Sovietmečiu aktyviai persekiota Bažnyčia Lietuvoje galėjo tik svajoti apie naujų parapijų kūrimą ir bažnyčių statymą. Vilniuje po antrosios okupacijos sovietių valdžia uždarė 23 bažnyčias, palikusi veikti 11. Miestas plėtėsi, buvo statomi nauji gyvenamieji mikrorajonai, ir jų gyventojams pamaldų tekdavo keliauti į miesto centre esančias bažnyčias. 1975 m. Vilniaus tikintieji kreipėsi į valdžią, prašydami registruoti naują Lazdynų ir Karoliniškių katalikų religinę bendruomenę, bet leidimo neduota. Vis dėlto viltis praplėsti siauras Bažnyčios sielovados ribas visada buvo gyva.
Atmintyje giliai įsirėžė vieną 1987 m. rudens dieną Naujojo Daugėliškio klebonijoje įvykęs susitikimas. Kun. Edmundo Paulionio atvažiavo aplankyti Vilniaus arkivyskupijos kurijos notaras kun. Medardas Čeponis, ir klebonas netikėtai pakvietė mane kartu aptarti svarbaus reikalo. Peržiūrėjęs kurijos archyvą kun. Čeponis rado Vilniaus tikinčiųjų pareiškimą, ir jam kilo mintis vėl pabandyti steigti parapiją, o drauge prašyti leidimo statyti bažnyčią. Nors vykstant Gorbačiovo pertvarkoms Bažnyčia buvo persekiojama mažiau, mintis apie naują bažnyčią nustebino. Juk daug kartų buvo reikalauta sugrąžinti tikintiesiems bent vieną kitą uždarytą bažnyčią. Sovietų valdžia atsakydavo neigiamai, netgi drausdavo arba trukdydavo remontuoti veikiančias šventoves. Manėme, kad ši iniciatyva taip pat bus nesėkminga, tačiau pabandyti verta. Jeigu neleisią, turėtume dar vieną tikėjimo laisvės varžymo liudijimą. Sumanymui pritarė ir tremtinys Vilniaus arkivyskupijos apaštalinis administratorius vysk. Julijonas Steponavičius.
Kun. Čeponis parašė pareiškimą SSSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumui registruoti naują religinę bendruomenę ir leisti statyti bažnyčią, surinko tikinčiųjų parašus. 1988 m. balandžio 29 d. šį pareiškimą į Maskvą nuvežė kun. Paulionis ir Pranas Momkus. Gegužės 4 d. analogiškas prašymas pasiekė Vilniaus miesto LDT Vykdomojo komiteto pirmininką. Tokia tuo laiku buvo įprasta procedūra – kreiptis į aukščiausiąją valdžią, kad vietiniai valdininkai rimčiau vertintų pareiškimuose išdėstytas problemas. Maskva dažniausiai „nusiplaudavo rankas“ pareiškimą persiųsdama svarstyti vietos valdžiai. Taip įvyko ir šį kartą. Pareiškimas grįžo Religijų reikalų tarybos įgaliotiniui Lietuvos SSR, o šis perdavė jį Vilniaus vykdomajam komitetui. Pastarasis rugpjūčio 8 d. atsakė, kad kurti naują parapiją ir statyti bažnyčią netikslinga, – leidimo nedavė. Atrodė, kad kilni iniciatyva žlugo, tačiau kun. Čeponis nenurimo ir spalio 4 d. įteikė naują prašymą, kurį pasirašė 1460 tikinčiųjų, parėmė kard. Vincentas Sladkevičius. Tuo metu sovietų režimas smarkiai silpo, išsivadavimo nuotaikos stiprėjo, todėl Vilniaus miesto LDT vykdomasis komitetas, mėnesį svarstęs, lapkričio 10 d. buvo priverstas leisti registruoti naują parapiją. 1988 m. lapkričio 14 d. Vilniaus arkivyskupas Steponavičius, nors vis dar būdamas tremtyje Žagarėje ir negalėdamas oficialiai eiti ganytojo pareigų, juridiškai įsteigė Vilniaus Palaimintojo Jurgio Matulaičio parapiją, kurios ribos sutapo su naujųjų miesto rajonų – Viršuliškių, Justiniškių, Pašilaičių ir dalies Šeškinės – teritorijomis. Tai buvo penkis dešimtmečius negirdėtas įvykis, didelis Bažnyčios Lietuvoje laimėjimas, davęs pradžią naujų bažnyčių statybai kitose vyskupijose ir liudijęs, kad galima atnaujinti iki tol valdžios griežtai apribotą sielovadą.
