Vasario 2 d., praėjus 40 dienų po Kristaus gimimo, švenčiama Viešpaties paaukojimo šventykloje šventė, kuri užbaigia Kalėdų laiką ir nukreipia Bažnyčios žvilgsnį Velykų link.
Laikantis Mozės įstatymo, kuriuo prisimenamas izraelitų išlaisvinimas iš Egipto vergovės, kiekvienas pirmagimis berniukas buvo laikomas Dievo „nuosavybe“ ir iš Jo būdavo simboliškai „išperkamas“ už nustatytą auką. Aukos dydis priklausė nuo šeimos ekonominės padėties – patiems neturtingiausiems užteko paaukoti „porą purplelių arba du balandžiukus“, kurių tuomet buvo gausu Izraelyje ir lengva pasigauti. Ši detalė mums aiškiai nurodo, kokia buvo Juozapo šeimos socialinė padėtis. Tą dieną Jėzus buvo šventykloje apipjaustomas: tai paklusnumo Įstatymui ženklas.
Tai dar viena „epifanija“ – apreiškimas, nes Simeono ir Anos liudijimu Kūdikis yra pristatomas kaip lauktasis Mesijas – tautų šviesa. Štai kodėl šią dieną laiminamos žvakės, rengiama procesija. Ši diena ypatingai skirta ir Pašvęstojo gyvenimo asmenims.
Įvykis taip ir būtų likęs nepastebėtas, jeigu ne Simeonas, kuris nebuvo nei kunigas, nei Rašto žinovas. Jis eilinis žmogus, šiandien sakytume – eilinis pasaulietis, tačiau Dievą mylintis ir iš Jo gavęs ypatingą apreiškimą, pranašo misija. Plačiau apie šventės prasmę – italų vyskupo A. Riboldi komentaras.
Šiandienos šventė primena pamaldumo gestą, kurį Juozapas ir Marija atliko, parodydami savo priklausomybę Tėvui.
Anuomet, kai dar nebuvo įvykęs Jėzaus atpirkimas, padaręs mus visus sūnumis ir dukromis per Krikštą, žydai parodydavo savo priklausomybę ar bent jau troškimą būti Tėvo vaikais, apsilankydami šventykloje, kuri buvo laikoma Dievo buvimo vieta.
Čia atnešdavo savo pirmagimį, šitaip išreikšdami klusnumą ir tikėjimą į Dievą. Tam ir buvo skirta paaukojimo – pristatymo šventykloje tradicija.
Jėzaus šeima, Juozapas ir Marija, giliai jaučia savo priklausomybę nuo Tėvo ir žino, jog Sūnus jiems yra patikėtas tam, kad jį globotų pagal Tėvo valią, nes Jis atėjo daugelį išgelbėti.
Išties jaudinamas dalykas, kaip Dievas mus myli. Gal apie tai net nepagalvojame ir kartais gyvename sau nepakeldami akių į tikrąją mūsų gimimo priežastį, kuri turėtų būti drąsus ir džiugus ėjimas tikrojo gyvenimo link.
Bažnyčia nori mums priminti, kaip rūpestingai Juozapas gabeno savo šeimą į šventyklą, išreikšdamas savo tikėjimą ir meilę. Kaip tik tą akimirką Simeonas, teisus ir dievobaimingas žmogus, kreipiasi į Mariją, į mamą.
Prisiminkime dar kartą tą nuostabų pasakojimą apie Jėzaus pirmąsias dienas tarp mūsų.
„Pasibaigus Mozės Įstatymo nustatytoms apsivalymo dienoms, [Juozapas ir Marija] nunešė kūdikį į Jeruzalę paaukoti Viešpačiui,– kaip parašyta Viešpaties Įstatyme: Kiekvienas pirmgimis berniukas bus pašvęstas Viešpačiui,– ir duoti auką, kaip pasakyta Viešpaties Įstatyme: Porą purplelių arba du balandžiukus.
Jeruzalėje gyveno žmogus, vardu Simeonas. Jis buvo teisus ir dievobaimingas vyras, laukiantis Izraelio paguodos, ir Šventoji Dvasia buvo su juo. Jam buvo Šventosios Dvasios apreikšta, kad jis nemirsiąs, kol pamatysiąs Viešpaties Mesiją. Šventosios Dvasios paragintas, jis atėjo dabar į šventyklą.
