Priklausymo Dievo tautos istorijai suvokimas ir tarnavimas – tai du svarbūs krikščioniškosios tapatybės elementai, apie kuriuos popiežius Pranciškus kalbėjo ketvirtadienio rytą aukodamas Mišias Šv. Mortos namų koplyčioje. Petras, Paulius ir visi kiti pirmieji mokiniai skelbė Kristų išrinktosios tautos istorijos kontekste. Jie neskelbė Jėzaus atskirto nuo savo tautos istorijos. Dievas išsirenka tautą, keliauja kartu su ja per istoriją, keliauja į brandą, į laiko pilnatvę. Dievas įeina į istoriją ir keliauja su savo tauta.
„Krikščionis, vyras ir moteris, yra istorijos žmogus, jis nepriklauso sau pačiam, bet yra Dievo tautos narys, keliauja su tauta. Neįmanomas krikščioniškas egoizmas. Neįmanomas laboratorinis krikščioniškas dvasingumas, nes krikščionis, vyras ir moteris, tai žmogus, priklausiantis dvasinei Dievo tautos istorijai. Tai labai ilga istorija. Ji tęsiasi ir dabar. Keliaujame, kol Viešpats sugrįš.“
Tai malonės, bet taip pat ir nuodėmės istorija. „Kiek daug nusidėjėlių. Kiek daug nusikaltimų. Taip pat ir šv. Paulius šios dienos skaitinyje savo kalboje mini karalių Dovydą, šventąjį, kuris prieš tapdamas šventuoju buvo didelis nusidėjėlis. Mūsų istorijai kartu su šventaisiais priklauso ir nusidėjėliai. Ir mūsų kiekvieno asmeninėje istorijoje yra ir mūsų nuodėmės, ir Viešpaties malonė. Viešpats yra su mumis, mus lydi, mums atleidžia. Išveda mus iš nuodėmės į malonę. Neįmanoma būti krikščioniu be savo istorijos.“
Kitas svarbus krikščioniškos tapatybės bruožas yra tarnavimas. Jėzus, nuplaudamas apaštalams kojas, davė mums visiems tarnavimo pavyzdį. „Krikščioniškoji tapatybė yra tarnavimas, ne egoizmas. „Bet juk visi esame egoistai“. Tai nuodėmė, tai blogas įprotis, iš kurio privalome vaduotis. Turime prašyti Viešpatį atleidimo, kad jis mums padėtų atsiversti. Visi esame pašaukti tarnauti. Krikščionybė tai ne priklausymas tam tikrai žmonių grupei, ne socialinė tapatybė, ne sielos nugrimavimas, kad atrodytų gražesnė. Būti krikščioniu – daryti tai, ką Jėzus darė: tarnauti.“ (Vatikano radijas)