Naujo laikmečio, tikėjimo atgimimo pradžią pabrėžė ir parapijos bei bažnyčios titulas. Kun. Čeponis priklausė jaunajai kunigų kartai, o jai buvo ypač svarbus Vatikano II Susirinkimo nutarimų įgyvendinimas, sielovados išplėtimas už bažnyčios sienų, liturgijos atnaujinimas, tikinčiųjų pasauliečių įtraukimas į sielovadą. Bažnyčios titulas turėjo skelbti atsinaujinimo dvasią. Lietuvoje buvo daug bažnyčių tradiciniais titulais, o Jurgis Matulaitis – naujųjų laikų palaimintasis, beatifikuotas minint Lietuvos Krikšto 600 m. jubiliejų. XX a. pradžioje gyvai jautęs Bažnyčios bei visuomenės gyvenimą, ypač daug darbavęsis atnaujindamas sielovadą, ugdęs sveiką, modernaus žmogaus asmenybei tinkamą dvasingumą, skatinęs pasauliečių apaštalavimą, jo asmuo iškalbingas nūdienos katalikui. Palaimintojo globos pasirinkimas liudijo troškimą ir pasirengimą kurti nauja.
Kitas svarbus simbolis, liudijantis tiesioginį ryšį su Apaštalų Sostu ir Visuotine Bažnyčia, nuo kurios ilgus dešimtmečius buvome atskirti, – būsimos bažnyčios kertinis akmuo, 1989 m. sausio 18 d. pašventintas popiežiaus Jono Pauliaus II ir atgabentas iš Romos.
Klebonas jau turėjo parapijos viziją, kurioje svarbiausia buvo ne ręsti statinius, bet burti tikinčiųjų bendruomenę, ugdyti ją atgimimo dvasia. Po ilgų svarstymų miesto valdžiai skyrus sklypą Viršuliškėse ant kalnelio 1990 m. balandžio 13 d. buvo pastatytas aukštas medinis kryžius, o jau liepos 12 d. čia aukotos pirmosios šv. Mišios. Eucharistijos švęsti susirinkę tikintieji užpildė visą būsimo šventoriaus kalvą. Aplinkui augo tik mažos pušelės, kalvos viršūnėje stovėjo didingas kryžius, ir maldai susirinkusių kelių šimtų parapijiečių akyse galėjai išskaityti klausimą: „Kada čia stovės bažnyčia?“ Pastato dar nebuvo, tačiau svarbiausia įvyko – susirinko gyvoji, tikroji Bažnyčia, kurios nariai jau žinojo priklausantys šiai parapijai, pradėjo suprasti bei įsisąmoninti, kad visa, kas čia vyksta, yra daroma jiems ir dėl jų.
Kun. Čeponis, pritarus vysk. Steponavičiui, pirmiausia nusprendė statyti parapijos namus. Šį žingsnį Vakarinių naujienų žurnalistei Irenai Tiškutei paaiškino taip:
Norint pradėti formuoti, ugdyti parapiją reikia turėti židinį, kur parapijonys, tikintieji žmonės galėtų burtis. Norėtųsi, jog jie greičiau pajaustų, kad priklauso būtent šiai parapijai, kad jie čia savi, kad užėję į parapijos namus ras kunigą, atramą ir palaikymą. Be to, parapijos namuose turėsime koplyčią, kur, kol nebus bažnyčios, vyks pamaldos, […] vaikai bus mokomi katekizmo, rengiami Pirmajai Komunijai, vyks religinio švietimo veikla. Bus pastogė „Caritas“, jaunimo katalikiškoms organizacijoms. (1990 07 27)
Patirties, kaip burti naują parapiją, statyti bažnyčią, nebuvo. Klebonas aktyviai domėjosi laisvojo pasaulio, ypač Vokietijos ir JAV, katalikų parapijų veikla, sielovados būdais, tarėsi ir diskutavo su veiklesniais kunigais. Iki tol visa religinė veikla Lietuvoje buvo apribota tik bažnyčių sienomis ir sakramentų teikimu, netgi drausta rengti vaikus Pirmajai Komunijai. Kurdamas parapijos viziją pirmasis klebonas surinko daug naujų idėjų, kurias sėkmingai įgyvendino, tačiau iš pradžių reikėjo daug mąstyti ir triūsti, įveikti kritiką. Didelė dalis vyresnio amžiaus dvasininkų skeptiškai vertino Vakaruose praktikuojamus sielovados būdus – tiek jų nesuprasdami, tiek būdami pernelyg prisirišę prie tradicinių papročių ir nusistovėjusios tvarkos. Nors parapijose vyko liturgijos atnaujinimas pagal Vatikano II Susirinkimo nutarimus, tačiau iki plataus Susirinkimo dvasios išsiskleidimo, mąstymo pokyčių dar buvo toli. Net Eucharistijos šventimas daugiausia buvo gedulinio pobūdžio, dažnai ir sekmadieniais sujungtas su pamaldomis už mirusiuosius.
