Dauguma krikščionių stengiasi kovoti su savo pykčio proveržiais tarsi su paprasta moraline problema.
„Pyktis yra nuodėmė, negalima pykti!“, – pasakys kas nors. „Pašalink pyktį iš savo gyvenimo ir būsi laimingas“, – sako moralistas. Tačiau pyktis taip lengvai nepašalinamas, nes yra žmogaus prigimties dalis.
Ne tas pat, ar esi supykęs, ar kam nors išreiški savo pyktį. Yra skirtumas tarp griežtumo ir agresyvaus elgesio. Yra skirtumas tarp sąžiningo tiesos sakymo ir tokio jos pateikimo, kuris žeidžia.
Marija manė, kad turi visišką teisę pykti ant savo vyro Leono, nes jis niekaip nekeitė savo elgesio. Baigė susigadinti savo sveikatą, tiek fizinę, tiek emocinę.
Abu turėjo vienas kitam tam tikrų pretenzijų ir manė, jog turi teisę reikalauti, kad partneris jas išpildytų.
Marija pati sau sakė:
– Nepakenčiamas dalykas, kad mano vyras taip neteisingai su manimi elgiasi.
– Turiu teisę reikalauti, kad mano vyras su manimi ir vaikais elgtųsi su meile, švelnumu, atodaira ir gerumu.
– Kadangi Leonas yra mano vyras, privalo mane mylėti. Turėtų elgtis taip, kaip Biblija liepia sutuoktiniams, tai yra mylėti žmonas taip, kaip Kristus myli Bažnyčią.
– Siaubinga, kad mano vyras mane kritikuoja ir pažemindamas lygina su kitomis moterimis. Toks elgesys yra baisus ir nepakeliamas.
Marija kreipiasi į krikščionį psichologą ir štai apie ką jie kalbasi:
„Kai susituokei, tikėjaisi, kad tavo vyras bus geras, visada atsižvelgs į tave ir mylės, tačiau neturėjai jokios Dievo duotos garantijos, kad sutuoktinis išpildys tavo lūkesčius.“
„O kodėl ne? Aš rodau jam dėmesį, atsižvelgiu į jo jausmus, niekada nekritikuoju, netgi visada jį palaikau, esu jam maloni. Kodėl jis neturėtų panašiai elgtis su manimi?“
„Nežinau, kodėl Leonas taip nesielgia, tačiau žinau, kad tau nepavyko jo pakeisti.“
„Tačiau aš daugiau nebegaliu jo pakęsti!“
„Marija, labai retai žmonės daro tai, ką privalėtų, paprasčiausiai todėl, kad kiti to trokšta. Retai vyras ar žmona tampa nuolat geri ir kupini meilės vien todėl, kad sutuoktinis to tikisi.“
Nors ir nesiekiame pateisinti Leono elgesio, Marija privalėjo pamatyti skirtumą tarp to, kas turėtų būti, ir to, kas buvo. Nėra sunku aplink mus pastebėti neatitikimą tarp to, kas turėtų įvykti, ir to, kas realiai nutinka. Gyvename nuodėmės paliestame pasaulyje, ir žemėje nėra teisiųjų, nė vieno…
Tačiau dauguma žmonių visą gyvenimą kenčia nuo galvos, opos skausmo ar aukšto kraujospūdžio, dėl to, kad kiti nėra tobuli. Supainioja tai, kas turėtų būti, su tuo, kas realiai yra, ir kaskart, kai kitas asmuo su jais pasielgia neteisingai, patys sau sako, kad turi visišką teisę supykti ir pasilikti šios būklės.
„Marija, kokia prasmė nuolat sau kartoti, koks turėtų būti Leonas? Jeigu po tiek susirūpinimo jo trūkumais metų jis vis dar nepasikeitė ir vienintelis rezultatas – tavo nepasitenkinimas, ar nebūtų geriau pradėti sakyti sau tiesą?“
„Kokią tiesą?“
„Kad nėra svarbu, koks turėtų būti Leonas arba kokio jo elgesio su tavimi ar vaikais tu norėtum. Tiesa yra ta, kad jo elgesį tavo ir vaikų atžvilgiu tu laikai neteisingu ir smerktinu. Užuot nuolat sau kartojusi, koks siaubingas ir nepakeliamas yra tavo gyvenimas, gali dabar nuspręsti, kad daugiau neleisi sau jaustis nelaiminga dėl jo elgesio.“
„Tačiau jis su visais kitais elgiasi geriau nei su manimi. Ką tokio turėčiau nuspręsti!“
„Įsivaizduok, kad liaujiesi nuolat kartojusi sau, koks siaubingas dalykas yra tai, kad vyras su tavimi elgiasi ne taip, kaip norėtum. Įsivaizduok, kad pati sau pasakai, kad net jeigu jis ir nėra toks, kokio norėtum, ir jeigu situacija yra tikrai nemaloni, nėra prasmės rūpintis dėl kažko, ko negali pakeisti.“
Žmonės sugeba gyventi ganėtinai gerai, nepaisydami pasitaikančių nemalonių situacijų. Be to, beveik niekas gyvenime neįgyja dalykų, kurių norėtų. Štai tos teisingos mintys, kurias suformuluoti savo vyro atžvilgiu išmoko Marija:
– Leonas yra man Dievo duotas sutuoktinis. Net jeigu man patiktų, kad jis būtų kitoks, galiu gyventi su juo, nuolat nelaukdama dalykų, kurie nenutiks.
