagalbą. Jis kalba per Šv. Raštą, per įvairius ženklus, kad viltis yra Jame. Kas aš būčiau be vilties? Būčiau išsigandusi, pasimetusi ir niekuo netikinti. Vilties priešingybė neviltis yra skaudžiausia, kas gali man atsitikti. Neviltyje galiu nusisukti nuo Dievo. Galiu pradėti niekuo nepasitikėti ir tiesiog liautis gyvenusi. Kol gyva viltis, tol aš gyva. Be vilties egzistavimas yra kankinantis, aš niekaip neišeinu iš tamsos. Viltis yra šviesa. Dievas yra šviesa. Kai turiu viltį, tada jaučiu, kad Dievas yra atsigręžęs į mane.
Sunkiomis gyvenimo valandomis sunkiausia turėti viltį. Bet ji yra labai gaji. Sakoma, kad viltis miršta paskutinė. Būdama arti Dievo niekada neprarasiu vilties, nes esu įsitikinusi, kad Dievas man paskyrė geriausiąją dalį. Viltis yra dorybė, kuris nepaiso jokių kliūčių.
Meilės dorybė leidžia geriau išgirsti žmones ir Dievą. Meilė padeda užjausti žmones ir aš besąlygiškai atsiduodu Dievui, nes Jį myliu ir pasitikiu. Sakoma: mylėk ir daryk, ką nori. Mylėdamas nieko bloga nepadarysi. Meilė padeda ugdyti ir kitas dorybes. Meilės dėka gyvenimas tampa harmoningas, ir aš tampu kas kartą tobulesnė.
Dievo meilė yra besąlygiška ir nesibaigianti. Savo Sūnų Jis siuntė iš meilės man. Iš meilės man Jis pakvietė mane į gyvenimą. Iš meilės man Dievas pažadėjo amžiną laimę Jį matyti ir Jį garbinti. Dievo meilė man ne visada suprantama, tačiau esu pastebėjusi, kad po kurio laiko viskas susiklosto geriau nei tikėjausi, o jeigu aš to nepajaučiu, tai sužinosiu amžinybėje. Galbūt vienas ar kitas įvykis padėjo man pasiekti išganymą.
Meilė atveria duris į žmogaus širdį, Dievo meilė atveria duris į mano širdį. Užsimezga artimas ryšys. Aš nuolat jaučiu Dievo dėmesį, Jis mane saugo. Dievo meilė mane apkabina, saugo.
Mano meilės dorybė sustiprina ryšį su kitais žmonėmis. Ir meilė padeda išvengti nuodėmių – meilė Dievui mane sustabdo nuo neleistinų veiksmų. Meilė sugeba sugrąžinti mane Dievui, jeigu esu nusidėjusi.
Visos trys dieviškosios dorybės – tikėjimas, viltis meilė turėtų būti kasdieniniai mūsų palydovai – mes tampame žmogiškesni ir dar labiau panašesni į Dievą. Šios dorybės ugdo mano asmenybę ir aš tampu Dievui artimesnė. Tikėdama, turėdama viltį ir mylėdama aš renkuosi gyvenimą, kurį man skyrė Dievas.