Parapijos namai ir laikina koplyčia buvo pastatyti gana greitai – per nepilnus metus. Statybos pradėtos 1990 m. rugpjūčio 1 d., o 1991 m. liepos 12 d. laikinąją koplyčią jau pašventino vysk. Juozas Tunaitis. Prasidėjo įdomiausias ir labiausiai jaudinantis parapijos gyvenimo etapas. Koplyčia užėmė didesnę parapijos namų ploto dalį, tačiau negalėjo sutalpinti visų maldininkų. Dalis parapijiečių dar keliaudavo į miesto centre esančias bažnyčias, bet ištikimiausieji, ypač nuo pat pradžių dalyvavę siekiant teisės įkurti parapiją, šv. Mišioms būtinai rinkdavosi į koplyčią. Čia viskas buvo nauja ir sava. Nauji Dievo namai, nauji žmonės – net Eucharistijos šventimas atrodė kitoks, atnaujintas. Būtent koplyčioje buvo padėti sielovados pamatai, davę dvasią ir kryptį visai tolimesnei veiklai.
Atkūrus Nepriklausomybę ir pasibaigus tikėjimo persekiojimui, žmonės atsitiesė ir, įžengę į laisvę, atrado naują, nepažintą sritį – tikėjimą ir dvasinį gyvenimą. Susidomėjimas juo buvo ženklus ir nuoširdus, todėl daugelis, ypač jaunimas, atsigręžė į Bažnyčią, lankydavosi Pal. Jurgio Matulaičio koplyčioje ir tapo bendruomenės nariais.
Nuo pat parapijos namų projektavimo pradžios kun. Čeponis kruopščiai dėliojo, kur bus koks kambarys, kokios medžiagos naudojamos. Vėliau pats dėmesingai rinko ir pirko įrangą, baldus – nuo smulkiausių varžtelių iki altoriaus ir koplyčios vitražų. Tačiau svarbiausias rūpestis buvo žmonės ir liturgija. Pamenu tuomet jo pasakytą keistą teiginį: svarbiausia investicija yra į žmones. Jiems statomi pastatai, idant čia susitiktų su Dievu ir vienas su kitu, augtų ir tobulėtų dvasioje. Žmonės greitai įsisąmonino, kad parapijos namai yra jų namai, juo labiau kad šie kilo jų akyse.
Daug klebono dėmesio teko pasauliečių įtraukimui į liturgiją, Eucharistijos šventimą. Tuo laiku dar naujiena buvo kviesti pasauliečius skaityti Žodžio liturgijos skaitinių. Pradėta leisti parapijos laikraštėlį, kuriame spausdinti sekmadienio Šv. Rašto skaitiniai, Dievo Žodžio apmąstymai, parapijos naujienos ir skelbimai. Nedidelė koplyčios erdvė, į žmones atsuktas altorius, bendras atsiliepimas į kunigo maldų kreipinius ugdė sąmoningumą ir leido gyvai, asmeniškai dalyvauti Eucharistijoje. Žmonės burdavosi arti altoriaus, todėl užsimegzdavo netarpiškas ryšys tarp kunigo ir šv. Mišių dalyvių.
Kun. Čeponis turėjo retą savybę – sugebėjo pasitelkti tokius kunigus bendradarbius, kurie gerai jautė Visuotinės Bažnyčios dvasią, sugebėdavo ją perteikti parapijiečiams, sakė geras homilijas, bendraudavo su žmonėmis ir po pamaldų. Ilgainiui koplyčioje įsivyravo ypatinga šeimos, bičiulystės atmosfera. Ją kūrė ir palaikė ne tik bendra malda, bet ir klebono dalijimasis įvairiais parapijos rūpesčiais, kvietimas į pagalbą bei asmeninis bendravimas. Po šv. Mišių jis stengdavosi rasti laiko pakalbinti žmones, pabendrauti prie kavos puodelio. Parapijiečiai matė, kaip kuriasi parapija, patys dalyvavo, ir tai juos vienijo. Pagal Visuotinės Bažnyčios mintį atnaujinta, kruopščiai suplanuota ir nuosekliai įgyvendinama sielovada, iki tol Lietuvoje nenaudotos jos formos ugdė sąmoningą tikėjimą ir sveiką dvasingumą. Šiandien tie dalykai tapę įprasti, tačiau tuomet jie buvo daugeliui negirdėta naujiena.