– Būtų gerai, jeigu pasikeistų, tačiau tai nėra esminis dalykas, nulemiantis mano asmeninę laimę.
– Galiu gyventi visavertį ir pasitenkinimo kupiną gyvenimą, net jeigu Leonas su manimi elgiasi kitaip, nei norėčiau. Mano gyvenimas gali būti visavertis ir džiugus, net jeigu jis niekada nepasikeis.
– Aš neišmetu laukan savo gyvenimo. Tikiu, jog Dievas gali veikti mano vyro širdyje ir padaryti jį tokiu žmogumi, kokio nori, kad būtų. Tikiu, jog Jis veikia ir mano širdyje, kad tapčiau tuo žmogumi, kokio Jis nori.
Marija viską apmąstė ir suprato, kad vyro elgesys nebuvo toks jau baisus, nors ir nemalonus.
Jeigu Leono elgesys su ja nebuvo džiaugsmo priežastis, vis dėlto ji rado kitų veiklų ir prasmingų užsiėmimų, kurie galėjo suteikti pasitenkinimo gyvenimu.
Marija pradėjo ieškoti gerų savo vyro bruožų ir vertinti tam tikrus aspektus, kurių anksčiau nebuvo pastebėjusi. Todėl pasikeitė jos elgesys, Leonui pradėjo patikti žmonos draugija.
Vyras daugybę metų jautė jos neviltį ir gynėsi nuo jos savo kritikos išpuoliais. Kai Marija liovėsi jį smerkusi, vyras savaime ėmė mažiau kritikuoti žmoną ir nuvertinti jos elgesį.
Kitos mintys apie pyktį
Klaidingos mintys:
– Pyktis yra blogas dalykas. Jei esu krikščionis, niekada negaliu supykti.
– Pyktis visada verčia šaukti ir mėtyti daiktus ant žemės ar daryti dalykus, kurie padeda numalšinti emocijas.
– Jei supykstu, visada geriau užgniaužti šį jausmą, užuot parodžius.
– Turiu visą teisę supykti, kai kitas asmuo neatitinka mano lūkesčių. Negaliu nieko daugiau tik laikyti pyktį tol, kol situacija pasikeis.
– Tikra provokacija ir nepakenčiama, kad kiti darytų dalykus, kurie man nepatinka, arba su manimi elgiasi ne taip, kaip norėčiau.
Teisingos mintys:
– Pyktis ne visada yra blogas.
Pykčio jausmas ne visada kenksmingas ir užgaulus. Pats Jėzus pyko. Moralinę vertę turi tai, ką darome supykę. Nereikia leisti, kad pyktis mums užvaldytų ilgą laiką destruktyviomis ir užgauliomis mintimis (Ef 4, 26).
– Kartais geriau pyktį išreikšti.
Kai kuriais atvejais pyktį reikia išreikšti, – prisiminkime Jėzaus ir prekeivių šventykloje epizodą. Evangelijoje pagal Matą (Mt 18, 15–17) mums paaiškinama, kaip elgtis situacijose, kurios mums sukelia pyktį: „Jei tavo brolis tau nusikalstų, eik ir bark jį prie keturių akių…“ Ten nesakoma, jog reikia šaukti ar žmogų persekioti, svaidytis daiktais ar trankytis durimis, kad kitas susivoktų padaręs nuodėmę. Mums sakoma, jog reikia atvirai jam tai pasakyti.
– Supykti nereiškia rėkti, svaidyti daiktus ar demonstruoti kitokį smurtingą elgesį.
Jei paliekama erdvės agresijai, ši tik didėja. Pyktis – tai jausmas, kuris yra proto ir kūno atsakas į tam tikrą stimulą. Pašalinus stimulą, liaujasi ir atsakas, tai yra pyktis. Nesikartojant neteisingam elgesiui su mumis, sumažinamas ir pyktis, kuriuo reaguojama.