Įnešant gimdytojams kūdikį Jėzų, kad pasielgtų, kaip Įstatymas reikalauja, Simeonas jį paėmė į rankas, šlovino Dievą ir sakė: „Dabar gali, Valdove, kaip buvai žadėjęs, leisti savo tarnui ramiai iškeliauti, nes mano akys išvydo Tavo išgelbėjimą, kurį tu prirengei visų tautų akivaizdoje: šviesą pagonims apšviesti ir tavosios Izraelio tautos garbę.“
Kūdikio tėvas ir motina stebėjosi tuo, kas buvo apie jį kalbama. O Simeonas palaimino juos ir tarė motinai Marijai: „Štai šis skirtas daugelio Izraelyje nupuolimui ir atsikėlimui. Jis bus prieštaravimo ženklas, – ir tavo pačios sielą pervers kalavijas, – kad būtų atskleistos daugelio širdžių mintys“ (Lk 2, 22–32).
Šioje paprastoje ir niekuo neišsiskiriančioje scenoje, kai pora dievobaimingų sutuoktinių atneša ant altoriaus neturtingųjų auką, Simeonas, žvelgdamas atviromis širdies akimis, mato kur kas daugiau nei kiti.
Tai žvilgsnis, kylantis iš Šventosios Dvasios ir budraus laukimo išvysti seno Dievo duoto pažado išsipildymą. Simeonas žino, kad Dievas visada ištikimas savo pažadams.
Tad jo žodžiai nestebina: jis pranašauja, kas įvyks Jėzaus ir Marijos gyvenime. Jėzus bus labai mylimas, bet ir labai nekenčiamas, susilauks prieštaravimo.
Jo gyvenimas nebus lengvas žmogumi tapusio Dievo pasivaikščiojimu tarp mūsų, bet Nazarete ilgai apmąstytas bei paruoštas gyvenimas, prisiimant visiško savęs dovanojimo iki kryžiaus mirties misiją vardan mūsų išgelbėjimo.
Dovana, kurioje visa savo esybe dalyvaus ir Marija: „tavo sielą pervers kalavijas“.
Jėzaus paaukojimas šventykloje išties yra ne džiaugsmo, o skausmo slėpinys. Marija su Juozapu pristato Dievui sūnų Jėzų, jį paaukoja jam. O kiekviena auka reiškia atsisakymą.
Prasideda jos kančios slėpinys, savo viršūnę pasieksiantis kryžiaus papėdėje.
Kiekvienas pirmagimis buvo nuolatinis ženklas ir kasdienis priminimas „išlaisvinimo“ iš didžiosios vergovės: izraelitų pirmagimiai Egipte buvo išsaugoti nuo bausmės. Jėzus, pats tikriausias Pirmagimis, nebus išsaugotas, bet savo krauju atneš naują ir galutinį išlaisvinimą.
Marijos atliktas „aukojimo“ gestas šiandien ataidi kiekvienoje eucharistinėje liturgijoje, kai duona ir vynas mums sugrąžinami kaip Kristaus Kūnas ir Kraujas. Mes taip pat patiriame Viešpaties ramybę, nes regime jo išgelbėjimą, laukdami jo „ateinant“.
Tačiau šis išlaisvinimas įvyks be jokių triumfalinių tonų, kokių tikėjosi pasaulis: išgelbėjimas įvyksta tyliai, slaptoje, patiriant atmetimą ir net kryžių.
Šis pasakojimas mums, kaip Simeonui, leidžia įžvelgti ir mūsų – išgelbėtųjų dangiškam gyvenimui – istoriją. Atrasti tikrąjį Dievo mums numatytą planą, Dievo, norinčio padovanoti mums Sūnaus įvykdyto atpirkimo vaisių, taip ilgai ruoštą.
Dievas nesukūrė mūsų vien trumpai egzistencijai, kurią čia praleisime, bet atsiuntė Sūnų, dovanojo Jį, kad, eidami Jo pėdomis, dalyvautume Jo paties šlovėje. Ar pagalvojame apie tai?
Pagal LaChiesa.it parengė Saulena Žiugždaitė