Ypač svarbią vietą parapijos gyvenime užėmė vaikai, jaunimas. Vos atidarius koplyčią joje greitai pradėjo burtis jaunimo grupės, pagarsėjusios „matulaičiukų“ vardu. Pradžioje rinkosi šv. M išių patarnautojai, vėliau susibūrė jaunimo choras, grupelės. Po pamokų vaikai noriai eidavo į parapijos namus – kartu melsdavosi, diskutuodavo, įsitraukdavo į renginius. Jų dalyvavimas liturgijoje buvo itin aktyvus, jaunatviško šurmulio buvo pilna visur – ir koplyčioje, ir kitose patalpose. Vėliau jaunimui pradėta organizuoti iškylas, vasaros stovyklas, seminarus. Iš šių grupelių išaugo veiklių katalikų karta, kurios dalis įsitraukė į arkivyskupijos sielovados struktūras – jaunimo centrą, Caritas ir kitas. Dirbti su jaunimu labai pagelbėjo seserys asumpcionistės, pradėjusios kurtis pal. Jurgio Matulaičio parapijoje ir labai paįvairinusios ne tik sielovadą, bet Lietuvos vienuoliškąjį gyvenimą.
Klebono širdyje ir mintyse nešiota parapijos vizija gana greitai įgijo regimą pavidalą, kuris augo, tobulėjo ir plėtėsi. Svarbus įvykis buvo socialinio centro, tapusio parapijos globėjo pal. Jurgio Matulaičio socialinės veiklos ir idėjų tęsiniu, įkūrimas. Projektų gausa ir darbo apimtimis jis prilygo visam arkivyskupijos Caritas. Tokio centro idėja buvo kun. Čeponio sielovados plano dalis. Jis teigė, kad, greta grynai dvasinių patarnavimų, bendruomenei labai svarbu konkrečiais darbais liudyti artimo meilę, pagelbėti skurstantiems, ligotiems parapijiečiams. Ši tarnystė prasidėjo dalijant labdarą. Atkūrus Nepriklausomybę užsienio organizacijos dosniai siuntė drabužių, maisto. Vėliau, bendradarbiaujant ir materialiai remiant Erfurto katalikams, įkurtas socialinis centras, puoselėjamas savanorių, daugiausia jaunimo. Centro veikla greitai plėtėsi – sukurtos ir sėkmingai įgyvendintos programos, skirtos neįgaliųjų globai, jų integracijai į bendruomenę; įkurti Dienos namai brandos sunkumus patiriantiems paaugliams bei jų tėvams ir kt.
Susibūrė įvairių dvasingumo grupių, dvasinio ugdymo centras, Taize, Tikėjimas ir šviesa, šeimų klubas, įkurta šeštadieninė mokyklėlė vaikams, pagyvenusių žmonių būrelis Trečiadienio jaunimas. Pastarajam klebonas skyrė ypač didelį dėmesį: kiek spėdavo, stengdavosi dalyvauti jų susirinkimuose, pavaišinti, praskaidrinti senatvės vienatvę. Parapijos namuose pasidarė ankšta, visiems reikėjo rasti bent po vieną kambarį. Teko socialiniam centrui pritaikyti rūsio patalpas, vieną automobilių garažą pertvarkyti į kambarį jaunimui, sumažinti gyvenamųjų kambarių.
Žvelgiant į aktyvų parapijos gyvenimą sunku įsivaizduoti, kaip klebonas spėdavo jį visą aprėpti? Jis dalyvaudavo daugumoje renginių, kartu planuodavo, patardavo, o dažnai pats juos organizuodavo. Be sielovados, daug laiko ir pastangų reikalavo naujos bažnyčios statyba. Po parapijos namų atidarymo praėjus vos keturiems mėnesiams, 1991 m. rugsėjo 30 d. iškilmingai padėtas bažnyčios kertinis akmuo, įleista statybos pradžios atminimo kapsulė su raštu ateities kartoms. Jau iki tol atliktas įtemptas darbas parenkant tinkamą bažnyčios projektą, kuris nevyko labai sklandžiai. Projektų būta įvairių, daug diskutuota, svarstyta, paskelbtas konkursas, tačiau rezultatai nelabai tenkino. Architektams tai buvo didelis iššūkis, nes jie neturėjo bažnyčių projektavimo patirties, – o sakralinis pastatas turi savų reikalavimų, į kuriuos būtina atsižvelgti. Kūrėjui tiesiog reikia jausti Bažnyčios dvasią, pažinti jos istoriją, liturgiją, teologiją. Naujoji bažnyčia turėjo ir išsiskirti iš kitų „miegamojo“ mikrorajono pastatų, ir harmoningai prie jų pritapti. Ilgai svarsčius kun. Čeponiui teko pasirinkti vilniečio architekto Gedimino Baravyko projektą, modernių formų bažnyčią su didinga varpine. Po bažnyčia suprojektuotos pagalbinės patalpos ir šarvojimo salės.