– Dievo Žodis neprašo iš mūsų užgniaužti pyktį, o jį suvaldyti.
Kartais labai sveika ir kartu parodoma meilė pasakant: „Dabar esu labai supykęs. Man patiktų, jei aptartume šią situaciją, nes man atrodo, kad ir tu čia dalyvauji.“
– Neturiu teisės supykti, jei kitas žmogus neatliepia mano lūkesčių.
Galiu pasirinkti, pykti toliau ar ne. Nėra jokio ryšio tarp kito žmogaus elgesio ir mūsų pykčio. Nesvarbu, koks neteisingas, neatidus ar mažai atodairos mums rodantis yra kitas asmuo, mes supykstame dėl to, ką pasakome patys sau (neteisinga, kad taip su manimi elgtųsi, norėčiau, kad būtų mandagesnis, ir pan.).
Neverta prašyti Dievo, kad pakeistų kitus, jeigu nesame pasiruošę keisti savo mąstymo. Nemalonu, kad kitas žmogus elgiasi su tavimi tam tikru būdu, tačiau tai nėra taip labai siaubinga.
– Nėra nei baisu, nei keista, kai kiti žmonės daro dalykus, kurie man nepatinka, ar kad blogai su manimi elgiasi, net jeigu aš su jais elgiuosi kaip džentelmenas.
Būtų puiku, jeigu visi elgtųsi maloniai, švelniai ir būtų mums dėmesingi. Tačiau Biblija mus įspėja, kad, bendraudami su žmonėmis, susidursime su nuodėmingu elgesiu.
Atgimusiems per krikštą Dievas sako būti tobuliems, kaip Jis yra tobulas, o ne stengtis padaryti tobulus kitus. Dievo tobulumas apima tobulą Jo atleidimą ir kantrybę.
Jei be perstojo mąstome apie neigiamus kitų žmonių bruožus, esame linkę nuolat kritikuoti ir rasime motyvų, dėl ko būti nepatenkinti. Visi turi mums nepatinkančių aspektų, kuriuos norėtume kaip nors pakeisti. Mes taip pat tobulai nesielgiame su kitais, tačiau Dievas, to nepaisydamas, mus myli. O jeigu Dievas priima mus supančius žmones, ir mes turime taip daryti.
Paprastas prabėgantis pykčio pojūtis yra normalus dalykas. Kai jis tampa įsiūčiu ar sukelia kartėlį, tampa nuodėmingas (Ef 4, 26,31; Jok 1,19–20).
Pyktis ne visada yra nuodėmė, kaip tai rodo Jėzus (Mk 3, 5; 11,15–17).
Būtų neteisinga supykus nebekalbėti su žmogumi, iškelti jo trūkumus ar kritikuoti ir pažeminti. Smurtingai pasireiškiantis pyktis yra labai destruktyvus.
Kai kiti pyksta ant manęs
Štai keletas patarimų, kaip reaguoti į kitų pyktį:
– Nesikrimsk kaskart, kai kas noprs ant tavęs supyksta. Jokia katastrofa! Pažvelk tikrovei į akis.
– Nesistenk būti kitoks vien tam, kad išvengtum kitų pykčio, nes jie pyks bet kuriuo atveju. Tai jų problema, ne tavo.
– Būk atsargus ir nesuteik erdvės kitų piktiems išpuoliams. Ignoruok, kai kas nors ant tavęs šaukia, tačiau parodyk dėmesį, kai kalba pagrįsta forma.
– Nesileisk įbauginamas. Prašyk, kad į tave kreiptųsi pagrįstu būdu.
– Būk mandagus ir šiltas. Faktas, kad kitas pyksta ant tavęs, nereiškia, jog ir tu privalai taip pat elgtis. Sakyk panašias į šią frazes: „Apgailestauju, kad blogai jauties. Galiu tau kuo nors padėti?“
– Priimk kaltinimus, jeigu jie pagrįsti. Nemeluok, norėdamas apsiginti. Neprivalai elgtis tobulai.
– Leisk kitiems ant tavęs supykti ir nesijausk užgautas, kai tai nutiks.
Jei nuolat reikalausi, kad kiti tave gerbtų, tarsi būtum Ponas Tobulybė, niekada nedarantis klaidų, jausies labai nuviltas.
Kartais pyktis, kurį kas nors tau parodo, neturi nieko bendro su tavimi. Gal esi tik proga išlieti to žmogaus frustracijai ar nusiminimui. Nepriimk kaip asmeniškai tau skirto kiekvieno pasakyto žodžio.
Pagal laveritachelibera.com parengė S. Žiugždaitė