Pradėjus kloti pamatus teko aktyviai ieškoti lėšų. Ne vienerius metus klebonas vakare gulė, o ryte kėlėsi su nuolatiniu klausimu, kur ir kaip jų rasti. Aktyviai dairėsi rėmėjų Lietuvoje ir užsienyje, kantriai mynė valdžios įstaigų slenksčius, kvietė į pagalbą parapijiečius. Pastarieji atsiliepė labai nuoširdžiai ir kiek galėdami aukojo, noriai dalyvaudavo talkose, atliko pagalbinius statybų darbus. Šios aukos sudarė nedidelę dalį, tačiau jos labai svarbios, nes duotos iš širdies ir neturto. Statybą parėmė Arkivyskupas, Lietuvos vyriausybė, įmonės, Vokietijos katalikų paramos fondai, JAV lietuvių Religinė šalpa, pavieniai kunigai ir daugelis kitų.
Per penkerius metus bažnyčia pastatyta. Dar jos neįrengus 1996 m. gruodžio 22 d., Kalėdų išvakarėse, švęstos pirmosios šv. Mišios. Kol nebuvo įrengtas nuolatinis altorius, laikinasis pastatytas prie pietinės centrinės navos sienos. Kai kuriuos tokia naujovė stebino, tačiau klebonas taip padarė vedamas liturginės minties. Bažnyčia suprojektuota didelė, netaisyklingos trapecijos formos, todėl mažas, iš koplyčios atneštas altorius įprastinėje vietoje būtų buvęs vos matomas. Dabar jis buvo lengvai pasiekiamas į bažnyčią patekus per bet kurį iš trijų įėjimų. Aplink altorių tikintieji susiburdavo puslankiu, iš trijų pusių. Tai atitiko liturginę mintį, skelbiančią, kad bažnyčioje tikintieji susirenka aplink Kristų, kurį simbolizuoja altorius.
Nors ilgai puoselėtos viltys išsipildė – pagaliau tikintieji turėjo erdvią, naują bažnyčią, – šis įvykis nereiškė parapijos kūrimo pabaigos. Dar daug bažnyčios įrengimo darbų reikėjo atlikti, nebaigtas buvo ir visas šventovės kompleksas – stigo varpinės. Kai bičiuliai iš Erfurto, švęsdami savo katedros varpo Gloriosa 500 metų jubiliejų, vilniškei parapijai dovanojo varpą, pakrikštytą pal. Jurgio Matulaičio vardu, teko jį pakabinti virš centrinio įėjimo ant stogo kraigo.
Kun. Čeponis naujoje bažnyčioje sėkmingai darbavosi trejus metus. Įrengė šarvojimo sales, bet užbaigti visų darbų nespėjo. 1999 m. buvo perkeltas rezidentu į Vilniaus Šv. Mikalojaus parapiją. Ir šiandien bažnyčia dar nebaigta. Statoma ir kuriama, ji tarsi liudija, kad parapija yra gyvas organizmas, nuolat tampantis, tobulėjantis… Dažnai parapijose pasikeitus klebonams daugelis pirmtako iniciatyvų išblėsta. Pal. Jurgio Matulaičio parapijoje dvasinis gyvenimas ir veikla ne sumenko, o toliau skleidėsi ir tobulėjo. Vadinasi, buvo padėtas geras pamatas, o sielovada buvo grįsta ne kunigo asmens patrauklumu ir sumanumu, bet Dievo malone. Taip tarnauti Viešpaties vynuogyne nėra paprasta ir lengva. Reikia turėti tikrą pašaukimą ir pasiaukojimo dvasią, sugebėti ugdyti tikinčiųjų atsakomybę už visą bendruomenę, parapijiečių dėmesį kreipti ne į save, bet į Dievą ir Išganymo kelią.
Straipsnis publikuotas knygoje „Kunigas. Vilniaus Arkivyskupo Kardinolo Audrio Juozo Bačkio tarnystės penkiasdešimtmečiui“, 65-74 psl. Knygą išleido Lietuvių Katalikų Mokslo Akademija 2011 metais.
